Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

Jubiliejiniame „Naujajame Baltijos šokyje“ – tai, ko Lietuva dar nematė

Gegužės 3–19 d. į Vilnių atkeliauja jubiliejinis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Dvidešimtojo gimtadienio proga festivalyje viešės pasaulinės šiuolaikinio šokio žvaigždės iš Kanados, Islandijos, Belgijos, Norvegijos, kylantys jaunieji Prancūzijos, Ispanijos, Kipro ir Estijos šokio kūrėjai, mūsų kaimynių – Latvijos, Baltarusijos, ir, žinoma, Lietuvos choreografai. Žiūrovų laukia ne tik naujausi trupių spektakliai, bet ir pora anksčiau matytų sėkmingų darbų bei daugybę šalių apkeliavę, kvapą gniaužiantys tolimųjų svečių pasirodymai. Jubiliejinį festivalį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Svečiai iš Kanados ir (ne)matyti darbai

Šiųmetis „Naujasis Baltijos šokis“ mini ypatingą sukaktį – 20 metų jubiliejų, tad, kaip teigia festivalio ir Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas, ta proga norėjosi pristatyti ne tik jau įprastiniais svečiais tapusius Europos šokio kūrėjus, bet ir ką nors, ko Lietuvos publika iki šiol nebuvo patyrusi.

„Kaip ne kartą esu sakęs, mūsų visuomenė tebegyvena gana uždaroje posovietinės kultūros erdvėje. Todėl mūsų taikiklyje atsirado Kanada – kaip tolima, bet labai įdomi šokio šalis ir gerokai liberalesnė, atviresnė bei technologiškai, politiškai, kultūriškai pažangesnė visuomenė. Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik nežino mūsų geopolitinis regionas ir jame besisukanti Lietuva. Į festivalį atvyksta net keturios kanadiečių trupės, tarp jų – tokios asmenybės kaip Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos šokio diva Louise Lecavalier, savo metu dalyvavusi muzikos įžymybių Franko Zappos ar Davido Bowie pasauliniuose turuose, ir šiuolaikinės choreografijos žvaigždė Marie Chouinard“, – sakė A. Imbrasas.

Kitas jubiliejinio festivalio išskirtinumas – į jį grįžta du ankstesniais metais rodyti itin sėkmingi šokio darbai. Pirmasis jų – žymiojo norvegų choreografo Jo Strømgreno įspūdžiais iš ankstesnių viešnagių Lietuvoje ir valstybėse kaimynėse grįstas šio festivalio atidarymo spektaklis „Ten“, kurio premjera „Naujajame Baltijos šokyje“, dar anuomečiame „Pergalės“ kino teatre, vyko 2001 m. Antrasis darbas – 2013 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoto bene populiariausio pastarųjų metų Lietuvos šokio reiškinio, choreografų ir šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės šokio spektaklio „Contemporary?“ speciali versija.

Tikros festivalio žvaigždės

20-ojo „Naujojo Baltijos šokio“ programa dar neįprasta tuo, kad gegužės 3 d. prasidėjęs festivalis vyks kasdien iki gegužės 9-osios, o paskutiniai du jo spektakliai bus parodyti gegužės 19 d., kurios tikrai derės palaukti. Per laisvą devynių dienų laikotarpį įvairiose šokio institucijose vyks edukaciniai renginiai.

Garsioji kanadiečių šokėja L. Lecavalier su trupe „Fou Glorieux“ atveža pirmą pilno metro savo kaip choreografės darbą – „So Blue“. Festivalyje pasirodys ir žymiausia Kanados bei viena žymiausių Šiaurės Amerikos gatvės šokio trupių „RUBBERBANDance Groupe“ ir jaunas kylantis kanadiečių choreografas Manuelis Roque’as.

Pernai buvo pristatyti keturi flamandiškosios Belgijos dalies kūrėjai, šiemet derinamos abi pagrindinės šios šalies bendruomenės. Flamandams atstovauja kylanti choreografijos žvaigždė Ann Van den Broek su 2015 m. geriausiu šokio spektakliu Olandijoje pripažintu „The Black Piece“, prancūziškajai daliai – labai smagi ir originali trupė „Wooshing Machine“. Choreografinio humoro ir ironijos prisodrintas ir trupės iš Prancūzijos „Propagande C“ spektaklis „Gerro, Minos ir Jis“.

Paskutinę festivalio dieną Lietuvos publikai bus pristatytas skandalingosios Kanados šokio žvaigždės M. Chouinard, kuriančios erotizmo ir instinktų prisodrintus spektaklius, bene žymiausias pastarojo dešimtmečio kūrinys, apkeliavęs daugumą svarbiausių pasaulio festivalių ir scenų – „bODY_rEMIX / gOLDBERG_vARIATIONS“. Festivalio uždarymo spektakliu šiemet taps netikėtas islandės, Šiaurės šokio žvaigždės, dabartinės Islandijos nacionalinės šokio trupės vadovės Ernos Omarsdottir ir jos gyvenimo draugo – dainininko ir gitaristo Valdimaro Jóhannssono – darbas roko koncerto forma – „Lazyblood“.

Jaunieji kūrėjai ir lietuvių premjeros

Tradiciškai festivalyje pristatomi jaunų, kylančių choreografų, Lietuvos kūrėjų ir aplinkinių valstybių šokio įdomiausi darbai. Bendradarbiaujant su Europos šokio tinklu „Aerowaves“ šiemet į festivalį atvyksta ispanas Pere Faura, kipriečių trupė „ZebraLine“ ir estas Henri Hüttas.

Iš užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių šiemet festivalyje viešės sparčiai su performansais per žymiausias pasaulio dailės galerijas keliaujanti Ieva Misevičiūtė iš Niujorko ir Kauno šokio teatrui „Aura“ pirmąjį savo spektaklį sukūrusi Liza Baliasnaja iš Briuselio. Lietuvoje kuriančių gretose – ne tik sėkmingoji „Contemporary?“ grupuotė, bet ir klaipėdiečių šokio teatro „PADI DAPI Fish“ naujausias darbas „Dior in Moscow“, kurį kartu kūrė choreografė Agnija Šeiko ir mūsų žymiausia šiuolaikinio šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė.

Savo naujausius pastarojo sezono spektaklius į festivalį atveš svečiai iš Baltarusijos – SKVO’s šokio trupė – ir Latvijos – choreografė Elina Lutcė. Visa tai papildys antrus metus rengiamos specialios „Pitching session“ užsienio šokio profesionalams, kurios bus atviros ir festivalio publikai.

Iš viso 20-ajame „Naujajame Baltijos šokyje“ dalyvaus 18 trupių ar choreografų, atstovaujančių 12 valstybių, ir bus parodyta 19 šokio ar su šokiu susijusių kūrinių.

Bilietai į festivalio spektaklius – www.tiketa.lt.

Visa informacija apie trupes, choreografus ir spektaklius – www.dance.lt ir www.menuspaustuve.lt.

Literatūriniai pasivaikščiojimai po Vilnių arba knygų apie Vilnių tryliktukas

Pastaruoju metu gausiai užderėjo knygų apie Vilnių – dingusį/atrastą/prarastą/svetimą/savą ir visokį kitokį. Atrodo, jog autoriai vieningai nusprendė parodyti, kad neužtenka vilniečiui ar miesto svečiui tik žinoti kur yra Gedimino pilis ir Valdovų rūmai, kad reikėtų į Lietuvos sostinę pažvelgti skvarbesniu žvilgsniu, kitoje šviesoje, iš kitos perspektyvos.

Sako, kad miesto aurą kuria ne vietos, o žmonės – gyvenantys ar įsimylintys čia, kuriantys, statantys šį miestą, rašantys apie jį.
Ir iš tiesų – ką tiek daug galima prirašyti apie vieną ir tą patį miestą? Kokiais skirtingais rakursai galima po jį klaidžioti, pažindintis, tyrinėti, atradinėti?

Iš pradžių į mano akiratį papuolė kelios dažniausiai šmėžuojančios knygos apie Vilnių, bet kuo gilyn į miestą, tuo daugiau iškilo pamirštų ar mažiau girdėtų pavardžių, prisidėjusių prie literatūrinio Vilniaus paveikslo.  Beveik visi šiame tekste minimi autoriai prisipažįsta, rašę iš meilės Vilniui, iš noro, svajonės, o kartais net ir iš įniršio jį atgaivinti. Toliau skaityti Literatūriniai pasivaikščiojimai po Vilnių arba knygų apie Vilnių tryliktukas →

MODERNAUS MENO CENTRAS: BJORN SORTLAND „MINUTĖ TIESOS” ir WILL GOMPERTZ „AR TAI YRA MENAS?”

Meno mylėtojai, neabejoju, jog jau žinote džiugią naujieną, kad 2019 m. pradžioje Vilniuje vietoje buvusio „Lietuvos“ kino teatro turėtų iškilti 3000 kv. m. ploto Modernaus meno centro muziejus. Šį pastatą Vilniuje kurs žymius ir išskirtinius projektus pasaulyje įgyvendinusio architekto Daniel Libeskind studija „Studio Libeskind“.

Modernaus meno centras (MMC) – tai Danguolės ir Viktoro Butkų iniciatyva 2009 m. įsteigta viešoji įstaiga, veikianti kaip muziejus be sienų. MMC tikslas – sukaupti Lietuvos modernaus ir šiuolaikinio vaizduojamojo meno kolekciją, apimančią laikotarpį nuo 1960 metų iki šių dienų, ir padaryti ją prieinamą tiek Lietuvos, tiek užsienio meno mylėtojams. Šiuo metu jau surinkta reprezentatyvi, viena didžiausių Lietuvoje meno kolekcija (apie 4 000 kūrinių, kurių kuratorė prof. Raminta Jurėnaitė), kuri, tikimasi, taps naujo modernaus ir šiuolaikinio meno muziejaus branduoliu. Kolekcijoje pristatomi daugiau nei 200 menininkų. Toliau skaityti MODERNAUS MENO CENTRAS: BJORN SORTLAND „MINUTĖ TIESOS” ir WILL GOMPERTZ „AR TAI YRA MENAS?” →

ANETA ANRA „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“

„Gyvenimas yra makaronų ir kerų, fantazijos ir tikrovės mišinys. Filmai yra kerai, makaronai – tikrovė, o gal atvirkščiai?  Man visada buvo sunku skirti, kas yra tikra ir kas nerealu.“
( Federico Fellini)

Ši, knygoje naudojama, citata gan taikliai nusako jaunos dramaturgės, rašytojos Anetos Anros knygos „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ nuotaiką ir idėją. Antroji autorės knyga pirmą kartą viešai bus pristatyta 2016-ųjų Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Kitos knygos” stende. Aneta Anra iki šiol buvo labiau žinoma teatro mėgėjams – pagal pirmąją jos knygą „Katinas Temzėje” Menų spaustuvėje buvo pastatytas spektaklis, kurį režisavo pačios rašytojos vyras Gintaras Makarevčius, o Valstybiniame jaunimo teatre pagal Anetos pjesę „Bestija žydrom akim“ rodomas to paties pavadinimo monospektaklis. Toliau skaityti ANETA ANRA „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ →

JOHN WILLIAMS „Stouneris”

„Geriausias Amerikos romanas apie kurį nesate girdėję”

Ši, ant „Stounerio” lietuviško leidimo nugarėlės išspausdinta Tim’o Kreider’io iš The New Yorker, citata skamba ne tik intriguojančiai, bet ir gan pretenzingai. Pirmą kartą 1965-aisiais išleistas romanas liko beveik nepastebėtas, ir tik 2003-iaisiais, kai pasirodė „New York Books Review Classics” serijoje, galima sakyti, buvo prikeltas antram gyvenimui. Nuo tada John’ą Williams’ą subruzdo skaityti ir aptarinėti visas literatūros pasaulis, rašytojas imtas lyginti su JAV klasikais, William’u Faulkner’iu, Raymond’u Carver’iu, nors paradoksas visgi lieka – JAV „Stouneris” iki šiol skaitomas daug mažiau negu Europoje. Spėjama, kad tai vyksta dėl optimizmo stokos, kurį taip dievina amerikiečiai, ir kurio taip stokoja šis romanas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprastai parašyta knyga – be netikėtų siužeto vingių, be stilistinių įmantrybių (nors knygos stilius tikrai labai meniškas!), bet gal tai ir yra talentingų rašytojų savybė – gebėti savus literatūrinius užmojus perteikti paprastai, bet įtaigiai, taip, kad skaitytojas ne tik įveiktų knygą vienu įkvėpimu, bet ir ši paliktų viduje emociją kur kas ilgiau, nei užvertus paskutinįjį knygos puslapį.
„Stouneris” tą, skaitytojo viduje rezonuojantį, jaudulį turi. Tai, be abejonės, ir vertėjos Violetos Tauragienės nuopelnas. Ji pasistengė, kad knygos ritmas, suteikiantis tekstui gyvumą ir pulsą, nepasimestų vertime. Toliau skaityti JOHN WILLIAMS „Stouneris” →

[kinas:] MISTRESS AMERICA (rež. Noach Baumbach, 2015)

Net du Amerikos nepriklausomo kino režisieriaus Noacho Baumbacho filmai metų laikotarpyje buvo per daug geri, kad tai būtų tiesa. Bet jam tai pavyko, ir netgi labai pavyko – sukūrė du puikius sarkastiškus filmus „While We’re Young” ir „Mistress America”. O jeigu prie šių dar prijungtume 2012-ųjų „Frances Ha”, gautume visai neblogą Baumbacho filmų trilogiją apie nerimą ir desperaciją, su kuriais susiduria trisdešimtmečių jaunuolių karta.

Mūsuose dar gan mažai pažįstamas Baumbachas savo kūrybiniu krikštatėviu vadina Wesą Andersoną, su kuriuo bendradarbiavo rašydamas scenarijus filmams „The Life Aquatic with Steve Zissou” ir „Fantastic Mr Fox “. Nors šių režisierių vizualinis stilius skirtingas, bet jie turi ir bendrumo – geba kurti subtilaus humoro komedijas, lyg alternatyvą Holivudo niekalams.
„Mistress America” – šviežiausia Baumbacho juosta, kol kas dar nepristatinėjama Lietuvoje, bet tikiuosi, kad kino platintojai pastebės ir pristatys šį filmą žiūrovams.

„Mistress America” kaip ir „Frances Ha” karaliauja aktorė Greta Gerwig, kuri ne tik atlieka pagrindinį vaidmenį, bet ir antrą kartą tampa scenarijaus bendaautore (kartu su Bauchmanu). Gretą Gerwig galima vadinti Bauchmano mūza, nes abu, kartu kurtieji, filmai išsiskiria iš kitos Bauchmano kūrybos woodyallen’iška atmosfera, Gerwig charizmatišku vaidmeniu ir naiviai optimistiškais personažais. Kino pasaulyje juokaujama, kad ši auksinė porelė draugaujanti ne tik kūrybiniuose procesuose, kepa scenarijus tiesiog prie bendro pusryčių stalo. Toliau skaityti [kinas:] MISTRESS AMERICA (rež. Noach Baumbach, 2015) →

HARUKI MURAKAMI „Vyrai be moterų”

Šviežiai pasirodžiusi Haruki Murakami apsakymų rinktinė „Vyrai be moterų” pirmiausia patraukė dėmesį pavadinimu. Kas skaitė daugiau negu vieną šio rašytojo knygą, žino, kad Murakami knygose herojai vyrai dažniausiai būna vieniši, ir temoms apie vyrų santykius su moterimis skiria ne per daugiausiai dėmesio, bent jau mažiau, nei maistui ar muzikai (čia juokauju). Ir štai šįkart apsakymai – išskirtinai apie moterų paliktus vyrus.

Viename angliškame Murakami fanų puslapyje skaičiau, jog japoniškai šios rinktinės pavadinimo tikroji pažodinė prasmė yra „Vyrai, palikti moterų”, o lietuviškas ir angliškas vertimai kiek iškreipia tikrąją pavadinimo reikšmę, nors labai nesuklaidina.

Visi šeši „Vyrai be moterų” apsakymai buvo anksčiau publikuoti įvairiuose žurnaluose ar internete, o pats Murakami neslepia, kad šios rinktinės pavadinimą ir koncepciją inspiravo XX a. pradžioje išleista Ernesto Hemingvėjaus apsakymų rinktinė panašiu pavadinimu (angl. „Men Without Women”). Kaip ir visos Murakami knygos, apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, iš vyrų perspektyvos.

Gija siejanti visus apsakymus, yra ta, kad Murakami pagaliau padeda savo herojams ieškoti atsakymų į klausimus: kodėl moterys juos apgaudinėja su kitais vyrais? kodėl galų gale juos palieka? Knygoje apstu pačių vyrų samprotavimų apie tai, ką reiškia būti „vyrais be moters”, tokiu pavadinimu yra pavadintas ir paskutinis rinkinio apsakymas. Toliau skaityti HARUKI MURAKAMI „Vyrai be moterų” →

[kinas:] „EIMUNTAS NEKROŠIUS: nutolinti horizontą” (rež. A. Liuga ir J. Javaitis)

„Man gražu, kai žmogaus  galva virš debesų, o kojos ant žolės”

[Eimuntas Nekrošius]

Lapkričio 16 – 30 d. „Skalvijos“ kino centras teatro mėgėjus kvietė į lietuviškų dokumentinių filmų ciklą „Scena“, kurį sudaro penki šiemet sukurti pasakojimai, vienaip ar kitaip susiję su scenos menu ir jo dalyviais (Krystianu Lupa, Eimuntu Nekrošiumi, Jonu Vaitkumi).

Man jau senai buvo smalsu praverti Eimunto Nekrošiaus teatro užkulisius, pažinti šį kūrėją kaip asmenybę, bent akies krašteliu žvilgtelėti į jo darbo metodus ir pan. Kažkiek šį norą kadaise numalšino Ramunės Marcinkevičiūtės knyga „Eimuntas Nekrošius: erdvė už žodžių”, o dabar iš dar arčiau, teatro genijaus darbo ir kūrybos užkulisius mums demonstruoja Audronis Liuga ir Juozas Javaitis dokumentiniame filme „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“.

Filmas susideda iš filmuotos medžiagos Italijoje ir spektaklio „Borisas Godunovas” repeticijų Vilniuje. Veiksmo laikas – šios dienos, tačiau žiūrovas ras ir trumpų fragmentų iš senųjų E. Nekrošiaus spektaklių „Kvadratas”, „Trys seserys”, „Pirosmani, Pirosmani” ir kt. Šios ištraukos įsilieja į filmo audinį tarsi vieningas režisieriaus rašto stiliaus atkartojimas per daug metų, tik kitomis spalvomis, kitais motyvais. Toliau skaityti [kinas:] „EIMUNTAS NEKROŠIUS: nutolinti horizontą” (rež. A. Liuga ir J. Javaitis) →