Gegužės 3–19 d. į Vilnių atkeliauja jubiliejinis tarptautinis šiuolaikinio šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis“. Dvidešimtojo gimtadienio proga festivalyje viešės pasaulinės šiuolaikinio šokio žvaigždės iš Kanados, Islandijos, Belgijos, Norvegijos, kylantys jaunieji Prancūzijos, Ispanijos, Kipro ir Estijos šokio kūrėjai, mūsų kaimynių – Latvijos, Baltarusijos, ir, žinoma, Lietuvos choreografai. Žiūrovų laukia ne tik naujausi trupių spektakliai, bet ir pora anksčiau matytų sėkmingų darbų bei daugybę šalių apkeliavę, kvapą gniaužiantys tolimųjų svečių pasirodymai. Jubiliejinį festivalį globoja Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Svečiai iš Kanados ir (ne)matyti darbai
Šiųmetis „Naujasis Baltijos šokis“ mini ypatingą sukaktį – 20 metų jubiliejų, tad, kaip teigia festivalio ir Lietuvos šokio informacijos centro vadovas Audronis Imbrasas, ta proga norėjosi pristatyti ne tik jau įprastiniais svečiais tapusius Europos šokio kūrėjus, bet ir ką nors, ko Lietuvos publika iki šiol nebuvo patyrusi.
„Kaip ne kartą esu sakęs, mūsų visuomenė tebegyvena gana uždaroje posovietinės kultūros erdvėje. Todėl mūsų taikiklyje atsirado Kanada – kaip tolima, bet labai įdomi šokio šalis ir gerokai liberalesnė, atviresnė bei technologiškai, politiškai, kultūriškai pažangesnė visuomenė. Atvežame tai, ką Vakarų pasaulis seniai pažįsta, bet menkai žino Vidurio Europa ir beveik nežino mūsų geopolitinis regionas ir jame besisukanti Lietuva. Į festivalį atvyksta net keturios kanadiečių trupės, tarp jų – tokios asmenybės kaip Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos šokio diva Louise Lecavalier, savo metu dalyvavusi muzikos įžymybių Franko Zappos ar Davido Bowie pasauliniuose turuose, ir šiuolaikinės choreografijos žvaigždė Marie Chouinard“, – sakė A. Imbrasas.
Kitas jubiliejinio festivalio išskirtinumas – į jį grįžta du ankstesniais metais rodyti itin sėkmingi šokio darbai. Pirmasis jų – žymiojo norvegų choreografo Jo Strømgreno įspūdžiais iš ankstesnių viešnagių Lietuvoje ir valstybėse kaimynėse grįstas šio festivalio atidarymo spektaklis „Ten“, kurio premjera „Naujajame Baltijos šokyje“, dar anuomečiame „Pergalės“ kino teatre, vyko 2001 m. Antrasis darbas – 2013 m. „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanoto bene populiariausio pastarųjų metų Lietuvos šokio reiškinio, choreografų ir šokėjų Agnės Ramanauskaitės, Manto Stabačinsko ir Pauliaus Tamolės šokio spektaklio „Contemporary?“ speciali versija.
Tikros festivalio žvaigždės
20-ojo „Naujojo Baltijos šokio“ programa dar neįprasta tuo, kad gegužės 3 d. prasidėjęs festivalis vyks kasdien iki gegužės 9-osios, o paskutiniai du jo spektakliai bus parodyti gegužės 19 d., kurios tikrai derės palaukti. Per laisvą devynių dienų laikotarpį įvairiose šokio institucijose vyks edukaciniai renginiai.
Garsioji kanadiečių šokėja L. Lecavalier su trupe „Fou Glorieux“ atveža pirmą pilno metro savo kaip choreografės darbą – „So Blue“. Festivalyje pasirodys ir žymiausia Kanados bei viena žymiausių Šiaurės Amerikos gatvės šokio trupių „RUBBERBANDance Groupe“ ir jaunas kylantis kanadiečių choreografas Manuelis Roque’as.
Pernai buvo pristatyti keturi flamandiškosios Belgijos dalies kūrėjai, šiemet derinamos abi pagrindinės šios šalies bendruomenės. Flamandams atstovauja kylanti choreografijos žvaigždė Ann Van den Broek su 2015 m. geriausiu šokio spektakliu Olandijoje pripažintu „The Black Piece“, prancūziškajai daliai – labai smagi ir originali trupė „Wooshing Machine“. Choreografinio humoro ir ironijos prisodrintas ir trupės iš Prancūzijos „Propagande C“ spektaklis „Gerro, Minos ir Jis“.
Paskutinę festivalio dieną Lietuvos publikai bus pristatytas skandalingosios Kanados šokio žvaigždės M. Chouinard, kuriančios erotizmo ir instinktų prisodrintus spektaklius, bene žymiausias pastarojo dešimtmečio kūrinys, apkeliavęs daugumą svarbiausių pasaulio festivalių ir scenų – „bODY_rEMIX / gOLDBERG_vARIATIONS“. Festivalio uždarymo spektakliu šiemet taps netikėtas islandės, Šiaurės šokio žvaigždės, dabartinės Islandijos nacionalinės šokio trupės vadovės Ernos Omarsdottir ir jos gyvenimo draugo – dainininko ir gitaristo Valdimaro Jóhannssono – darbas roko koncerto forma – „Lazyblood“.
Jaunieji kūrėjai ir lietuvių premjeros
Tradiciškai festivalyje pristatomi jaunų, kylančių choreografų, Lietuvos kūrėjų ir aplinkinių valstybių šokio įdomiausi darbai. Bendradarbiaujant su Europos šokio tinklu „Aerowaves“ šiemet į festivalį atvyksta ispanas Pere Faura, kipriečių trupė „ZebraLine“ ir estas Henri Hüttas.
Iš užsienyje gyvenančių ir dirbančių lietuvių šiemet festivalyje viešės sparčiai su performansais per žymiausias pasaulio dailės galerijas keliaujanti Ieva Misevičiūtė iš Niujorko ir Kauno šokio teatrui „Aura“ pirmąjį savo spektaklį sukūrusi Liza Baliasnaja iš Briuselio. Lietuvoje kuriančių gretose – ne tik sėkmingoji „Contemporary?“ grupuotė, bet ir klaipėdiečių šokio teatro „PADI DAPI Fish“ naujausias darbas „Dior in Moscow“, kurį kartu kūrė choreografė Agnija Šeiko ir mūsų žymiausia šiuolaikinio šokio kritikė Ingrida Gerbutavičiūtė.
Savo naujausius pastarojo sezono spektaklius į festivalį atveš svečiai iš Baltarusijos – SKVO’s šokio trupė – ir Latvijos – choreografė Elina Lutcė. Visa tai papildys antrus metus rengiamos specialios „Pitching session“ užsienio šokio profesionalams, kurios bus atviros ir festivalio publikai.
Iš viso 20-ajame „Naujajame Baltijos šokyje“ dalyvaus 18 trupių ar choreografų, atstovaujančių 12 valstybių, ir bus parodyta 19 šokio ar su šokiu susijusių kūrinių.
Bilietai į festivalio spektaklius – www.tiketa.lt.
Visa informacija apie trupes, choreografus ir spektaklius – www.dance.lt ir www.menuspaustuve.lt.
Pastaruoju metu gausiai užderėjo knygų apie Vilnių – dingusį/atrastą/prarastą/svetimą/savą ir visokį kitokį. Atrodo, jog autoriai vieningai nusprendė parodyti, kad neužtenka vilniečiui ar miesto svečiui tik žinoti kur yra Gedimino pilis ir Valdovų rūmai, kad reikėtų į Lietuvos sostinę pažvelgti skvarbesniu žvilgsniu, kitoje šviesoje, iš kitos perspektyvos.
Meno mylėtojai, neabejoju, jog jau žinote džiugią naujieną, kad 2019 m. pradžioje Vilniuje vietoje buvusio „Lietuvos“ kino teatro turėtų iškilti 3000 kv. m. ploto Modernaus meno centro muziejus. Šį pastatą Vilniuje kurs žymius ir išskirtinius projektus pasaulyje įgyvendinusio architekto Daniel Libeskind studija „Studio Libeskind“.
„Gyvenimas yra makaronų ir kerų, fantazijos ir tikrovės mišinys. Filmai yra kerai, makaronai – tikrovė, o gal atvirkščiai? Man visada buvo sunku skirti, kas yra tikra ir kas nerealu.“
„Geriausias Amerikos romanas apie kurį nesate girdėję”
Net du Amerikos nepriklausomo kino režisieriaus Noacho Baumbacho filmai metų laikotarpyje buvo per daug geri, kad tai būtų tiesa. Bet jam tai pavyko, ir netgi labai pavyko – sukūrė du puikius sarkastiškus filmus „While We’re Young” ir „Mistress America”. O jeigu prie šių dar prijungtume 2012-ųjų „Frances Ha”, gautume visai neblogą Baumbacho filmų trilogiją apie nerimą ir desperaciją, su kuriais susiduria trisdešimtmečių jaunuolių karta.
Šviežiai pasirodžiusi Haruki Murakami apsakymų rinktinė „Vyrai be moterų” pirmiausia patraukė dėmesį pavadinimu. Kas skaitė daugiau negu vieną šio rašytojo knygą, žino, kad Murakami knygose herojai vyrai dažniausiai būna vieniši, ir temoms apie vyrų santykius su moterimis skiria ne per daugiausiai dėmesio, bent jau mažiau, nei maistui ar muzikai (čia juokauju). Ir štai šįkart apsakymai – išskirtinai apie moterų paliktus vyrus.
„Man gražu, kai žmogaus galva virš debesų, o kojos ant žolės”