„Kūnai“ („Körper“) turėjo savo pasaulinę premjerą 2000 metais Berlyno holokausto muziejuje. Šis šedevras buvo parodytas daugiau negu 180 kartų net 48 pasaulio miestuose, daugiau nei 30 šalių, buvo pripažintas kritikų.
Sasha Waltz & Guests neabejotinai kuria naują išraiškos formą ir tai, ką matome scenoje, toli gražu nėra vien šokis. Tai ir teatras, ir choreografija, ir filosofija, ir mokslas, medicina, ir sportas, ir vizualieji menai ir dar kažkas, todėl man keista, kai panašūs meno kūriniai yra spraudžiami į tam tikros meno šakos rėmus: šiuo atveju – „šokio“, kai to šokio tikrai nebuvo daug.
Scena paskendusi tamsoje, be šviesų, be garso. Monolitinės sienos viduryje išryškinamas didelis rėmas, kuriame lėtai slankioja, šliaužioja aukštyn, žemyn, vienas aplink kitą šokėjų kūnai. Atidžiau įsižiūrėjus suvoki, kad visas šis judantis „paveikslas“ yra žmogaus vidinių kūno organų atvaizdavimas.
Po 90 minučių žiūrėjimo kūno sąvoką imi vertinti labai abstrakčiai. Toliau skaityti [flashback:] Sasha Waltz & Guests „KŪNAI“ („Körper“)
Paskutiniu metu Vilniuje vyko tiek dėmesio vertų renginių, kad vos spėji lakstyti, o dar norisi kokį vakarą ir į ežerą įšokti. Kol kontempliuojam įspūdžius iš Sacha Waltz šokio spektaklio, siūlau foto ekskursą po Litexpo parodų rūmuose vykusią jau ketvirtąją šiuolaikinio meno mugę ARTVILNIUS’13, parodos laureatų darbus ir kitus dėmesio (daugiau ar mažiau) vertus menininkų kūrinius, stendus, instaliacijas ir pan..
Prieš šešerius ar septynerius metus su Jurga teko padirbėti vieno restorano Naujųjų metų sutikime. Kažkas net išėjo pašokti pagal jos muziką. Dabar net nusišypsojau tai prisiminusi. Bandau įsivaizduoti, kaip dabartinė jos muzika galėtų skambėti panašiame kontekste ir akivaizdu, kad veik beviltiškai. Tai tik dar kartą įrodo, kad tiek pati Jurga, tiek jos muzika gerokai pasikeitė per šį laiką.
Vos praeitą savaitę Kanuose įvyko europinė “Didžiojo Getsbio” premjera, o jau kitą dieną šį ilgai lauktą „gliancinį“ malonumą akims ir ausims galėjo patirti ir Lietuvos žiūrovai.
Visada maniau, kad muzika man labiau gyvenimo fonas, nei turinys. Dar maniau, kad džiazas, kaip muzikinis stilius su savomis improvizacijomis, man yra kiek pernelyg neapibrėžtas, nepagaulus, nepasiduodantis niūniavimui ir kaifavimui. Taip, žinau, kad tai blondiniškas ir ne itin profesionalus požiūris į muziką, bet sąžiningai prisipažinsiu – į melomaniškas, profesionalias diskusijas apie muziką aš ir nepretenduosiu. Šįkart noriu tik aprašyti JAUSMĄ, kurį gali sukelti muzika.
Vasario 28 ir kovo 1 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė „Lilijomo“ premjerą. Vengrų rašytojo Ferenco Molnáro pjesę pastatė vengrų režisierius László Bagossy. Taip į lietuvių sceną atkeliavo kūrinys, mėgstamas ne tik Vengrijoje, ne tik Europoje, bet ir Brodvėjaus teatruose.
„Atrasti aušras ir auksines galimybes, pamilti turtingą drąsią sielą – kiekvienam to reikia bent kartą gyvenime“
Lapkričio mėnesį vykusį nacionalinės dramaturgijos festivalį „Versmė“ vainikavo Justino Marcinkevičiaus pjesės „Katedra“ pastatymo premjera Nacionalinio teatro scenoje. Prieš vertinant spektaklio meninę pusę, norisi pasidžiaugti naujais teatro rinkodariniais sprendimais – galimybe kiekvienam teatro mylėtojui tapti lietuviškos pjesės pastatymo rėmėju, nusiperkant brangesnius bilietus. Šūkiu „Norint prisidėti prie spektaklio statymo nereikia turėti milijono“ teatras demonstruoja kūrybingus spektaklio biudžeto išteklių papildymo būdus.