„Buy a painting because you like it, not because you think it’s what you should be buying.”
Šia Will Ramsay, „Affordable Art Fair“ įkūrėjo, citata norėčiau pradėti savo įspūdžius iš ką tik pasibaigusios Romoje meno mugės. Nors pagal išsilavinimą esu meno vadybininkė, bet niekada į meną taip ir neprisiverčiau žiūrėti kaip į verslą. Man tai – du skirtingi pasauliai, abu savaip žavūs, bet visiškai kitokie. Menu norisi gėrėtis, diskutuoti apie jį, rašyti, jausti, tyrinėti, bet nustatinėti meno finansinę vertę man visada atrodydavo pernelyg pragmatiška, net jei kada ir bandydavau tai daryti, visada jausdavausi nejaukiai. Kaip galima nustatyti vertę emocijos, kurią tau sukelia vienas ar kitas meno kūrinys? (aišku, ne dėl komercinių meno projektų čia kyla etinės problemos).
Ne visada meno kūrinių kainas nustatinėjo tik rinka. Viduramžiais šią funkciją atliko bažnyčia ir meistrų gildijos, vėliau – karališkosios menų akademijos, dar vėliau užsakymus skirstė ideologizuotos valstybės institucijos. Tik impresionistų laikais pradėjo formuotis šiuolaikinės rinkos principai. Meno kūrinių vertinimo ėmėsi kritikai ir kūrinių perpardavinėtojai. Šiandien situacija yra dar kitokia. Pirmuoju – mėgėjiškos rinkos – atveju pirkėjas mėgaujasi gauta nauda, pavyzdžiui, džiaugiasi pigiai nusipirkęs „didelį ir gražų“ kūrinį, tuo tarpu prestižinėje rinkoje svarbiausia yra kūrinio retumas, dėl jo įgytas išskirtinis savininko statusas visuomenėje.
Žymusis Rusijos milijardierius Romanas Abromovičius mene nieko absoliučiai nesuprato iki tol, kol nesutiko savo trečiosios žmonos Darijos Žukovos. Nuo to laiko jis įsigijo paveikslų už daugiau nei 110 mln. dolerių, o padovanojęs vieną vertingą paveikslą šiuolaikinio meno centrui gavo jo vadovo kėdę. Toliau skaityti flashback: Affordable Art Fair @ Roma, spalio 25-28 d.
Praeitą savaitgalį, tyliai, be jokių pompastikų, be jokių katalikiškų protesto akcijų LNDT mažojoje salėje buvo pristatytas naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“. Kaip skelbė anonsai, „Tiksinti bomba“ – tai nepatogi ir provokuojančiai atvira istorija apie du vyrus, išgirdusius neviltį keliančias diagnozes – AIDS bei epilepsija, ir šeimos akyse nuteistus dėl netoleruojamų jausmų vienas kitam – vaikiškos draugystės virsmo meile.
Romeo Castellucci spektaklis „APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ”
Dievinu rudenį dėl kelių priežasčių. Pirmoji, jog gali be priežasties liūdėti, melancholiją nurašant už lango barbenančiam lietui, antroji – po ilgos vasarinės pertraukos teatrai vėl atveria savo duris. Yra dar koks šimtas priežasčių mėgautis šiuo metų laiku, bet naujo teatrų sezono pradžia dažniausia laimi be didelės konkurencijos (čia be abejonės autorės asmeniniai prioritetai).
Nuo rugpjūčio mėnesio vidurio Lietuvos kino teatruose pagaliau pasirodė išskirtinio režisieriaus, JAV maestro Wes‘o Andersson‘o, premjera „Mėnesienos karalystė“ (orig. Moonrise Kingdom). Manau, nesuklysiu pavadindama šį filmą gera naujiena sinefilams, nes Lietuvos ekranuose kol kas pristatyta labai nedaug šio režisieriaus filmų: „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums (2001) „Kelyje su „Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited (2007). Na, o kas nepasitenkina vien kino teatruose rodomomis naujienomis, manau, surado būdų kaip pažiūrėti ir kitus šio originalaus režisieriaus darbus, tokius kaip: „Gyvenimas po vandeniu“ (The Life Aquatic with Steve Zissou (2004), „Rushmore“ (1998) ar vaikams sukurtąjį „Šaunusis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox (2009), kuris, beje, labai gerai žiūrisi ir prie vaikų kompanijos prisišliejusiems suaugusiems.
Jau šeštus metus Kauno Senamiestyje vykstantis dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio Žiogas“, liepos 19 d. sukvies visus akustinės muzikos mylėtojus į trečiąjį festivalio koncertą po atviru dangumi. Dviejuose jau įvykusiuose šio sezono renginiuose spėjo sudalyvauti tokie garsūs atlikėjai, kaip Andrius Kaniava, Neda, Olegas Ditkovskis, Ieva Narkutė, Eglė Sirvydytė, grupės „Saulės broliai“, „Arbata“, svečiai iš Baltarusijos – Tatiana Soloviova ir Aleksander Blokhin. Koncertuose savo autorinę kūrybą pristatė ir jaunieji dainuojamosios poezijos žanro atstovai. Renginiuose buvo eksponuojamos parodos, vyko įvairios kūrybinės dirbtuvės. Koncertus vedė jau spėjęs pasižymėti dainuojamosios poezijos atlikėjas – Žilvinas Vingelis.
Kol vasara dar tik įsibėgėjo, kol liko dar laiko ištaikyti atostogoms, kol dar nesibaigė visi Lietuvos ir pasaulio festivaliai, kol G. neišplaukė ilgesniam laikui įmerkti kojyčių į šiltą vandenį, parengėm, mūsų manymu, patraukliausių muzikinių ir meno festivalių gidą. Šis sąrašas tikrai labai subjektyvus ir žinoma neaprėpiantis visos, pasaulyje vykstančių, festivalių gausybės, bet gal kažkas užklius už Jūsų akies ir būtinai bent vieną ar keletą iš jų šią vasarą nuspręsit aplankyt. Festivalius sudėliojom kalendorine seka, kad būtų lengviau orientuotis, na, o visa kita – skonio reikalas…
Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių.