Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė

flashback: Affordable Art Fair @ Roma, spalio 25-28 d.

„Buy a painting because you like it, not because you think it’s what you should be buying.” 

Šia Will Ramsay, „Affordable Art Fair“ įkūrėjo, citata norėčiau pradėti savo įspūdžius iš ką tik pasibaigusios Romoje meno mugės. Nors pagal išsilavinimą esu meno vadybininkė, bet niekada į meną taip ir neprisiverčiau žiūrėti kaip į verslą. Man tai – du skirtingi pasauliai, abu savaip žavūs, bet visiškai kitokie. Menu norisi gėrėtis, diskutuoti apie jį, rašyti, jausti, tyrinėti, bet nustatinėti meno finansinę vertę man visada atrodydavo pernelyg pragmatiška, net jei kada ir bandydavau tai daryti, visada jausdavausi nejaukiai. Kaip galima nustatyti vertę emocijos, kurią tau sukelia vienas ar kitas meno kūrinys? (aišku, ne dėl komercinių meno projektų čia kyla etinės problemos). 

Ne visada meno kūrinių kainas nustatinėjo tik rinka. Viduramžiais šią funkciją atliko bažnyčia ir meistrų gildijos, vėliau – karališkosios menų akademijos, dar vėliau užsakymus skirstė ideologizuotos valstybės institucijos. Tik impresionistų laikais pradėjo formuotis šiuolaikinės rinkos principai. Meno kūrinių vertinimo ėmėsi kritikai ir kūrinių perpardavinėtojai. Šiandien situacija yra dar kitokia. Pirmuoju – mėgėjiškos rinkos – atveju pirkėjas mėgaujasi gauta nauda, pavyzdžiui, džiaugiasi pigiai nusipirkęs „didelį ir gražų“ kūrinį, tuo tarpu prestižinėje rinkoje svarbiausia yra kūrinio retumas, dėl jo įgytas išskirtinis savininko statusas visuomenėje.
Žymusis Rusijos milijardierius Romanas Abromovičius mene nieko absoliučiai nesuprato iki tol, kol nesutiko savo trečiosios žmonos Darijos Žukovos. Nuo to laiko jis įsigijo paveikslų už daugiau nei 110 mln. dolerių, o padovanojęs vieną vertingą paveikslą šiuolaikinio meno centrui gavo jo vadovo kėdę.  Toliau skaityti flashback: Affordable Art Fair @ Roma, spalio 25-28 d. →

PREMJERA! Spektaklis „TIKSINTI BOMBA” (Rež. G.Varnas)

Praeitą savaitgalį, tyliai, be jokių pompastikų, be jokių katalikiškų protesto akcijų LNDT mažojoje salėje buvo pristatytas naujausias režisieriaus Gintaro Varno spektaklis „Tiksinti bomba“. Kaip skelbė anonsai, „Tiksinti bomba“ – tai nepatogi ir provokuojančiai atvira istorija apie du vyrus, išgirdusius neviltį keliančias diagnozes – AIDS bei epilepsija, ir šeimos akyse nuteistus dėl netoleruojamų jausmų vienas kitam – vaikiškos draugystės virsmo meile.

Homoseksualų meilės istorija – pakankamai drąsi tema Marijos žemėje, bet ši premjera vyko vėlų sekmadienio vakarą (o kartu ir rinkimų dienos vakarą), tad panašioms personoms kaip Petras Gražulis, jau, matyt, nebebuvo prasmės išsišokti ir eilinį kartą demonstruoti tamsuolišką homofobiją. Tad buvo smagu stebėti į salę besirenkančias gėjų poreles, atvykusias palaikyti spektaklio kūrėjus dėl tokių drąsių kūrybinių žingsnių.

Spektaklis „Tiksinti bomba“ sukurtas pagal kanadiečių dramaturgo Michaelio MacLennano pjesę „Beat the Sunset“. Joje sutalpintos, rodos, visos homoseksualų gyvenimo atspindžių peripetijos: pradedant homoseksualumo prisipažinimu sau pačiam (vieni tai pripažįsta labai anksti, kiti priešingai – nugyvena didžiąją gyvenimo dalį ir tik subrendus, suvokus, kad apgaudinėti save ir aplinkinius nėra pats teisingiausias kelias, kad nuo to neigimo ir slėpimo nesidarai laimingesnis – tik tuomet ryžtasi žengti lemiamą žingsnį), baigiant tėvų, artimųjų išgyvenimais, kai šeimoje atsiranda tokia „gėda“, kuri, lyg to būtų maža, dar užsikrečia AIDS. Toliau skaityti PREMJERA! Spektaklis „TIKSINTI BOMBA” (Rež. G.Varnas) →

Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „SIRENOS’12”

Romeo Castellucci spektaklis „APIE DIEVO SŪNAUS VEIDO KONCEPCIJĄ”

Juokavom su kolega, kad „Sirenų“ organizatoriai turėtų padėkoti radikalams krikščionims už puikią viešųjų ryšių kompaniją šiam spektakliui. Savo protestais jie sukėlė Lietuvoje tokį ažiotažą, jog apie R. Castellucci Lietuvoje sužinojo net ir tie, kurie iki šiol į teatrą nebuvo kojos įkėlę, o bilietai buvo iššluoti iki paskutinio.
Vaizdelis prieš spektaklį Gedimino prospekte buvo tikrai juokingas – kad patektum į teatrą reikėjo įveikti ilgiausią eilę ir apsaugos darbuotojų kontrolę, o šalia protestantai gieda graudžias giesmes ir kiekvienam burba savo „palinkėjimus“ bandydami atkalbėti žmones eiti į spektaklį. Iš karto supranti, jog spektaklis vėluos apie pusę valandos, bet apsišarvojome kantrybe ir laukėme šio išganingojo reginio, kuris atpirktų mūsų kančias. Toliau skaityti Tarptautinio Vilniaus teatro festivalio „SIRENOS’12” →

KĄ ŽADA NAUJASIS TEATRO SEZONAS

Dievinu rudenį dėl kelių priežasčių. Pirmoji, jog gali be priežasties liūdėti, melancholiją nurašant už lango barbenančiam lietui, antroji – po ilgos vasarinės pertraukos teatrai vėl atveria savo duris. Yra dar koks šimtas priežasčių mėgautis šiuo metų laiku, bet naujo teatrų sezono pradžia dažniausia laimi be didelės konkurencijos (čia be abejonės autorės asmeniniai prioritetai).

Šią ir kitą savaitę teatralų širdis džiugins vienas svarbiausių įvykių Lietuvos teatro padangėje – tarptautinis Vilniaus teatro festivalis „Sirenos“, kuris šiemet – jau devintą kartą – pakvies užčiuopti neramų naujosios Europos teatro realybės pulsą. Užsienio spektaklių programoje bus parodyti trijų šiuolaikinio Europos teatro vizionierių darbai. Vilniuje viešės didysis scenos provokatorius Romeo Castellucci (Italija), socialinės realybės dekonstrukcijos meistras Rodrigo García (Ispanija-Argentina) bei popkultūros tyrinėjimo ekspertas Michel Schröder (Šveicarija). Trys spektakliai, kuriuos išvys „Sirenų“ žiūrovai – tai trys pasaulio vizijos, išsitenkančios mažame užantyje tarp tikėjimo ir erezijos.

Tačiau festivaliai ateina ir praeina, todėl šioje naujo teatro sezono apžvalgoje didesnis dėmesys skiriamas mūsų lietuviškos scenos teatrų, jaunų ir senų scenos grandų skelbiamoms naujienoms. Toliau skaityti KĄ ŽADA NAUJASIS TEATRO SEZONAS →

[kino teatre:] MĖNESIENOS KARALYSTĖ (rež. Wes Andersson, 2012)

Nuo rugpjūčio mėnesio vidurio Lietuvos kino teatruose pagaliau pasirodė išskirtinio režisieriaus, JAV maestro Wes‘o Andersson‘o, premjera „Mėnesienos karalystė“ (orig. Moonrise Kingdom). Manau, nesuklysiu pavadindama šį filmą gera naujiena sinefilams, nes Lietuvos ekranuose kol kas pristatyta labai nedaug šio režisieriaus filmų: „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums (2001) „Kelyje su „Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited (2007). Na, o kas nepasitenkina vien kino teatruose rodomomis naujienomis, manau, surado būdų kaip pažiūrėti ir kitus šio originalaus režisieriaus darbus, tokius kaip: „Gyvenimas po vandeniu“ (The Life Aquatic with Steve Zissou (2004), „Rushmore“ (1998) ar vaikams sukurtąjį „Šaunusis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox (2009), kuris, beje, labai gerai žiūrisi ir prie vaikų kompanijos prisišliejusiems suaugusiems. Toliau skaityti [kino teatre:] MĖNESIENOS KARALYSTĖ (rež. Wes Andersson, 2012) →

Kauno senamiestis vasaros vakarais tampa bardų ir žiogų pastoge

Jau šeštus metus Kauno Senamiestyje vykstantis dainuojamosios poezijos festivalis „Senamiesčio Žiogas“, liepos 19 d. sukvies visus akustinės muzikos mylėtojus į trečiąjį festivalio koncertą po atviru dangumi. Dviejuose jau įvykusiuose šio sezono renginiuose spėjo sudalyvauti tokie garsūs atlikėjai, kaip Andrius Kaniava, Neda, Olegas Ditkovskis, Ieva Narkutė, Eglė Sirvydytė, grupės „Saulės broliai“, „Arbata“, svečiai iš Baltarusijos – Tatiana Soloviova ir Aleksander Blokhin. Koncertuose savo autorinę kūrybą pristatė ir jaunieji dainuojamosios poezijos žanro atstovai. Renginiuose buvo eksponuojamos parodos, vyko įvairios kūrybinės dirbtuvės. Koncertus vedė jau spėjęs pasižymėti dainuojamosios poezijos atlikėjas – Žilvinas Vingelis.

Organizatoriai kalbėdami apie koncertus džiaugėsi, jog klausytojams tai tampa vasariška šeimos vakarojimo tradicija, o atlikėjams „Senamiesčio Žiogas“ asocijuojasi su šilta besišypsančia publika ir šiam žanrui ypatingai derančia Senamiesčio aplinka.

Trečiajame festivalio koncerte, kuris įvyks Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje, savo dainas atliks visiems gerai žinomas ir Lietuvai nusipelnęs teatro, kino ir televizijos aktorius, dainuojamosios poezijos atlikėjas, bardas – KOSTAS SMORIGINAS. Šiam atlikėjui dainų tekstai ir muzika – dešimt Dievo įsakymų, pagal kuriuos jis ir gyvena. Atlikėjas scenoje ne pataikauja, o atiduoda žiūrovams viską, ką turi geriausio.

Taip pat festivalyje pasirodys legendinė Klaipėdos ironiško roko grupė „ATIKA“, kuri festivalyje svečiuosis su savo akustine programa. Šios grupės specifika – tekstų ironija ir nuoširdumas, ryški bei nostalgiška melodika. Užmaišomi ir derinami klasikiniai instrumentai (smuikai, violončelės) bei liaudiška instrumentuotė (dūdelės, akordeonas), o tradiciniai roko instrumentai (mušamieji, bosinė ir elektrinės gitaros) įpinami į gan nesudėtingos konstrukcijos autorinę dainą.

Tradiciškai, festivalio koncerte pasirodys žavus ir charizmatiškas bardas JONAS BALTOKAS. Tai vienas ištikimiausių „Senamiesčio Žiogo“ atlikėjų, festivalyje koncertuojantis jau šeštus metus iš eilės. Jono pagrindiniai instrumentai – gitara, vokalas, lūpinė armonikėlė ir kazoo. Atlikėjas savo dainomis įtraukia į pasakų pasaulį, iš kurio nebesinori iškeliauti – tiesiog užsimerki ir su šypsena pasitinki jos herojus – sliekus, kurie myli mergaites, gaidžius, kurie rausta ir devynias kates, vartančias bičių avilius ir kitus personažus.

Trečiajame festivalio „Senamiesčio Žiogas“ koncerte žadama staigmena. Koncerte pasirodys daugybę apdovanojimų pelnęs, dainų autorius ir rašytojas, svečias iš Škotijos – SIMON KEMPSTON. Atlikėjas yra išleidęs penkis autorinius kompaktinius diskus, sudalyvavęs daugybėje festivalių ir koncertų. Simon‘o skiriamasis bruožas yra gitara atliekamos liaudies istorijos, bliuzo ir keltų tradicijų kūriniai, papildyti turtingu, skambiu ir įtikinamu vokalu.

Kiekviename „Senamiesčio Žiogo“ koncerte yra pristatoma jaunojo atlikėjo kūryba. Šį kartą koncertą pradės ir savo autorinėmis dainomis dalinsis TOMAS PUPINIS. Tai absoliučiai ištikimas dainuojamosios poezijos renginių dalyvis, savo romantiškai lyriškomis melodijomis daužantis širdis ir kviečiantis ne tik girdėti, bet ir jausti.

 

Jaukiame Ryšių istorijos muziejaus kiemelyje bus galima pasigrožėti J. Vienožinskio menų fakulteto studentų odos dirbinių ir grafikos paroda, o mažieji klausytojai (ir ne tik) galės kibti į Lietuvos aitvarų judėjimo organizuojamas mini aitvarų gaminimo dirtuves.

2012 M. VASAROS FESTIVALIAI PASAULYJE IR LIETUVOJE

Kol vasara dar tik įsibėgėjo, kol liko dar laiko ištaikyti atostogoms, kol dar nesibaigė visi Lietuvos ir pasaulio festivaliai, kol G.  neišplaukė ilgesniam laikui įmerkti kojyčių į šiltą vandenį, parengėm, mūsų manymu,  patraukliausių muzikinių ir meno festivalių gidą. Šis sąrašas tikrai labai subjektyvus ir žinoma neaprėpiantis visos, pasaulyje vykstančių,  festivalių gausybės, bet gal kažkas užklius už Jūsų akies ir būtinai bent vieną ar keletą iš jų šią vasarą nuspręsit aplankyt. Festivalius sudėliojom kalendorine seka, kad būtų lengviau orientuotis, na, o visa kita – skonio reikalas…

LIEPA Toliau skaityti 2012 M. VASAROS FESTIVALIAI PASAULYJE IR LIETUVOJE →

Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA”

Dar studijuodama lankiausi visų spektaklių premjerose, išskyrus E. Nekrošiaus: taip stipriai jį gerbiau, kad kelerius metus neleidau sau prabangos įžengti į jo teatro šventovę, siekiau tinkamai save parengti, troškau pakankamai subręsti tai stebuklingajai meistro teatro kalbai, pripildytai simbolių ir metaforų. Kai pagaliau išdrįsau tai padaryti, šiurpuliai bėgo nugara ir ašaros tekėjo kone visą spektaklį – „Faustas“ man buvo magiškai hipnotizuojantis, jog nepajutau nei ilgos spektaklio trukmės, nei nepatogių (dar senųjų) teatro kėdžių, nei kaip ir kokiu būdu apskritai tą vakarą grįžau namo. Ne, tai nebuvo mano pačios vaizduotės hiperbolizuotas įspūdis, tai buvo stebuklas, po kurio nublanko visa kita, ką buvau iki tol mačiusi ir patyrusi teatro salėse. O. Koršunovas, R.Tuminas – jie buvo savaip geri, bet jie buvo kitokie, savyje neturėjo tokio galingo paveikaus emocinio užtaiso, kuris E. Nekrošiaus darbuose tiesiog sklandė ore. Visiškai pritariau tuomet rašiusiai R.Vasinauskaitei apie minėto spektaklio „nuotaiką“: „Ji kažkokia nečionykštė, atkeliavusi iš visatos ervių, kartkartėmis nugaudžianti dangaus šviesulių skrydžiais“. Būtent toks, atkeliavęs iš kosmoso erdvių man pasirodė E. Nekrošiaus kuriamas teatras. Vėliau, keliaujant per kitus šio režisieriaus spektaklius, buvau patyrusi ir įvairesnę emocijų, įspūdžių paletę, tačiau kiekvienas jo naujas darbas buvo tikrai nuoširdžiai laukiamas. Bet šįkart būsiu kategoriška: sulaukiau dienos, kai E. Nekrošiaus spektaklis mane išvargino visomis prasmėmis: fizine, moraline, psichologine ir t.t.. Taip išvargino, kad bisą praleidus skubėjau namo. Na, bet apie viską iš pradžių. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Eimunto Nekrošiaus premjeros „DIEVIŠKOJI KOMEDIJA” →