Kaip ir kasmet, gegužės mėnesį į teatro gurmanų kiemą ateina šventė. Audronis Liuga su savo komanda, jau keturioliktą kartą sukviečia novatoriško teatro gerbėjus į tarptautinį teatro festivalį „Naujoji dramos akcija”, kuriame pristatomi garsių Europos teatro meistrų ir jaunų menininkų darbai. Visus juos sieja dėmesys kitoniškumui – tam, kas išsiskiria iš daugumos ir yra individualu, nepakartojama. Kitoniškumas reiškia poveikį. Jis gali gimti iš poelgio, keičiančio nusistovėjusias vertybes, kitokio požiūrio į aplinką arba išgyvenimo, kuris sužadina kolektyvinę atmintį. Tai liudija NDA’12 pristatomi pripažintų šiuolaikinio Europos teatro kūrėjų – vengro Árpádo Schillingo, latvio Alvio Hermanio, lenko Krzysztofo Warlikowskio – bei jauno norvegų menininko Amundo Sjølie Sveeno darbai. Kitoniškumas išreiškia tapatybę. Neretai individas priverstas ją ginti nuo aplinkos, šeimos ir visuomenės. Apie tai vis drąsiau prabyla lietuvių teatras. Pavyzdžiai – festivalyje pristatomi naujausi jo spektakliai. Kitoniškumas atstovauja laisvei. Nuo pat atsiradimo NDA teigė laisvę būti kitokiu festivaliu, – naujų idėjų platforma, provokuojančia lietuvių teatrą keistis ir siūlančia tam kelius. Ar toks jis galės išlikti?
Visi įrašai, kuriuos paskelbė Jurga Mandrijauskaitė
Spektaklis – provokacija „MR. FLUXUS” arba „ŠARLATANAI” (rež. Vidas Bareikis)
Iš karto atsiprašau už skubotą tekstą, bet norisi kuo operatyviau pasidalinti gera naujiena apie (jau) vakar laisvalaikio centre „ K.A.B.L.Y.S“ įvykusią teatro judėjimo „No Theatre“ premjerą „Mr.Fluxus, arba Šarlatanai“. Skubam, nes šį fluxus performansą bent jau kol kas sumanytojai žadėjo kaip vienkartinį projektą, kurį dar pakartos kovo 1 ir 2 dienomis (19 val.), o paskui kaip Dievas duos…
Dar iki šiol, stebint „NO THEATRE“ kūrybinę veiklą, tyliai džiaugėsi širdis, kad šie neina kitų pramintais keliais, o kuria savo originalų stilių.
Ir šįkart chebra įrodė, kad jie pajėgūs surengti ne tik gatvės akcijas, koncertėlius ir panašius hapeningus, bet ir stambesnio, rimtesnio kalibro projektus. Vidas Bareikis puikiai susitvarkė su netradicine „Kablio“ erdve, išnaudojo visus užkaborius savo fluksiškoms beprotiškoms idėjoms, lyg šachmatų figūras po visą žaidimo lauku virtusią salę stumdė tiek aktorius, tiek žiūrovus.
Toliau skaityti Spektaklis – provokacija „MR. FLUXUS” arba „ŠARLATANAI” (rež. Vidas Bareikis)
“IŠVARYMAS” – spektaklis apie pažadėtąją žemę ar prarastą rojų?
Sužinojusi šios premjeros datas, pakviečiau draugus emigrantus grįžti keliomis dienomis anksčiau, prieš šventes, kartu aplankyti “Išvarymą”. Jie, visi iki vieno, maloniai atsisakė, padėkojo už pasiūlymą: vieni sakė, jog gal “ant švenčių visai negrįš, nes dirbs” (suprask, šventiniai tarifai dvigubai didesni); kitas nutarė padirbėti kalėdų seneliu, t.y. per šventes už šlamančius lankyti emigravusių lietuvių vaikučius, o jei nebus pakankamai užsakymų, eis dirbti gruščiku į įgarsinimo įmonę, vienžo, darys bet ką, kad tik vienui vienas nesėdėtų per šventes savo kelikvadratiniame kambarėlyje, kurio pusę dalies išnuomavo kitam “laimės ieškotojui”; dar vienas giminaitis jau seniai Kalėdų švęst negrįžta namo, nes pigiau iš Londono skristi kažkur kitur paatostogauti, nei pas tėvus ir senelius Lietuvon, tik aš įsitikinusi, jog niekur jis neskrenda, o tokią pasiteisinimo “giesmelę” gieda artimiesiems. Šie visi minėtieji yra skirtingų išsilavinimų, skirtingo statuso, skirtingų priežasčių “išvaryti” iš Lietuvos ir jie visi daugiau, mažiau naujosios Mariaus Ivaškevičiaus pjesės herojai, kurie silpnumo akimirką prieššventiniame šurmulyje sau tyliai prisipažįsta: “Aš taip norėčiau namo, bet man taip gėda, kad nieko neišėjo…”.
Emigracijos tema šiandien savo aktualumu jau tapusi netgi nuvalkiota. Daug svarbiau už statistinius rodiklius yra psichologinės pasekmės, kurios pažymi vis daugiau emigracijos palytėtų šeimų. Kartą oro uoste stebėjau tokią sceną — žilstelėjęs lietuvis, išlydėdamas dukros šeimyną, ant rankų laikė anūką, gražų, kavos spalvos azijietišką pupuliuką, kuris su seneliu bendravo tik apsikabinimų ir gestų kalba. Šios dvi, tarsi iš skirtingų pasaulių, būtybės, tiesiančios viena į kitą rankas, tebuvo tik aplinkybių aukos, ne pačios pasirinkusios tokį likimą, o tik priimančios nūdieną kaip neišvengiamybę, kaip skaudžią gyvenimo realybę.
Prieš šventes sausakimšoje salėje stebėtas „Išvarymas” toli gražu neprilygo kalėdinei dovanėlei įpakuotai į raudoną blizgantį popierių. Labiau visa tai panašėjo į LNDT prieššventinę akciją „atverkime žmonėms akis”, kas galbūt ne taip blizgės ir derės prie Kalėdų eglutės, bet gal turės daugiau naudos visuomenei nei dar viena naujametinė „Traviata” ar „Žmogus iš La Mančos”.
Marius Ivaškevičius rašydamas šią pjesę, manau tikslingai pasirinko tas mūsų kraštiečių emigracijos istorijas, kurios savo dramatiškumu labiausia sudrebintų visus naiviuosius, vis dar tikinčius, kad „TEN KITUR ir žolė žalesnė”. Pjesės „Išvarymo” turinys gan realistiškas, daugelis situacijų, istorijų net stereotipinės, atpažįstamos iš spaudos, emigrantų draugų ir giminaičių laiškų. Vis neapleido deja vu, kad šį “filmą” jau esu mačiusi, tik M. Ivaškevičius skirtingus herojus, skirtingus likimus susaistė filosofiniais, psichologiniais dramaturgijos siūlais, suteikdamas pjesei ne tik realistiškumo, bet ir daugiasluoksniškumo.
Pritariu melpomene.lt rašinyje išsakytai minčiai, kad O.Koršunovas pastatė miuziklą apie budulius. Pridurčiau tik tai, kad, mano manymu, pagal tokią pjesę, vietoj šio teatrinio miuziklo, galėjo išeiti dar sėkmingesnis filmas. Bet jokiu būdu nieko negaliu prikišti scenografui ir vaizdo projekcijų dailininkui G. Makarevičiui, kuris kuo autentiškiau pasistengė perteikti Londono megapolio rajonėlių panoramą. Visa kita, kas vyko tarp lėktuvų išraižyto Londono dangaus ir Temzės dugno, palikdamas dramaturgo, režieriaus ir aktorių valiai…
„Išvarymas” – komiškai dramatiškas, su daug skirtingų, bet spalvingų personažų, kurie kiekvienas savaip kapanojasi šitoje “pažadėtoje žemėje”. Dramaturgas neapsiriboja vien lietuvių portretais, įpina ir babajų Azimą, rusę anarchistę Olgą, baltarusius Oksaną su Saško ir tipišką anglą Harį Stilmaną, kruopščiai ištyręs kiekvieno tautinį identitetą, net kalbos niuansus, nupiešė gan spalvingus šaržus. Pjesėje supinta daug likimų, bet nėra nei vienos laimingos pabaigos. Jie visi jaučiasi čia nemylimi, bet kartu retoriškai klausia – „o už ką mus čia turėtų mylėti?“.
Akivaizdu, kad M. Ivaškevičius kūrė pjesę ne apie patį intelektualiausią emigrantų sluoksnį, todėl pjesė gavosi tokia šmaikščiai kandi, gerokai pašiepianti mūsų išvarytuosius. Nežinau, ar jis pats vienam iš pjesės herojui Edžiui sugalvojo “ančių nešiotojo” profesiją, bet potekstė gavosi jau artima net juodajam jumorui, — viena iš sėkmingiausių ir kulminacinių pjesės vietų, kurią spektaklyje suvaidino jaunosios kartos aktorius Martynas Nedzinskas. Apskritai, jaunieji aktoriai, su kuriais šį kartą buvo pastatytas “Išvarymas”, turėjo nuostabią galimybę atsiskleisti ir daugelis šiuo šansu pasinaudojo.
Atskirai norisi pagirti Azimo vaidmenį atlikusį Tadą Gryną, Vandalo vaidmenį – Marių Repšį. Neįsivaizduoju ar pastarajam galėtų būti dubleris, bet akivaizdu, kad jis bus šio spektaklio žvaigždė, talismanas, varikliukas, savo laikysena, išvaizda primenąs jauną Egidijų Dragūną. Puikia vaidyba sužibėjo ir nelengvus vaidmenis gavusios merginos: Monika Vaičiulytė, Elzė Gudavičiūtė. Eglės vaidmenį kūrusi M. Vaičiulytė eilinį kartą stebino publiką savo scenine organika. Fantastika, kaip ji “skraidė” po sceną su aukštakulniais–žudikais! Rodos, būtų gimusi su jais, ar turinti ne vienerių metų sukimosi aplink stulpą “stripako” klube patirtį, kokie jie “lengvi ir savaime suprantami” atrodė ant jos laibų kojelių.
Monikai šįkart buvo patikėtas gan spalvingas puolusios moters vaidmuo. Taikliai parinkta scenos, kai Eglė parsiveda Beną į “savo prabangius namus”, paralelė su nyderlandų dailininko H. Bosho triptiku “Žemiškųjų malonumų sodas”, tiksliau, su triptiko viduriniąja dalimi, meno pasaulyje vadinama “skaistykla”. Pradžioje, kai dar tik Eglė atvažiuoja į Londoną, ji kupina šviesių užmojų “fotografuoti įdomų Londono gyvenimą”, vėliau, kaip dažnai nutinka, su savo svajonėmis ima elgtis niekšiškai, jas pamiršta, leidžiasi į gyvenimo primestus kompromisus. Taip, čia ji apsupta prabangos, valgo krevetes, kvėpinasi prabangiais kvepalais, bet čia ji tik “ugly kekšytė”, kurią savo smagumui laiko ir vartoja senolis britas. H. Bosho “skaistykla” yra ne kas kita, kaip jos gyvenimo atspindys, tarpinė stotelė į pragarą.
Ainis Storpirštis, kuriam patikėtas pagrindinis Beno vaidmuo, mano atminty išliks bene nuobodžiausiu personažu. Nežinau, ar jį savo charizma užgožė Vytautas Anužis, ar, tiesiog, jis toks — nuobodus, eilinis tipas, kokių Londone aibė — turėjo būti. Benas gyvena naivia viltimi, su ambicija pasiekti kažką daugiau šitame sumautame Anglijos megapolyje. Jis pereina veik visus įmanomus emigracijos etapus: pažeminimą, nusivylimą, apgavystes, neapykantą ramiaveidžiams britams, atranda ir praranda naujus stabus, griebiasi bet ko, kad tik nugintų vienatvę. A. Storpirščio Benas, vienintelis iš visos margos kompanijos, nesitenkina dabartimi, gyvena viltimi apie gražesnę ateitį, svajoja apie kerštą jį pažeminusiam britui, laukia vaiko gimimo, tikisi šanso garbingesniam darbui ir pan. Išoriškai gal jo gyvenimas ir gerėja, bet tai, kad jis vakarus su besilaukiančia mylimąja iškeičia į pasisėdėjimus pub’e, ar tai kad nesuvaldo agresijos darbe, rodo, kad niekur jis nepasistūmėjo. Gyvenimas laukime, neapykanta britams ir svajonės apie kerštą išpučia jį iš vidaus tarsi skausmingą kraujo burbulą, kuris vėliau ar anksčiau turi sprogti. Manau, tai esminė šios pjesės žinutė. Daugelis emigrantų metų metus gyvena guosdami save pažadu, kad “tai” tik laikinas gyvenimo etapas, reikalingas užsidirbti butui, pragyventi krizes, sukaupti kapitalą ateičiai ir t.t.. Metų metus jie gyvena ankštuose kambarėliuose, dirba po 12 valandų per dieną ir po 7 dienas per savaitę, neleisdami sau mėgautis turtingu Londono kultūriniu gyvenimu, praleisdami Lietuvoje šeimos šventes, senelių laidotuves, vis guosdamiesi, kad tai tik LAIKINAI. Tame „laikinume“ gimsta vaikai, kurie pradeda lankyti vietinius darželius, mokyklas, kalba angliškai, o kalbos apie sugrįžimą vis retėja, tyla. Taip, kai kurie ten užkaltas babkes siunčia į Lietuvą, statosi namus, bet kokia taikli ši Beno Vandalui išsakyta mintis: “tu čia griauni, o ten statai”. Daugelis pamynę orumą, dešimtmečius dirbdami fabrikuose, statybose, nešiodami antis, valydami turtuolių namus, GRIAUNA SAVE DABARTYJE, vardan gražios ateities? Gal dramaturgas kiek perlenkė lazdą su Vandalo “pabaiga”, kiek per tiesmukai perteikdmas mintį “gyvenk šia diena, o ne siųsk babkes rytojui, nes rytojaus tiesiog gali nebe būti”, bet iš tikrųjų tai yra sena, kad ir banali tiesa.
Labiausiai „Išvaryme“ imponavo sumanymas pasitelkti gyvai atliekamą Sauliaus Prūsaičio muziką, suteikusią visumai šarmo ir melodingumo. O.Koršunovas, kaip žinia jau ne pirmą kartą, į savo spektaklius kviečiasi profesionalius muzikantus: “Meistre ir Margaritoje” prie fortepijono buvo pasodintas maestro P. Geniušas. Šįkart muzikinio takelio kūryba patikėta muzikantui, kuris pats kelis metus gyveno emigracijoje ir puikiai nutuokė, kokie muzikiniai motyvai, temos gali tiksliausiai perteikti intymiausias spektaklio akimirkas. Vykęs ir režisieriaus sprendimas muzikantus neizoliuoti nuo spektaklio veiksmo, o atvirkščiai – paversti spektaklio dalimi, leisti diriguoti aktorių chorui, vesti aktorius ir žiūrovus paskui savo muziką. Labai tikiuosi ir jau dabar laukiu šio spektaklio muzikinio takelio CD pavidale.
Silpniausia spektaklio grandis man visgi pasirodė pati režisūra. O.Koršunovas savo markės nepagadino, bet tai jau kvepia fabrikėliu, kuris gamina tą patį produktą atnaujintame įpakavime. „Išvarymas“ — spektakliukas (arba spektaaaaaklis, vertinant pagal laiko trukmę) gimęs iš reikalo, bet ne iš meilės ir įkvėpimo. Nors pati pjesė, mano manymu, buvo tinkamai subalansuota O. Koršunovui. Esminis privalumas — kad režisierius ištempė į rampų šviesą jaunimą, antraplaniuose vaidmenyse palikdamas tokias aktorius kaip J.Dapkūnaitę, A.Dainavičų, A.Gradauską ir kitus scenos senbuvius.
Spektaklis truko veik 5 valandas. Nepasakyčiau, jog labai prailgo, bet bariuką visgi nusprendėm aplankyti ir nuo antrojo veiksmo scenos įvykius stebėjome su stiklu rankoje — kad ne toks sprangus atrodytų tas emigranto gyvenimas. Visgi siūlyčiau padaryti išvarytiesiems nuo pasilikusiųjų dovanėlę ir nuvežti „Išvarymą” į Londoną. Jie tikrai to verti…
Foto: D. Matvejevo
Renginių gidas arba ką veiksime šį savaitgalį
Šis savaitgalis ypatingai gausus įdomiais, vertingais renginiais, todėl net patys susiėmę už galvų galvojam kaip čia visur sulakstyt. Akivaizdu, kad visur nespėsim, kažkur labai vėluosime, bet viena aišku, kad namie nesėdėsime ir jums to nelinkėsime. Bandom susidėlioti savaitgalio renginių gidą, kuris kažkuo gal pravers ir Jums.
Sostinės kinomanai ar šiaip gero kino mėgėjai šį savaitagalį tikriausiai nepraleis šiaurietiškų filmų festivalio „Scanorama“, iš kurio šviežius įspūdžius ir rekomendacijas, kaip ir kiekvienais metais, žadėjo transliuoti G-taške Paulius Rymeikis.
Teatralai taip pat turės ką veikti šį savaitgalį, Nacionaliniame dramos teatre
lapkričio 11 ir 12d. bus pristatyta publikai J. Vaitkaus naujausias darbas pagal H. Ibseno pjesę “Visuomenės priešas”. Kodėl visuomenę reformuoti pasišovę idealistai tampa jos priešais? Toliau skaityti Renginių gidas arba ką veiksime šį savaitgalį
Raminantis režisierės Yanos Ross „CHAOSAS”
“Aš žudysiu”, “Aš emigruosiu”, “Aš tapsiu žvaigžde” – tokiais sumaištį ir viešas diskusijas sukėlusiais lozungais Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatė savo “Naujo poveikio” sezoną. LNDT meno vadovo Audronio Liugos teigimu, televizijai pateikiant žemiausio lygio pramogų produkciją, norisi pabandyti atkurti pusiausvyrą. „Norisi tikėti, kad spektakliai bus ne tik kitokie estetiškai, bet ir paveiks žmones būti aktyvesniais visuomenėje. Kiekvienas gali keisti kažką savo siaurame rate ir nori tikėti, kad mūsų spektakliai taps pirmaisiais žingsniais permainų kryptimi“, – kalbėjo jis.
Suomijos dramaturgijos atstovai, anot Audronio Liugos, yra pastaruoju metu nepelnytai primiršti, todėl naujasis teatro sezonas atidarytas būtent suomio Juhos Jokelos pjese „Fundamentalistai“. Režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytoje pjesėje vaidino Rasa Samuolytė ir Povilas Budrys. Laikantis naujos teatro vizijos, t.y. stengiantis pritraukti teatrą arčiau žiūrovų šis spektaklis buvo rodomas teatro foje.
Antrąją premjerą spalio 7d. pagal kito suomių dramaturgo, Mikos Myllyahos, pjesę „Chaosas“ pristatė režisierė Yana Ross. Toliau skaityti Raminantis režisierės Yanos Ross „CHAOSAS”
Įspūdžiai iš šių metų tarpautinio teatro festivalio „SIRENOS”
Trumpai atsikvėpus po ką tik praūžusio “Sirenų” festivalio, susigulėjus įspūdžiams, manau, pats tinkamiausias laikas padiskutuoti apie naująja teatro realybę, kurią šiais metais mums pasiūlė festivalio organizatoriai ir spektaklių kūrėjai. Pasak „Sirenų“ meno vadovės Audros Žukaitytės, naująją teatro realybę kuria spektakliai, kurių statytojai „vaikšto teatro paribiais, kartais netgi pavojingomis jo briaunomis“, trindami ribas tarp teatro ir kitų meno rūšių. Šiųmetis festivalio devizas buvo: „Nauja realybė – naujas teatras – kokiai auditorijai?“ Pirmame festivalio etape buvo pristatyti įdomesni lietuvių režisierių darbai, antrąjį sudarė trys užsienio trupių spektakliai, kaip teigė organizatoriai, „atspindintys naujausias Europos teatro tendencijas ir novatoriškiausius pastarųjų metų meninius ieškojimus“.
Norėčiau trumpai priminti, kad iki šiol “Sirenos” jau atvežė į Lietuvą krūvą žvaigždžių iš visos Europos: italą Romeo Catelluci, latvį Alvį Hermanį, Vengrijos teatro trupę „Krétakör“, prancūzą Jan Fabre, lenką Krystian Lupa, “The Tiger Lillies”, vokietį Michael Thalheimer ir kt. Prisimindama minėtųjų kūrėjų spektaklius, galiu drąsiai pasakyti, kad “Sirenų” organizatoriai savo pažadą tęsi. Aišku, negali būti taip, kad visi spektakliai vienodai visiems paliktų identišką įspūdį ar keltų vienodas emocijas. Bet, kad “Sirenų” dėka prasiplėtė mūsų visų akiratis ir supratimas apie teatrą, manau, nekyla abejonių nė vienam.
Festivalio “Sirenos” organizatoriai visada pabrėžė esminį savo atrankos “ką atvežti?” kriterijų – svarbiausia, kad tai būtų kitoks teatras, nei mes esame įpratę matyti teatro scenose, kad jis keltų diskusijas, provokuotų žiūrovą, padėtų išsamiau pristatyti šiuolaikinio europinio teatro kontekstą. Toliau skaityti Įspūdžiai iš šių metų tarpautinio teatro festivalio „SIRENOS”
Įspūdžiai iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda” premjeros
Įėjus į salę, scenoje išvystam tipišką 80-ųjų tarybinio buto kopiją: lentynose ir ant grindų prikrauta krūvos knygų, šachmatų lenta ant stalo byloja, kad šeimininkas bus koks pagyvenęs profesorius, intelektualas, kambario interjeras, baldai, nespalvotas televizorius, visa iš tų laikų. Tarybinės scenografinės detalės ne vienam žiūrovui kelia šypseną. Panašų vaizdelį, net tas pačias knygų nugarėles ar balerinų skulptūrėles dar visai neseniai buvo galima išvysti savo tėvų, senelių, vyresnės kartos giminaičių namuose.
Spektaklyje tik du veikėjai: tėvas Prosperas (vaidina Povilas Budrys) ir neįgali dukra Miranda (vaidina Airida Gintautaitė). Tėvas vaikščioja su antena po kambarį, vis bando pagauti radijo bangas, dukra miega fotelyje, televizoriuje „šniokščia“ Čaikovskio baletas „Gulbių ežeras“. Toliau skaityti Įspūdžiai iš Oskaro Koršunovo spektaklio „Miranda” premjeros
Vilniaus Mažasis teatras būsimam sezonui žada 4 premjeras
Prieš gerą mėnesį R.Tuminas grąsino uždarysiąs Vilniaus Mažajį teatrą, teigė jog tai paskutinis repertuarinis šio teatro sezonas. Režisierius neslėpė, kad jam gėda dėl Mažajame teatre dirbančių kai kurių aktorių. „Jie yra tapę televizijų „veidais”, „galvomis”, pasikeitusi jų psichika ir net psichofizika. Jie tapę paviršutiniški ir tik imituoja kūrybą. Tenori būti žvaigždėmis ir jiems rūpi tik pinigai. Man jų gaila matant, į ką jie įsivėlė…” – su gailesčiu konstatuoja Maestro.
Taigi ką daryti? Režisieriaus nuomone, reikia naujos aktorių bangos, scenai atsidavusių žmonių, gal net vienuolių. Kūrėjų, o ne amatininkų-ligonių. „Jie be skrupulų gali keisti vardus ir veidus, persidažyti plaukus, į teatrą užeina tik pasiimti atlyginimo ir praktiškai griauna teatrą. Jie tapę cinikais, rūpinasi tik savimi. Menininkui, o tuo pačiu ir teatrui tai – mirtis… Nebegaliu rimtam režisieriui čia pasiūlyti darbo – o kas, jei aktoriai prieš premjerą išsibėgios, paskambins, kad neateina, nes jų laukia serialai, laidų vedimai, šokiai? Nebegaliu sudaryti repertuaro net vienam mėnesiui, ką kalbėti apie sezoną?” – retoriškai klausia Maestro. Toliau skaityti Vilniaus Mažasis teatras būsimam sezonui žada 4 premjeras