Woody Allenas – vienas iš produktyviausių kino režisierių, kuris kone kasmet pastato po naują filmą. Kai kūrėjai pasižymi ne tik kiekybe, bet ir kokybe, gerbėjai gali džiaugtis, jog naujų darbų nereikia ilgai laukti. Allenas galėtų būti vienas iš tokių. Paskutinius keletą metų kūrėjas skrajojo po gražiausius Europos miestus, bet, turiu pripažinti, kad Amerikos didmiesčiai jo kūrybai daro kur kas geresnę įtaką. Priešpaskutinis „To Rome With Love“ buvo labiau nei nevykęs, bet „Blue Jasmine“ režisierių vėl reabilitavo. Šiaip aš esu senųjų Alleno filmų gerbėja ir, manau, kad pastarojo dešimtmečio jo filmai kur kas silpnesni, nei senieji (bet čia tikrai tik mano asmeninė nuomonė, žinau, kad daug yra manančių priešingai).
„Džesmina“ („Blue Jasmine“) kalba apie susidūrimus tarp skirtingų pasaulių: aukštuomenės ir darbininkų klasės, vyrų ir moterų, sąžiningumo ir melo, ir svarbiausia – tarp sveiko proto ir beprotybės. Allenas sukūrė daug filmų tema – kas slepiasi už to, ką mes vadiname civilizuotu, gražiu, laimingu gyvenimu, kuris dažnai pasirodo tik gražus fasadas, slepiantis šimtus neurozių. Režisieriaus nuolatiniai palydovai – ironija ir humoras, psichologiniai ir filosofiniai naratyvai, atskleidžiantys pačias keisčiausias žmonių savybes, santykių subtilumus ir pan. – nesvetimi ir naujausiajam filmui.
Džesmina gyveno prabangų aukštuomenės gyvenimą, kurį jai ilgą laiką galėjo dovanoti vyras, garsus finansų genijus, bet vieną dieną jos gražus pasaulis subyra į šipulius ir Niujorko aukštuomenės dama netenka ne tik viso turto, padėties visuomenėje, bet ir vyro, sūnaus. Džesmina turi pradėti gyvenimą iš naujo. O tai reiškia: nusileisti iš padebesių, iš savo egoizmo į realybę ir išmokti gyventi savarankiškai, be vyro paramos, be tūkstančio kasdienių dalykų, prie kurių pripratusi. Toliau skaityti [kino teatre:] BLUE JASMINE (rež. Woody Alllen, 2013)
„Viskas, ko mes norime, yra tai, ko esame ištreniruoti norėti“ (Chuck Palahniuk)
Praeitą savaitę kone kas vakarą, sprendžiant, ar važiuoti į „Sirenas“, ar likti braidžioti po šiurenančius lapus ir mėgautis paskutiniais saulėtais rudens vakarais, mano viduje virė galimybių konkurencinės kovos. Vilioklės „Sirenos“ prieš rausvėjančių senamiesčio stogų ir parkų peizažus laimėjo 4 : 0, tik prieš Paolo Sorrentino „Didyjį grožį” didžiajame ekrane jos buvo bejėgės, tad teko praleisti latvių „Legionierius”. Turiu pripažinti, kad veik visus vakarus daugiau mažiau likdavau patenkinta savo pasirinkimu, net jei mano lūkesčiai, kaip tų sirenų pavilioti laivai, kartais duždavo atsitrenkę į išankstinių nuostatų vidines „uolas“.
Oskaro Koršunovo režisuotas spektaklis „Peras Giuntas“ (orig. „Peer Gynt“) pradėjo šių metų „Sirenų“ festivalio užsienio spektaklių programą. Nors O. Koršunovo pavardė ir neskamba labai „užsienietiškai“, bet, deja, šįkart lietuvių režisierius reprezentavo Norvegijos Nacionalinį teatrą.
Cezario Graužinio vadovaujamas teatras „cezario grupė“ šiemet švenčia dešimties metų sukaktį. Jubiliejinį sezoną teatras pradėjo aštuntuoju premjeriniu spektakliu „Dar viena meilės staigmena“ pagal XVIII a. prancūzų dramaturgo Pierre de Marivaux pjesę.
Šią vasarą viešint svečiams iš Ukrainos, jų paprašyta pasakojau apie mūsų šalies didvyrius, pavaizduotus ant lietuviškųjų nominalų. Kai priėjom iki Dariaus ir Girėno – trumpai leptelėjau, kad tai mūsų šalies garsiausi lakūnai, XX a. pradžioje bandę perskristi Atlanto vandenyną ir iš Niujorko pasiekti Lietuvą, ir, kad galima sakyti, kad jiems beveik pavyko įgyvendinti šią avantiūrą. Draugai susidomėję ėmė klausinėt detalių – kas atsitiko, iki kur nuskrido ir t.t. (gi, matai, vieno jaunėlis brolis ruošiasi tapti lakūnu ir jam ši istorija bus labai įdomi; jis net veš šitą pinigą jam kaip suvenyrą ir pan). Teko paraudonuoti ir prisipažinti, kad, deja, šios istorijos detalių nežinau.
Kai pasiteiravau šios knygos viename iš didžiausių sostinės knygynų, konsultantas ilgai plušo tarp lentynų, tikindamas, kad vienas kompiuterinėje sistemoje rodomas egzempliorius dar tikrai turi būti likęs. Ir tikrai vienas dar buvo, tik ne lentynose, o dulkėjo sandėlyje. Prieš įteikiant man dar pasitikslino, ar tikrai jos noriu, nes viršelis susitepęs, apdulkėjęs. Užtikrintai atsakiau, kad NORIU. Noriu išgelbėti dar vieną nuostabią knygą iš apdulkėjusio sandėlio, noriu išgelbėti jos orumą, kad netektų šiai save išpardavinėti eiliniame akcijų turguje. O šią apžvalgą nutariau parašyti tam, kad Jus paskatinčiau išgelbėti šios nuostabios knygos likusius egzempliorius kituose knygynuose.
„Čia ne idealus gyvenimas, bet užtat tikras..“