Paprastai apie filmus nerašau, bet su Kira Muratova, kurios filmų retrospektyva numatyta Skalvijos kino teatre šį savaitgalį, nusprendžiau padaryti išimtį. Dėl vienos labai paprastos priežasties – tiesiog niekas iš mūsų itin „gausios“ g-taško komandos nėra susipažinęs su šia menininke išsamiau nei aš. Tad Pauliui nieko kito neliko, kaip gražiuoju vienam vakarui perleisti savo kinomano kėdę man.
Pažintis su Kira Muratova prasidėjo prieš keltą metų „Skalvijoje“ vykusiame tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“,- čia išvydau jos filmą „Trys istorijos“. Trys istorijos, susuktos moters, apie tai, iš kur kyla poreikis žudyti, tapo vienu didžiausių mano kinematografinių atradimų. Lemtinga pažintis, kurios metu įsimylėjau ne tik šią režisierę, bet ir aktorę Renatą Litvinovą.
Kira Muratova kuria filmus daugiau nei keturiasdešimt metų, su nedidelėmis priverstinėmis pertraukomis. Odesoje kuriančios menininkės filmai sunkiai įspraudžiami į kokią nors srovę, sunkiai apibūdinami profesionaliais terminais. Ji pati niekada nesistengė tapti į kažką panaši, nesistengė vaikytis tam tikrų kino madų, nebandė su kažkuo susitapatinti, niekada nekliedėjo apie „kino misiją”, tuo labiau nemanė, kad kinas turi sėti gėrį ir grožį. Todėl jos sėkmė greitai ėmė erzinti ne tik pavyduolius, bet ir sovietinę valdžią, kuri vienu laikotarpiu ne tik smarkiai cenzūravo jos filmus, bet ir buvo visai uždraudusi kurti.
Muratova kuria išskirtinę, savitą kino kalbą, kuri tikrai nėra mėgiama masių. „Aš nemėgstu pramoginio kino ir pati tokio nemoku kurti. Mano filmai turi pirmiausia patikti man pačiai. O jei patinka dar kažkam, būnu laiminga.“ – prisipažįsta viename interviu.
Turiu pasakyti, kad jos filmai labai moteriški, juose šimtai tūkstančių svarbių detalių, simbolių, kuriems vyrai režisieriai retai teikia reikšmės, nes svarbiausias jų darbas yra filosofuoti ir apibendrinti. O Muratovos filmai – iš smulkmenų, bet ne smulkmeniški. Jos herojai – žmonės iš kasdienos, filmų ašis – kasdienybė, kurioje sunku rasti neįdomų žmogų. K.Muratovos darbuose dažnai pastebi, kad visas dėmesys sutelktas į herojų paveiksų atskleidimą, o veiksmas, siužetas seka tik kaip priemonės tam tikslui pasiekti.
Muratovos esminė mintis – „lemtis priklauso nuo žmogaus charakterio“, todėl savo kūryboje ji skiria tiek daug dėmesio žmogui, o šie jos kine itin unikalūs, gražūs savo banalybėmis, jiems leista būti ir manieringiems, ir ekstravagantiškiems, ir gerokai išprotėjusiems. Beje, pas ją filmuose vaidina nemažai aktorių „iš gatvės“. Taip ji siekia išgauti kuo natūralesnį efektą, o kartu žeidžia profesionalių aktorių kastos savigarbą. Kiros Muratovos stilių galima drąsiai vadinti šyzova elegancija, nieko normalaus ir įprasto, nes jai „geras skonis yra blogas skonis“.
Galėčiau pasakoti ir pasakoti dar apie šios režisierės unikalumą, bet gal pereisiu prie praktiškesnės dalies, kur bent trumpai peržvelgsiu visus planuojamus „Skalvijoje“ parodyti jos filmus.
„TRYS ISTORIJOS“ („Tri istoriji“) 1996 m.
Balandžio 25 d. – 20.30, 29 d. – 19 val.
Tai vienas ryškiausias Kiros Muratovos groteskas. Kupinas juodojo humoro ir absurdo, vodevilinių ir karnavališkų personažų. Kira Muratova užsakė pas savo pažįstamus rašytojus, kad šie parašytų po trumpą kūrinį tema – kaip gimsta nusikaltimas, žmogžudystė. Svarbiausias reikalavimasa buvo tik toks – tai neturi būti trileris ar detektyvas. Taip gimė istorijos apie mergaitę, nunuodijusią senelį vien dėl to, kad jis senas. Taip gimė istorija apie Ofeliją (vaidina Renata Litvinova), kurios žudymo manierą galima paskelbti elegantiškiausia visoje planetoje.
Muratova šiomis trijomis istorijomis norėjo pavaizduoti kaip paprastai, rafinuotai ir iracionaliai žmoguje užsimezga tai, kas paskui virsta laikraščių penktųjų puslapių „maistu”. „Trijose istorijose” susitiksime su trimis rusų kino žvaigždėmis – Sergejumi Makoveckiu, Renata Litvinova, Olegu Tabakovu..
Filmas 1997 m. Berlyno kino festivalyje pelnė „Auksinį lokį“.
httpv://www.youtube.com/watch?v=8Wr3v5TUw68&feature=related
„ILGOS PALYDOS“ („Dolgie provody“) 1971 m.
Balandžio 26 d. – 21.10, 30 d. – 21.30
Jos antrojo, daugelio laikomo geriausiu, filmo „Ilgos palydos” 535 kopijos buvo atspausdintos praėjus dvejiems metams po filmo sukūrimo 1973-aisiais, tačiau ekranuose filmas buvo parodytas tik 1987 m. ir iš karto pelnė Tarptautinio Lokarno kino festivalio prizą.
Šį filmą galima formaliai laikyti šeimynine žmogiškų santykių drama, kurioje paauglys sūnus tampa išmintingesnis ir gailestingesnis už savo egocentrišką, nervingą, su sūnaus branda gyvenimo prasmės pagrindus prarandančią motiną.
Ištrauką iš filmo galite pasižiūrėti čia pat:
httpv://www.youtube.com/watch?v=46ywIfTRH-s&feature=related
„TRUMPI SUSITIKIMAI” („Korotkije vstreči“) 1967m.
Balandžio 24 d. – 19.30 val.
Šiame filme pirmą kartą Tarybų sąjunga kine pamato V. Visockį, kuris vaidina
nuolat keliaujantį geologą ir, žinoma, nepaleidžiantį iš rankų gitaros. Jo žmonos vaidmenį, vykdomojo komiteto darbuotojuos, suvaidino pati Kira Muratova.
Tai labai netipiška melodrama: atsakinga vykdomojo komiteto darbuotoja myli visišką savo priešingybę. Vienoje ekspedicijoje jis sutinka merginą, kuri jį pamilsta. Mergina vyksta į miestą ir įsidarbina namų šeimininke pas geologo žmoną. Taip susitinka trys likimai, kuriuos įdėmiai stebi subtili nuolatinio Muratovos operatoriaus Genadijaus Kariuko kamera.
Drama su komiškais prieskoniais, sunkiai pagaunamas žanras, įdomiai vystomas siužetas. Tai vienas iš mano mylimiausių jos filmų.
„TARP PILKŲ AKMENŲ” („Sredi serych kamnej“)
Balandžio 27 d. – 17 val.
Šis filmas pasirodė 1983 m., bet titruose Kiros Muratovos pavardės nebuvo – dėl filmo cenzūros režisierė atsisakė pasirašyti savo vardu. Taip filmas gavo autoriaus Ivano Sidorovo pavardę.
Bet net cenzūros žirklės nepajėgė iš filmo „Tarp pilkų akmenų” (1983) iškirpti nei brežnevinės epochos ideologų smerkiamo globalinio pesimizmo, nei unikalaus Muratovos sugebėjimo dirbti su tokia „sunkia medžiaga” kaip vaikai. Pagal V. Korolenkos apysaką „Blogoje visuomenėje” sukurtame filme kalbama apie skirtingo visuomeninio sluoksnio vaikus, užmezgusius jokių prietarų nevaržomus ryšius. Būtent jie yra natūralūs, gražūs, o neapriboti visuomenės primestų taisyklių
httpv://www.youtube.com/watch?v=8acIh5XRnKo&feature=related
„LEMTIES POSŪKIS“ („Peremena učasti“) 1987m.
Balandžio 28 d. – 19.30val.
„Lemties posūkį”, sukurtą pagal Somerseto Maughamo apsakymą „Raštelis“, kai kurie kritikai vadina „iššaukiamai niūriu ir stilistiškai senamadiškiausiu” režisierės filmu, – tiesą sakant, ekscentrikos, išvešėjusios jos kūryboje per pastarąjį dešimtmetį, šioje juostoje yra. Yra ir detektyvinė intriga, meilužių aistros, savižudybė bei garsioji aktorė Natalija Leble. Tai vienas rečiausiai rodomų režisierės filmų, kuriame atsidūrė ir fragmentai, neįėję į filmą “Tarp pilkų akmenų”. Kurtas Tadžikistane, filmas žymi ir Muratovos kūrybos lūžį.
