Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

MISS AMERICANA (2020, rež. Lana Wilson)

Kinas, Muzika

Į JAV muzikos žvaigždę Taylor Swift atkreipiau dėmesį po Ryan’o Adams’o „1989”, kuris yra tokio paties pavadinimo Swift albumo visų gabalų koverių rinkinys. Po to pamiršau Swift. Nežiūrint to, kad dabar jau ji turi dainų, perkopusių milijardus peržiūrų Youtube.

Apie ją priminė šiemet Netflix‘o paleistas dokumentinis filmas „Miss Americana”, kuris iš esmės yra apie Taylor Swift augimą, nuo 16-os iki 30-ties. Bet taip pat tai yra filmas apie amerikietiškojo pramogų pasaulio džiaugsmus ir vargus, kuriais gyvena ne tik Swift.

Mes matome šiandienos šimtus milijonų sekėjų turinčią socialinių tinklų ir stadionus gerbėjų sutraukiančią žvaigždę, kurios žinomumas tampa nieko vertas, kai mama suserga vėžiu. Matome jauną, dar tik kovojančią už savo karjerą mergaitę, kurią atsiimant vieną pirmųjų apdovanojimų scenos vilkas Kanye West’as viešai, prieš visą pramogų verslo grietinėlę ir televizijos žiūrovus, viena fraze geba pažeminti ir sutrypti apėmusį džiaugsmą – šio įvykio pasekmės persekioja Swift dar ne vienerius metus, o West’as iš to tik dar kartą pasišaipo, įtraukdamas Swift į dainos „Famous” tekstą. Toliau skaityti MISS AMERICANA (2020, rež. Lana Wilson) →

[tv series:] RAY DONOVAN (2013–2020)

Kinas, TV

Sužiūrėtas belaukiant ateinančių „Kortų namelio”, „Fargo” ir „Tikrų detektyvų” naujų sezonų. Daug nesitikėjau, tačiau pabandžius užkabino ir nepaleido.

RayDonovanPOW-1

„Showtime” produktas, įžangine serija sumušęs televizijos tinklo žiūromumo rekordus, orientuojasi į kriminalinę dramą (ne veltui užu pagrindinio scenaristo vairo stovi Ann Biderman („NYPD Blue”, „Southland”), kuri yra gerokai nutolusi nuo policinio serialo ir savo užmoju labiau primena „Sopranus”, nei „CSI”. Tik vietoj mafijos čia veikia teisinė firma, kurios pagrindinio smogiko Rėjaus Donovano veikla neapsiriboja popierių pildymu. Turtingų ir garsių, bet nuodėmingų Holivudo žvaigždžių gelbėtojo diena gali prasidėti bandant sutvarkyti narkotikų perdozavusios prostitutės, kurią nakčiai parsivedė paparacių medžiojama įžymybė, problemėlę, o baigtis – išmušinėjant skolas pagal firmos nuolatinių klientų pavedimą. Su darbu Rėjus susitvarko, tačiau daug sunkiau jam sekasi asmeninio gyvenimo fronte, kuriame iš vienos pusės atakuoja dėmesio stokojanti žmona ir du vaikai, iš kitos – tik iš kalėjimo paleistas tėvas, kurio laisvės kaina – pagalba FTB, įkišant už grotų Rėjų. O kur dar psichologinių problemų turintys du Rėjaus broliai ir seksualinių troškimų kamuojama buvusi meilužė… Toliau skaityti [tv series:] RAY DONOVAN (2013–2020) →

STEVE HAMILTON „Spynų meistras”

Literatūra

Niekas nėra saugus. Niekada. Niekur.

2012-aisiais dabartinė leidykla „Sofoklis” dar vadinosi „Metodika” bei buvo tik pradėjusi savo kelią į lietuviškų knygų lentynas, ir galima teigti, kad tas pradėjimas buvo visai vykęs. Pirmaisiais leidyklos veiklos metais sulaukėme Johno Harto „Paskutinis vaikas” (Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną), A.D. Miller „Snieguolės” (Booker‘io trumpasis sąrašas, Auksinio durklo nominacija), Eowyn’os Ivey „Sniego vaikas” (Pulitzerio nominacija), Marilynne Robinson „Gileadas” (Pulitzerio premija, PEN/Faulkner premija) ir kitų knygų, kurios turėjo džiuginti knygų mylėtojus. Kai kurios ir džiugino, o kai kurios nugulė lentynose tyliai ir be jokių atgarsių. Tarp pastarųjų buvo Steve‘o Hamilton‘o „Spynų meistras” (The Lock Artist), kurio išleidimo tyla gali būti susijusi ir su tuo, kad ant lietuviškojo viršelio esantis užrašas „Geriausias metų kriminalinis romanas” iš tiesų skaitytojams nė velnio nesako, nes gi mūsų visos leidyklos leidžia vien geriausias knygas, bestselerius, kultinius romanus ir panašiai. O būtų pakakę paminėti, kad tarp tų „ne vieną apdovanojimą gavusi knyga” yra Edgaro Alano Poe vardo premija už geriausią romaną ar Auksinio durklo nominacija – ir kriminalinės literatūros fanai, manau, būtų suklusę ir nepraėję pro šalį. Toliau skaityti STEVE HAMILTON „Spynų meistras” →

GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI

Kinas

Vaizdo transliuotojams internetu (Netflix, Amazon, HBO) pradėjus kurti savo originalius filmus, kino situacija ima panašėti į muzikos rinką, kur prieinama pasiūla čia ir dabar darosi nebeaprėpiama, o nauji rinkos žaidėjai (Disney+, WarnerMedia ir kiti) konkurenciją bei apsukas, tikėtina, dar padidins. Tai veda prie to, jog nauji filmai, kad ir kritikų išliaupsinti, tampa tik vienadieniu triukšmu kino istorijoje, kuri velnias žino, kuo gresia pavirsti. Tad ir žemiau išvardinti filmai yra tokie, dėl kurių vienkartinio poveikio garantuočiau, bet dėl noro pažiūrėti antrą ar daugiau kartų galvos neguldyčiau. Bet šiandieninis gyvenimo tempas toks, kad ir vieną kartą pažiūrėti filmą stinga laiko, tad tikiuosi, kad šis sąrašas laiką sutaupys, o ne iššvaistys.

GIVE ME LIBERTY (2019)


Viena socialinio darbuotojo, vairuojančio mikriuką ir vežančio neįgaliuosius, diena duoda daug juoko ir tiek pat ašarų šitame ilgam nepasimirštamame filme. Nė sekundės ramybės, statikos. Tiesiog kvėpuoji ta nesibaigiančia kelione, gaudai kiekvieną dialogo frazę ir bandai suprasti, ar čia vaidinama, ar viskas vyksta iš tiesų. Viena vertus, „Give me Liberty” aptinkame tą „Intouchables” receptūrą, kur humoras bando įsisprausti į neįgaliųjų (ligotų, senų žmonių) erdvę, todėl viskas atrodo jautriau, kitoniškiau, negu standartiniu atveju, tačiau tai vis dar veikia. Savų pliusų suteikia ir Rusijoje gimusio režisieriaus Kirillo Mikhanovsky’io pasirinkta dokumentinė stilistika bei kūrėjui gerai pažįstami personažai ir jų kultūrinė terpė. JAV gyvenantys socialistinių šalių emigrantai su savomis nerašytomis tradicijomis priešpastatomi amerikietiškai, griežtai viską reglamentuojančiai sistemai, kuri anksčiau ar vėliau pasiduoda tiesiog žmogiškoms moralės normoms, o ateiviai tampa kovotojais jau už amerikietišką laisvę. Filmas duoda daug temų, potemių, šiek tiek „nepatogaus”, bet kartu ir žiūroviško kino, o viską vainikuoja nuostabiu Bon Iver „Holocene”, kuriame galima rasti Milvokį, katro gatvėse ir buvo nufilmuotas „Give me Liberty”. Pažiūrėkite būtinai.  Toliau skaityti GERIAUSI 2019-ųjų FILMAI →

KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis”

Literatūra

Dėmesys savo aprangai, o ne žmonėms byloja apie atsiribojimą ir vienatvę.

Kai norisi kažko originalaus, neįprasto ir ne iš vakarietiškų kraštų, Kōbō Abe yra tinkamiausias pasirinkimas. Gaila tik, kad lietuviškai šio unikalaus rašytojo teturime keturis kūrinius, kurių vėliausiai leidyklos „Versus Aureus” 2005-aisiais išleistas, jau amžinaatilsės profesorės Galinos Baužytės-Čepinskienės išverstas romanas „Kengūros sąsiuvinis”.

Literatūros eksperimentatorius jau pačioje kūrinio pradžioje supažindina su stebinančiu veikėju, kuriam vieną dieną ant kojų ima augti ridikėliai. Vyriškis nedelsdamas nuskuba į dermatologo kliniką, kurioje ir prasideda herojaus neįtikėtina kelionė nežinia kur ir kodėl. Toliau skaityti KOBO ABE „Kengūros sąsiuvinis” →

TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą”

Kultūra (kt.), Literatūra

– Aš geras žmogus. Bet kartu ir blogas. O tokie yra visi žmonės, vaikeli. Visi mes turim šiek tiek gerų ir šiek tiek blogų savybių. Sunkiausia išmokti visada būti geram ir niekada nebūti blogam. Kai kam pavyksta. Daugumai ne.

Įvairiais „geriausiųjų” epitetais aplipdytas australo Trento Daltono debiutinis romanas „Berniukas nuryja visatą” (Boy Swallows Universe) pernai tapo literatūrine sensacija Australijoje, o šiemet jau turime jį lietuviškai, išverstą Povilo Gasiulio, išleistą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos.

Paties autoriaus neeilinės vaikystės įkvėptas pusiau autobiografinis kūrinys nukelia į devintojo dešimtmečio Brisbano priemiestį. Šiame Australijos uostamiestyje gyvena trylikametis knygos herojus Ilajus Belas, kuris ir tampa neįtikėtinos istorijos pasakoriumi. Ilajaus brolis Ogastas nekalba, bet autistiškai pirštu ore rašo tam tikrus, lemtingus aplinkiniams žodžius, pavyzdžiui, tavo galas negyva mėlyna karetaitė. Ilajaus mama – narkomanė, kurią jos sugyventinis, narkotikų platintojas, užrakinęs savaitei kambaryje sugeba išgydyti nuo priklausomybės kvaišalams. Ilajui tėvą atstoja ir geriausiu draugu esti ne kartą nusikaltęs ir ne kartą iš kalėjimo pabėgęs, paskutinį kartą už nužudymą nuteistasis vardu Plonis, kuris sako, kad skaitymas yra geriausias būdas pabėgti nuo tikrovės, o jis pagarsėjęs bėglys, pabėgdavęs neįtikėtinais būdais, Ilajaus tėvas – užkietėjęs, į unitazą nepataikantis alkoholikas, kasdien geriantis, rūkantis ir be perstojo skaitantis knygas. Tokia marga kompanija ir aplinka, kurioje tikrai netrūksta smurto, patyčių, nusikalstamumo, bet Ilajus yra berniukas, kuris kuria vaivorykštę, kuris daug visko skaito, kuris stengiasi visada būti geras ir niekada nebūti blogas. Tik ne visada jam taip pavyksta. Ypač po to, kai gerbiamas miesto verslininkas, valdantis miesto narkotikų prekybą, nužudo Ilajaus patėvį, į kalėjimą pasiunčia jo mamą, o abu brolius socialinės tarnybos atiduoda auginti metų metus nematytam alkoholikui tėvui. Tai įkvepia Ilajų pavogti vandenyną, įkąsti vorui, užkariauti mėnulį ir kitiems žygdarbiams. Toliau skaityti TRENT DALTON „Berniukas nuryja visatą” →

DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre”

Kultūra (kt.), Literatūra

Amerikietė rašytoja Donna Leon sukūrė žymiausią literatūrinį personažą, gimusį, gyvenantį ir dirbantį Venecijoje – komisarą Guido Brunetį. Paradoksas, tačiau vietinių, venecijiečių, apie tai geriau nesiteirauti, nes pačios autorės sprendimu knygų apie Brunetį itališkai nėra. Pikti liežuviai skalambija, kad Leon, nors ir daug laiko praleidusi Venecijoje, vis gi negali savęs laikyti itale ir savo kūriniuose yra padariusi ne vieną klaidą, dėl kurios grynakraujai italai, ypač venecijiečiai, galėtų ją nulinčiuoti.

Mums pasisekė labiau nei italams ir mes jau turime lietuviškai devynis Leon kriminalinius romanus, kuriuos išleido „Charibdė”. Pirmoji serijos knyga „Mirtis La Fenice teatre„ supažindina skaitytoją su komisaru Brunečiu, kuriam paskiriama svarbi byla – pasaulyje žymaus dirigento nunuodijimas per operos pertrauką, pačios įžymybės persirengimo kambaryje. Jokių svetimų pirštų antspaudų ant kavos puodelio, jokių pašalinių pėdsakų, jokių liudininkų. Tad Brunetis supranta, kad atsakymus gali suteikti tik mirusiojo asmenybės pažinimas, jo artimiausieji žmonės ir, žinoma, pramogų pasaulio neatsiejamas palydovas – gandai, paskalos ir kitos įžymybės, kurių Venecijoje nestinga.

Taip skaitytojas mažais žingsneliais vedamas prie nusikaltimo motyvo ir tų rankų, kurios aukai į kavą įpylė cianido. Toliau skaityti DONNA LEON „Mirtis La Fenice teatre” →

[tv series:] VEEP (2012 – 2019)

Kinas, TV

I’m the Vice President of the United States, you stupid little fuckers!

Cha cha cha, tik dabar, po septynių epinių sezonų, prisiruošiau paskaityti, kas, kaip, su kuo, kodėl ir panašiai. Ir, pasirodo, kad amerikietiškasis „Veep” yra britiškos satyros „The Thick of It” adaptacija. Abiejų versijų pagrindinis kalvis buvo Armando Iannucci’s, kuris su pagalbininkais neprastai pasirodė ir kaip ilgo metro scenaristas „In the Loop” bei „The Death of Stalin”. Nežinau (nes nemačiau), kiek daug „Veep” pasiėmė iš britiškojo pirmtako, bet tai ir nesvarbu, nes taip, kaip „Veep” kūrėjai stumia ant aukščiausiojo valstybės valdymo aparato ir savo personažų, neteko niekur daugiau matyti ir girdėti. O Trumpo tapimas prezidentu tik dar labiau privertė scenaristus pasitempti – gi negali serialas būti blankesnis už realybę.

Toliau skaityti [tv series:] VEEP (2012 – 2019) →