– Netrukus, sako ji,- aš pradėsiu rašyti labai pretenzingą knygą. Aš rašysiu pasaulio istoriją.
Trečias kartas nemelavo. Kaire gimusios britų rašytojos Penelope Lively romanas „Mėnulio tigras” buvo jos trečiasis romanas, įtrauktas į Man Booker trumpąjį sąrašą ir 1987-aisiais premiją laimėjęs. Po trisdešimties metų knyga vėl sulaukė pasaulinio dėmesio – pernai, „Bookerio” 50-ųjų metinių proga, buvo įtrauktas į Auksinio „Bookerio” premijos sąrašą. Tąkart laurus nuskynė Michael’o Ondaatje „Anglas ligonis”, tačiau Lively kūrinys įgavo antrąjį kvėpavimą, į jį buvo galima pažvelgti iš dinamiškos šiandienos perspektyvos, o vertėja Violeta Tauragienė ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla leidžia su „Mėnulio tigru” susipažinti Lietuvos skaitytojams.
Romano fabula nesudėtinga, statiška – aštuntąjį dešimtį įpusėjusi moteriškė, Klaudija Hempton, suriesta vėžio guli ligos patale, skaičiuoja paskutines būties dienas, ją lanko artimieji ir slaugės. Klaudijos atmintis jau neatitaisomai sujaukta, kartais ji nebesuvokia, kas vyksta jos palatoje, o kas buvo prieš daugybę metų, tačiau niekas nepaneigs, jog ji prisimena labai daug. Daug istorijų – pasaulio ir asmeninių ir jos tarpusavyje be jokios chronologijos susipynusios neatsiejamais siūlais. Jau pirmuose puslapiuose ligotoji naratorė pasiteisina ir įspėja, kad nebus lengva, nes tokia ta istorija – be pradžios ir pabaigos. Toliau skaityti PENELOPE LIVELY „Mėnulio tigras”
„Big Little Lies” („Nekaltas melas”) iš pradžių buvo sumanytas kaip Liane Moriarty to paties pavadinimo romano (yra ir lietuviškai) ekranizacija, turinčia sutilpti į septynių dalių miniserialą. Tam pajėgas apjungė aktorių Reese Witherspoon, Nicole Kidman ir seno televizijos aso David E. Kelley, anksčiau pasižymėjusio teisinių serialų („Ally McBeal”, „Harry’s Law”) kūrime prodiusavimo kompanijos. Moterys įkūnijo pagrindines herojes, Kelley ėmėsi scenaristo rolės, o kad garsių vardų nebūtų per maža ir užmojis pateisintų ir vizualumo lūkesčius visas septynias serijas režisuoti patikėjo kanadiečiui Jean-Marc Vallee’ui („Dallas Buyers Club”, „Cafe de Flore”). Ir rezultatas gavosi tikrai superinis: laimėti 4 Auksiniai gaubliai, 8 Emmy ir dar antra tiek kitų apdovanojimų ir nominacijų. Tad ne nuostabu, kad „ant bangos” pasirodė ir antrasis sezonas apie tų pačių herojų tolimesnius išgyvenimus, bet apie viską iš eilės./images/books/1424996/1557740391_9786094273780.jpg)
Kaip kas ką besakytų apie pakankamą lietuviškų knygų pasiūlą, iš tiesų, mūsuose situacija su suaugusiam skaitytojui skirta moksline fantastika yra labiau negu apgailėtina. Šio žanro naujų vertimų, pasirodančių per metus, galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Tad kai lentynose pasirodė amerikiečio Jeffo VanderMeerio romanas „Sunaikinimas” (Annihilation), 2015-aisiais laimėjęs Nebula apdovanojimą, taupiausi jį, neskubėjau, mėgavausi kiekvienu puslapiu lyg vaikas paskutiniuoju saldainiu. Net nejausdamas katarsio, kurio kažkodėl tikėjausi. Ta nejautra gali būti didžiąja dalimi susijusi su prieš tai matytu to paties pavadinimo filmu, ko pasekmė buvo baimė, kad visas skaitomas veiksmo plėtojimas susives į ekrane matytą žmogaus ir nežemiško sutvėrimo kovą. Ir čia reikia mačiusiuosius, bet neskaičiusiuosius nuraminti – tai, ką ir kaip tekstu pateikia VanderMerras, nėra įmanoma parodyti, tad ir tos supaprastintos, šabloniškos filmo pabaigos knygoje, ačiū Dievui, nėra. Ekranizacija turi tik tuos pačius fabulos rėmus, tačiau veiksmo plėtotė, kulminacija, atomazga yra visiškai kitokie.
Positivus lankytojų gretos kasmet retėja. Atvykusieji į festivalį pirmąjį kartą džiaugiasi puikia vieta ir nemato kuo skųstis, tuo tarpu senbuviai vis prisimena kaip buvo anuomet, pyksta dėl nemažėjančios bilieto kainos, sumažėjusio biotualetų skaičiaus, panaikintų scenų, dėl mažai muzikos, dėl blogos muzikos ir t.t. Negaliu sakyti, kad pastarieji neteisūs. Iš tiesų Positivus atėjo sunkūs laikai. Ir atėjo jie jau ne šiemet, o prieš kelis metus, kai festivalis pametė savo identitetą ir iš melomaniško tapo meinstryminiu. Šiemet festivalio pagrindinė scena neturėjo rėmėjo, teritorijoje jautėsi anksčiau akių nebadęs taupymas, pradedant atsisakymu filmavimo gervės, baigiant meniškomis instaliacijomis, kurios anksčiau leido festivalį vadinti ne tik muzikos švente. Iš trijų dienų renginys šiemet tilpo į dvi ir tai muzikinė pasiūla daug džiaugsmo neteikė. Kai pagrindinėje scenoje groja Daddy Was A Milkman, širdis džiaugiasi už tautietį, bet objektyviai supranti, kad ne iš gero toks pasirinkimas.
Kuo toliau, tuo įnoringiau bei priekabiau vertinu visokius naujus, šedevrais vadinamus, žiūralus. Dažnai tame būna tiesiog daug triukšmo. Taip sakant, much ado about nothing. Šįkart ne apie ado, nors apie „True Detective” trimitais ėmė skalambyti dar iki pasirodant pirmajai serijai. Atseit jei jau viename ekrane špilkuosis Matthew McConaughey ir Woody Harrelson, tai be abejo bus bomba. Bet gi tas tandemas turi spausti vašką jau semte išsemtame ir persemptame kriminalinės dramos žanre. Na ką dar čia gali naujo sugalvoti? Ogi nieko. Nieko naujo nesugalvoja ir „True Detective” kūrėjas Nic Pizzolatto. :format(jpeg):mode_rgb():quality(90)/discogs-images/R-13360383-1552749925-7790.jpeg.jpg)
Fantastiškai prasidėjusi karjera su dar melomanų nepamirštais „Gravel”, aštrus liežuvis televizijoje, maištingas įvaizdis socialiniuose tinkluose, kandumo, humoro ir taiklumo nestokojantys tekstai žiniasklaidoje Sinickį padarė žinomu ne tik muzikinėje padangėje. Bet šiandien toks žinomumas manęs visai nekaso, jeigu garsas sklinda vien iš tuštybės ir pozos, jeigu tame nėra turinio ir karčios tiesos. Sinickis visada savo ironijoje ir sarkazme turėjo nemažą kaupą adresatams skiriamos kartybės, kuri spinduliuoja ir paskutiniame jo albume „Gėris blogį nugalės”. Sinickis savo mandagiu įžūlumu ir neceremoniškumu, galima sakyti, užėmė ilgoką laiką buvusią tuščią kito Tomo, Tomo Krivicko, dar žinomo kaip Psichas iš prieš keliolika metų buvusios populiarios grupės „Requiem”, vietą ir randa savo klausytoją tarp įvairaus amžiaus žmonių./images/books/5684/1462874104_malda-uz-ovena-mini.jpg)
Amerikiečių rašytojas Johnas Irvingas į mano ir, tikriausiai, į daugelio kitų skaitytojų akiratį pateko su žymiausiu savo romanu „Pasaulis pagal Garpą”, kurio pirmasis leidimas lietuviškai pasirodė dar 1994-aisiais. Vėliau reguliariai išėję kiti, tiek ir senesni, tiek ir patys šviežiausi, Irvingo kūriniai rado savą skaitytoją, nors, priekabiai žiūrint, visi jo kūriniai turi daug tarpusavio panašumų, tad po dviejų trijų romanų autorius darosi nuobodokas ir norisi nuo jo pailsėti. Manasis poilsis truko gerą dešimtmetį, bet net po tiek laiko „Malda už Oveną Minį” su dar viena Naujojo Hampšyro istorija nuo pat pradžių atrodė, kaip jau skaitytų Irvingo kūrinių tęsinys. Panašus jausmas apima skaitant Stepheno Kingo siaubus, kurie siejasi su šiojo Kasl Roku. Ne paslaptis, kad abu minėtieji plunksnos broliai mėgsta savo tekstuose veikėjus-rašytojus, personažų fizinius išskirtinumus ir vienokius ar kitokius neurotinius nukrypimus. Tačiau šįkart man šie du rašytojai visą „Maldą už Oveną Minį” žygiavo greta, nes Irvingo pastarasis romanas neapsieina be geros mistikos dozės, tiesa, Irvingo iracionalumas nėra susijęs su piktomis dvasiomis, o kaip tik – kildinamas iš krikščioniškojo dievo. /images/books/2013/1462873104_chirurgas.jpg)
Buvo žiema. Tokia šių dienų lietuviška pošiltė žiema, kurioje užsinorėjo ledinio kriminalinio trilerio. Jau nepamenu, kaip į akiratį pateko amerikietės Tess Gerritsen „Ledinis šaltis”, kuris ir atvedė prie „Ricoli ir Ailz” (Rizzoli & Isles) knygų serijos. O kad nebūtų nukritimų iš mėnulio ir knygos herojų biografijų praeities spragų, kaip būna, pavyzdžiui, ne chronologiškai skaitantiems Hario Hūlės serijos knygas, ėmiausi „Ricoli ir Ailz” serijos nuo pirmosios knygos „Chirurgo”. Ir lengvai užkibau.