„Juk tiesos nėra, ar ne?”
Norėčiau, kad Žoržo Simenono (Georges Simenon) knygas lietuviškai leistų taip pat sparčiai kaip Agatos Kristi (žinoma, ne su tokiu šiurpiu vertimu, kokį drįsta parodyti „Sirokas“). Ne, ne todėl, kad komisaras Megre man labiau imponuoja nei Erkiulis Puaro ar mis Marpl, o todėl, kad Simenonas savo gausiame palikime turi tokių, visai nekriminalinių, perliukų, kurie prilygsta Kamiu ar Sartro tekstams. Ne, neprilygsta minėtiesiems teksto turtingumu ir sentencijų gausumu (Simenonas apie protingų sentencijų naudojimą turėjo savitą filosofiją), bet perskaičius dūšioje lieka toks pats, gerai pažįstamas, slogutis ir šiurpas.
„Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius“ (Homme qui regardait passer les trains) — pirmasis iš „kietųjų“ Simenono romanų serijos lietuviškai, parašytas dar 1938-aisiais, pasakoja apie Kesą Popingą, eilinį neišsišokantį olandą. Jis turi geras užtikrintas pareigas — eina vienos bendrovės pirmojo pavaduotojo ir bendrovės patikėtinio pareigas; gyvena aukščiausios kokybės name su mylinčia žmona ir dviem vaikais, laiko tarnaitę, lanko šachmatų klubą, maisto produktus perka iš geriausio miesto tiekėjo… Popingui gyvenimas Toliau skaityti GEORGES SIMENON „Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius”
Tiek originalaus angliško leidimo, tiek lietuviškojo leidimo apimtys ne pačios maloniausios: pirmasis kūrinys – arti penkių šimtų puslapių, antrasis – virš septynių šimtų. Gera priežastis net nepradėti, bet, pradėjus, Vernoras Vingeas verčia tuos puslapius versti vieną po kito. Tiesą sakant, vietomis net įjungus greitąjį skaitymą, nes perdėtas detalumas, smulkmeniškumas ir gumos tempimas mokslinėje fantastikoje mane užknisa. Na, pavyzdžiui, nepatiriu jokio malonumo skaitydamas penkis puslapius apie tai, kaip kažkas lipa kalėjimo siena iki langelio, nors jau prieš pradedant lipti akivaizdu, kad pasieks tą langelį. Taigi, už tą išsamumą amerikietį matematiką reiktų gerai išperti ir paskatinti ieškoti sutrumpintų savo sukurtojo ateities pasaulio formulių.
Prieš dešimt ir daugiau metų leidyklos “Eridanas” lietuviškai išleistos knygos “Liepsnojančios gelmės” (A Fire Upon The Deep) ir “Gelmė danguje” (A Deepness In The Sky) 1993-iaisiais ir 2000-aisiais susišlavė Hugo bei daugybę kitų apdovanojimų ir nominacijų.Kaip seksis trečiajai, pernai pasirodžiusiai, to paties ciklo knygai “Dangaus vaikai” (Children Of The Sky) bus matyti ateityje, nors pradiniai atsiliepimai palankumu nedvelkia. 
Nėra Cliffordas D. Simakas tas rašytojas, kurio kūrinius verta zeigioti visus iš eilės. Ne kartą teko nusivilti, todėl kuriam laikui buvau nuo jo „atšokęs“. „Eridano” antrą dešimtmetį skaičiuojanti knygutė „Žvaigždžių paveldas“ sugundė nugarėlėje išvardintais pasiekimais: Hugo `81, Nebula `80, Jupiter `78. Tiesa, kaip galima spėti pagal apdovanojimų metus, visos trys premijos įteiktos ne už vieną kūrinį: romanas „Žvaigždžių paveldas“ (A Heritage of Stars) gavo Jupiter, apsakymas „Šokančiųjų elnių grota“ (Grotto of the Dancing Deer) — Hugo ir Nebula.