Kokia prasmė maištauti prieš visagalį laiką. Jis už mus stipresnis.

Lenkė Małgorzata Saramonowicz į smegenis sėdo prieš dešimtmetį po smūgio savo kafkiškai metamorfozišku romanu „Sesė“. Tai buvo potyris, sukrėtimas, po kurio atsigauti prireikė ne vienos savaitės. Antrasis rašytojos biografijoje ir antrasis lietuviškai pasirodęs romanas „Veidrodžiai“ prieš minėtąjį, kuris paskatino atsiversti šį, atrodo blankiai, tačiau visumoj geba įtraukti ir sukurti skaitytojo galvoje bauginančią, mistišką, kiek šiurpulingą atmosferą, kuri užvertus paskutinį puslapį iš karto neišsisklaido, bet ilgai iš paskos neseka.

„Veidrodžiai“ žavi sava pasakojimo forma — detektyvinė mistiška istorija perduodama įvairiose patalpose kabančių veidrodžių lūpomis. Panašią, iš senovinės vazos potyrių ir keliavimo iš rankų į rankas, perspektyvą teko aptikti visiškai kitokio pobūdžio Fischer Tibor romane Toliau skaityti MAŁGORZATA SARAMONOWICZ „Veidrodžiai” →