Prie geriausiųjų (ir liūdniausių, ir tamsiausių) šiųmečių elektronikos darbų galima prirašyti ir vokiečių elektrončiko Apparat albumą „The Devil’s Walk”. Tai savotiškas futuristinės nuotaikos, melancholiškas, subtilus dešimties kūrinių rinkinys. Ambientinė, pripildyta įvairių ausimi sunkiai pagaunamų efektų, elektronika ir gyvų instrumentų potėpiai – kartais vos pagaunami, kartais virstantys į ūmesnį post-rokinį ūžesį – sukuria didžiulės, bet uždaros erdvės įspūdį. O mieliausia ausiai „The Devil’s Walk”‘e – antrojo plano ūkavimai ir vokalinės partijos, tokios verksmingos, paslaptingos, kiek kibernetinės, lyg siekiančios tapatintis su Thom Yorke ir James Blake, bet tuo pačiu išliekančios aparatiškos. Toliau skaityti APPARAT – The Devil’s Walk [2011] →

Niujorke užgimęs duetas The Golden Filter šiemet driokstelėjo šešių kūrinėlių garso takeliu „Syndromes”. Trumpąjį filmuką, gimusį po muzikantų ir Norvegų režisieriaus Kristoffer Borgli bendradarbiavimo, su visų kompozicijų panaudojimu galite pažiūrėti žemiau.

Pats garso takelis neturi silpnų vietų. Visi kūriniai savo vietose ir aukštame lygyje. Nors ilgiausiasis „Shake” savo tranc(z)iniu priedu kiek iškrenta iš bendro konteksto, bet kaip ir trumputis instrumentinis „Wörk” skamba teatrališkai ir vizualiai. Vokalinės kompozicijos, ypač „Mother” ir „Kill Me” įsiurbia tamsia, melancholiška atmosfera, kur sintezatoriai ir kompiuteriniai efektai skamba tikrai ne prasčiau nei pas James Blake. Toliau skaityti THE GOLDEN FILTER – Syndromes [2011] →

Ši, visiems gerai žinoma britų grupė, toliau žengia savo muzikiniu keliu, kuris nebėra toks mielas ausiai, kaip anksčiau. Labiausiai, matyt, erzina jų pasukimas link linksmos, šventiškos, džiugios, pigios kalėdinės politikos, kurią klausant prisimeni kažką iš melancholiškųjų „Parachutes” ar „A Rush of Blood to the Head” ir tada norisi verkti bei spausti stop.

Nors ir su originaliu skambesiu ir firminiu, tik jau pabodusiu, Chriso Martino „uuu”, Coldplay tapo greito vartojimo preke, kurioje daug blizgesio, o mažai naudos, bet, nežiūrint to, „Mylo Xyloto” nėra prastas albumas. Vargina jį nuosekliai klausyti dėl beprasmių instrumentinių intarpų bei stilistinio, kokybinio ir skleidžiamų nuotaikų disbalanso, bet atskiri kūriniai verti atskiro dėmesio. Ypač Toliau skaityti COLDPLAY – Mylo Xyloto [2011] →