Nesiimsiu postringauti, jog kiekvienam būtina perskaityti „Į švyturį“, nes tai tikrai ne kiekvienam. Greičiau skirsiu šį raginimą net ne knygų mylėtojui, o dailininkui, gal net marinistui, mėgstančiam tapyti Škotijos krantus, salą su žmonėmis, pakrantę ir švyturį, lyg kelrodį valtelėms, keltams, laivams ir žmonėms, mistišką šviesos skleidėją, nutiesiantį taką, kuriuo turėtume kulniuoti atslinkus sutemai. Banalus ir pabodęs paveikslas, iš pirmo žvilgsnio net tuščias, beprasmis, neužlaikantis žvilgsnio ilgiau kaip akimirkai, bet jei prie jo prieitų autorė Woolf, ji neskubriai imtų pasakoti, kad vienas — viena — iš tų vos įžiūrimų žmonių yra moteris su žvaigždėmis akyse ir šydais plaukuose, su ciklamenais ir žibuoklėmis. Jai mažiausiai penkiasdešimt, ji turi aštuonis vaikus. Visai kaip iškarpa, nuotrauka iš pačios Virginijos tėvų, auginusių septynis vaikus, biografijos, iš vaikystės, iš gyvenimo, iš romano „Į švyturį“, kuris taip pat yra ne kas kita, kaip trijų dalių moderni, originali, klasiko rankos nutapyta drobė. Toliau skaityti VIRGINIA WOOLF „Į švyturį” →