Amerikiečių Acrylics ilgagrojis debiutas „Lives and Treasure” skamba lengvai lyg drugelio sparno mostelėjimai. Minkštas, tiesiog pūkinis, svajingas indie pop muzikos virpėjimas, kuris pateikia visą mišrainę stilių: nuo akustiško folko ir lengvučio synthpop iki 80-aisiais populiarios ritmikos ir vos pagaunamų shoegazinių gitarų fone. Moters ir vyro (vietomis savo verksmingumu primenančio Robertą Smithą) paprastutis dainavimas muziką įvelka į vientisą, voratinikliais austą, albumą, kuris netaps metų pačiausiu, bet kaip savaitgalio klausalas puikiai sueina.

Toliau skaityti ACRYLICS – Lives and Treasure [2011] →

Kitchie Kitchie Ki-Me-O pristatoma kaip Norvegijos muzikos scenos svajonių komanda, kurioje dalyvauja muzikantai iš Ricochets, My Midnight Creeps ir Madrugada, sakyčiau, betrūksta tik Sivert’o Høyem’o vokalo. Iš tikro tai čia veik tie patys My Midnight Creeps: net ir naujasis kompanijos  pavadinimas paimtas iš „creepsų” albumo Histamin dainos, o ir skambesys labai primena pastaruosius.

Albumas skamba tūžmingai, piktokai, mistiškai.  Griežta gyvų instrumentų sintezė lyg lava veržiasi per roko ir bliuzo ugnikalnio kraštus, sukuria tirštą garsų masę, kuria skandina viską, kas papuola kelyje. O paklaikusių balsų vokalai vietomis atrodo lyg ne iš šio pasaulio. „Kitchie Kitchie Ki Me O” reikia klausyti keletą kartų, kad atskirtum, kur yra kas, nes pirmasis kartas buvo panašus į didžiulį mišrainės katilą, o po keliolikos kartų jau galiu pasakyti, kad „Everything Burns” yra nepakartojamas savo energija, vokalais, gitaros partijomis, aranžuote, viskuo; „It Must Be Real” žavi paslaptingumu ir primena geriausius Barry Adamson’o gabalus, „After Party Killer” tikėtina panašiai skambėtų iš INXS su gyvu Michael’u, pritariant The Waterboys muzikantams… Panašių atitikmenų galima rasti kiekvienai kompozicijai, bet įspūdžio tai negadina – „Kitchie Kitchie Ki Me O” tikrai klausomas ir ne vieną kartą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=uKEonhKUsW8

httpv://www.youtube.com/watch?v=yg0xp7whrWA

http://nb-no.facebook.com/pages/Kitchie-Kitchie-Ki-Me-O/185337610403

Brazilas Vinicius Cantuária muzikos pasaulyje žinomas menkiau nei produktyvusis amerikietis gitaristas Billas Frisellis. Situacija turėtų pasikeisti po abiejų muzikantų bendro darbo, pavadinto „Lágrimas Mexicana”.

Tik nereikėtų čia nuvertinti nei vieno muzikanto indėlio. Frisellio elektrinė gitara ir ja išgaunami efektai duoda albumui šiuolaikiško įmantrumo, nutolina nuo tradicinio lotyniško skambesio, kuriam atstovauja brazilo akustinė gitara, perkusijos ir gaivus baritonas. Rezultatas – nuostabus, įdomus, lengvas, vasariškas albumas, tinkantis klausyti tiek dulkinoje patalpoje, tiek vėjuotame pajūry, palydint saulę. Toliau skaityti VINICIUS CANTUÁRIA & BILL FRISELL – Lágrimas Mexicana [2011] →