Nė velnio nesuprasdavau, kai apie naujesnį Jo Nesbo romaną pamatydavau atsiliepimą iš serijos „senas geras Nesbo” – tos pirmosios trys knygos apie Harį Hūlę („Šikšnosparnis”, „Tarakonai” ir „Raudongurklė”) ypatingo įdomumo požymiu manyje neįsirėžė. Tai buvo tik dar vienas skandinaviškas vardas, kuris nė kiek neiššoko aukščiau kitų. Geriausiu atveju galėjau pasakyti, kad Nesbo stengiasi būti Henningu Mankelliu, tačiau šis sumanymas jam nepavyko.
Taip mintijau iki „Nemezidės”, ketvirtosios Hūlės serijos knygos, kuri mano nuomonę apie Nesbo gerokai pakoregavo ir leido suprasti, kodėl angliakalbiai su Hariu Hūle buvo supažindinti ne chronologiška seka – gi ketvirtąją ir penktąją serijos knygą į priekį varo Hūlės kova su bendradarbiu Tomu Valeriu, greta darbo policijoje užsiimančiu nešvariais reikalais, tarp kurių net Hūlės buvusios partnerės nužudymas. Būtent ši pasakojimo linija yra puslapius į priekį verčianti versti priežastis – bent taip buvo man. Nuo „Raudongurklės” prabėgus metams ėmiausi „Nemezidės”, kurią suskaičiau per porą dienų, ir tada jau supratęs posakį „senas geras Nesbo”, nieko nelaukęs su didžiuliu pasimėgavimu surijau ir sekančią – „Pentagramą”. Kaip minėjau – vien dėl noro sužinoti, kaipgi baigsis Hūlės konfrontacija su Valeriu. Ir ji baigėsi, kaip galima buvo nuspėti iš dar daugybės parašytų knygų, Hūlės pergale. Toliau skaityti JO NESBØ „Nemezidė” ir „Pentagrama”
Kartais pabaisos yra dalykai, kurių žmonės turėtų bijoti, tačiau nebijo.
Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Šiek tiek domiuosi literatūra, todėl turiu kai kuriuos atsakymus į kai kuriuos literatūrinius klausimus. Pavyzdžiui, į „koks buvo paskutinysis literatūrinis penkmetis?”, ilgai nesvarstęs atsakyčiau, jog pasaulis ėjo iš proto dėl trijų dalykų: vis dar dienos šviesos neišvydusio George’o R. R. Martino šeštosios ciklo „Ledo ir ugnies giesmė” dalies „The Winds of Winter”, dėl 
Vienas nuostabiausių „Tilto” momentų yra tas, kai išgirsti Choir of Young Believers „Hollow Talk”. 
Remember the future. („Atminkite ateitį”*) ir The universe is subjective („Visata yra subjektyvi”*). Taip 1986-aisiais rašė Allenas Ginsbergas „Kosmopolito sveikinimuose”. Skaitant šį eilėraštį man prieš akis iškilo Douglaso Adamso penkių dalių trilogija apie „Keliautojo autostopu gidą po galaktiką”. Tiesiog ėmė ir suėmė toks jausmas, jog Ginsbergas rašydamas apie kosmopolito pasaulėvoką buvo paveiktas Adamso kosminių anekdotų.