Čia panašiai kaip su EL VY – garsių vardų šalutinis produktas, kuris nors ir gali būti pavadintas supergrupe, visgi stokoja išsigryninimo ir gelmės, tačiau atkreipti dėmesį tikrai verta.

Kol Mattas Berningeris (žinoma, tas pats – iš The National) malėsi su Brentu Knopfu (Menomena, Ramona Falls) minėtame EL VY, kiti The National veikėjai nesėdėjo rankų sudėję – broliai Dessneriai dirbo prie Grateful Dead tribute‘o „Day of the Dead”, baleto ir kitokių reikalų, broliai Devendorfai kartu su vienu iš Beirut orkestro narių, Benu Lanzu, išgimdė projektą LNZNDRF ir tokio paties pavadinimo albumą.

Aštuoni takeliai, veik akademinė valanda muzikos ir Toliau skaityti LNZNDRF – LNZNDRF [2016] →

Noyus.

Vienas paklausė. Vienam atsakiau: Šiemet labiausiai iš Lietuvos parapijos laukiu jo albumo.

O kol albumo nėra vis prasuku jo debiutinį EP „4U”.

Lietuviškajai auditorijai, žinančiai Nojų iš Airijos, vargu Noyus skambės originaliai. Turiu omenyje pasivadinimą. Ne muziką. Aš nežinau, kas slepiasi po pseudonimu Noyus, retai man rūpi atlikėjo gyvenimo klystkeliai. Teužsiima biografijomis kiti. Tiesiog iš nuotraukos internetuose matau, kad tai jaunas vaikinas, bet tai, kaip jis startuoja su „4U”, tik patvirtina patarlę „lenk medį, kol jaunas, gal į senatvę ir nulauši”. Pradėjęs su Lana Del Rey koveriais (kas kiek gali ir išgąsdinti rimtesnį melomaną), Noyus ėmėsi savos kūrybos ir tai jam sekas daug geriau. Toliau skaityti [ep:] NOYUS „4U” (2015) →

I don’t know why is your hate so hard to feel
Always all seems to be like a real mess.

Nuostabus albumas iš Meksikos. Tik toks labai vakarietiškas: su melomanui įprastu muzikiniu skambesiu ir angliškais tekstais. Kompanija savo bandcampe yra prisilipdžiusi įvairiausių keistų žymų: „indiepop pop shoegaze tweegaze tweepop nugaze shoegaze”, bet galima būtų apsiriboti ir indiepop su noise ir shoegaze atspalviais.

Tai ką jie groja man primena The Pains of Being Pure at Heart ir The Raveonettes, tik su daug stipresniu „nutolusio vokalo” efektu. Pure Morning vokalas visiškai nepagaunamas ir taip užgožtas muzikos, kad gali dainuoti ką nori, vis tiek be pačios grupės pateikiamų tekstų neitų suprasti. Toliau skaityti PURE MORNING – THE BROADCASTING DEPARTMENT OF PHILADELPHIA [2015] →

Jau po pirmojo albumo buvo didis malonumas šią grupę rekomenduoti kitiems. Pasakai Pinkshinyultrablast ir jautiesi lyg siūlantis pažiūrėti kažkokį kosminį japonišką anime. Bet nieko panašaus (o galėtų būti, gi ne atsitiktinai kolektyvo feisbuke prie žanro nurodyta „Thunder pop Kung-fu-gaze”).

Visgi tai vis dar ta pati penkeriukė iš Rusijos, pernai įkėlusį koją į vakarų scenas ir svaiginusi savo debiutiniu „Everything Else Matters”, ir šįkart pateikia ne ką prastesnę dozę jėgos ir grožio.

Antrasis ilgagrojis „Grandfeathered” prasideda netikėtai švariu, ramiu ir šviesiu „Initial„, tačiau tai tik įžanga, po kurios užgriūva triukšmo ir elektrinių gitarų siena. Sakyčiau, dar tūžmingesnė nei buvo debiutiniame. Ir dar labiau dinamiška, daugiasluoksniškesnė.

Bet „blasteriai” išlaiko savo skambesį ir visame tame, lyg ir nevaldomame, žaibuojančiame hardcore‘iškame siautulyje, jie geba išlikti melodingi ir be proto atmosferiški. Kietai fūzuojančių gitarų bangos čia efemeriškos ir netrunka nurimti, o kai nurimsta, apsinuogina dieviškas moteriškas Liubos vokalas ir ima šviesti rožiniai sintezatorių lazeriai. Baisiai gražu. Ir tiesiai į metų geriausiuosius.

ps. Japonai vėl turi tris bonusus, tačiau kol albumas dar tik pakeliui į fabriką, nieko apie juos išskirtinio nepasakysiu.

https://www.facebook.com/Pinkshiny/timeline