Visi įrašai, kuriuos paskelbė Ovidijus R.

Ovidijus R.

It\'s good to live in

G.eriausi 2015 metų albumai

Albumai, Muzika

Vėl daug pavadinimų. Apie penkiasdešimt. Metai buvo muzikalūs, nors išskirti kažką vieną, kaip pernai buvo The War on Drugs, šiemet nepavyksta. Vienok, paraudoninti pavadinimai yra tie, už kuriuos dedu galvą, o šiaip viskas surikiuota abėcėlės principu. Malonaus klausymo.

AARON DIEHL – Space Time Continuum [2015]
Lengvai ir nenuobodžiai džiazuojantis įrašas su akcentu į fortepijoną.

ALGIERS – Algiers [2015]
Vyrukai verti visų kritikų visų liaupsių. Man ypač limpa vokalinė pusė – ta gospeliška inercija kuria unikalų skambesį. Toliau skaityti G.eriausi 2015 metų albumai →

[tv series:] DEREK (2012 – 2014)

Kinas, TV

Ha! That’s the amazing thing about kindness. It makes you feel good. Whether you’re the one handing it out, or the one receiving it.

Komikas Ricky Gervais yra nepakartojamas. Ir kaip aktorius, ir kaip scenarijų autorius. Tai dar kartą patvirtina paskutinis jo darbas, trumpas, vos keturiolikos serijų serialas „Derekas”.

Įžanginė serija nukelia žiūrovą į britišką senelių prieglaudą, kurioje vyksta savotiškas realybės šou. Na, toks lyg mūsų „Farai” – kamera seka pensiono klientus ir darbuotojus, užkadrinis balsas kartais šį tą paaiškina, o vykstančias situacijas pensiono darbuotojai iš savos varpinės apkalba dar prieš kamerą ir vienumoje. Karšinami senukai – kaip senukai – nieko iš jų daug nereikalaujama, atrodo, jiems pakanka būti savimi, o štai darbuotojai priešingai – surinkti įvairiausio plauko: geraširdis ir naivus prižiūrėtojas Derekas, sergantis lengva autizmo forma, ypatingos šukuosenos ūkvedys, nuoširdi prižiūrėtoja Hana ir apie antrus galus nuolat galvojantis bei niekad iš rankos alaus skardinės nepaleidžiantis pensiono nelegalas. Toliau skaityti [tv series:] DEREK (2012 – 2014) →

GERARD DE VILLIERS „Ginklai Chartumui” / GEORGES SIMENON „Komisaro Megrė vagis”

Kultūra (kt.), Literatūra

Tik pas mus taip būna: ant viršelio nurodytas vienas autorius ir vienas kūrinys, o viduje randi du. Beveik kaip patarlėje: vienu šūviu du… Gerai, kai tas šūvis nurauna du viršelyje nurodyto autoriaus kūrinius – priimu kaip bonusą. Bet, kai antrasis pasirodo esąs visai kito autoriaus romanas, užimantis didžiąją knygos puslapių, belieka suglumti ir trūktelti pečiais.

Vienok, nieko čia blogo. Šiuo atveju netikėtai viduje rastą prancūzo Gerard‘o de Villiers‘o romaną „Ginklai Chartumui” (orig. Des armes pour Khartoum) būčiau mielai perskaitęs ir atskiroje knygoje. Toliau skaityti GERARD DE VILLIERS „Ginklai Chartumui” / GEORGES SIMENON „Komisaro Megrė vagis” →

ALISTAIR MACLEOD „Menka bėda, jeigu…”

Kultūra (kt.), Literatūra

Ko gero, mauktelsiu dar vieną alaus. Mes čia – ne tam, kad gyventume ilgai, o tam, kad gyventume smagiai.

Pagaliau! Pagaliau po ilgo trūnijimo vienos leidyklos stalčiuje ir kitų leidyklų pasipurtymų Kanados literatūros stabo Alistairo MacLeodo „Menka bėda, jeigu…” (orig. No Great Mischief) lietuviškas vertimas išvydo dienos šviesą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos lentynoje. Toks jausmas, kad vertėja Violeta Tauragienė turi per gerą uoslę per daug gerai mūsų skaitytojams literatūrai. Tokiai, kuri vertingesnė už auksą, tik blogai, jog tie auksiniai puslapiai nededa auksinių kiaušinių leidykloms. Vienok situacija ne nauja ir apie tai jau kalbėta, perkalbėta, tad lieka tik pasidžiaugti, jog ne visus gąsdina komerciškai pasmerktas leidinys. O „Menka bėda, jeigu…” toks yra nenuginčijamai – auksinis ir pasmerktas.

Šį, dešimtmetį rašytą kūrinį, perskaičiau ne vienu atsikvėpimu ir užvertęs paskutinįjį puslapį, prisipažinsiu, nežinau, ar kam iš pažįstamų noriu parekomenduoti. Sunki ši knyga. Ne sudėtingo audinio, o slogaus turinio. Sunkiai nuryjamo. Ir dabar tebestovi stiklo vatos gumulu gomuryje. Ir šildo, ir graužia. Kaip tas posakis – Niekada nepalik bėdoje savo kraujo. Toliau skaityti ALISTAIR MACLEOD „Menka bėda, jeigu…” →

[dienoraštis:] SCANORAMA 2015

Kinas

MANO KARALIUS
Mon Roi (2015) rež: Maïwenn Le Besco

 

„Skiriamės dėl tų pačių savybių, dėl kurių ir įsimylime”

Sakyčiau, kad tai esminė šio filmo mintis, kurią bando sau pripažinti reabilitacijos centre, po slidinėjimo kojos traumą besigydanti Toni. Čia ji prisimena savo dešimt metų trukusius santykius su Džordžu, o kartu mėgaujasi jaunų vaikinų kompanija, su kuriais kartu gydosi ir leidžia laisvalaikį. Džordžas ir Toni – iš tų porų, kurios negali būti nei kartu, nei atskirai.

Filmas tarsi sulipdytas iš dviejų dalių – beprotiškas, pilnas aistros, jumoro, – jų įsimylėjimo laikotarpio, ir antrasis – po vestuvių, besilaukiant vaiko ir išryškėjus Džordžo silpnybėms, finansinėmis problemomis bei Toni nuotaikų kaitoms. Jie skiriasi, taikosi, pykstasi, mylisi ir vėl skiriasi. Iš tiesų – labai prancūziška!

Restorano savininko Džordžo žavesiui, charizmai, gebėjimui stebinti ir „kabinti makaronus” neįmanoma atsispirti, su tuo sutiks tikriausiai 99% kino salėje šią juostą stebinčių moterų. Toni – rimta mergina, advokatė, bet akla meilė šią intelektualę daro vis labiau pažeidžiamą ir vis labiau gramzdina į depresiją, savidestrukciją. Bent jau man vietomis pasirodė, kad Toni herojė vaizduojama šioje juostojoje kiek jau pernelyg kantria ir naivoka (čia apie jos laukimosi laikotarpį, ilgai ir tyliai taikstantis su Džordžo nesąmonėmis), taip pat ir Džordžas – vietomis pernelyg teatrališkas.

Patiko, kad dauguma dialogų, juokelių (tiek tarp jų, tiek su Toni broliu, draugais) atrodė labai natūralūs, t.y. nesukurti scenaristo, o išplaukę iš realaus gyvenimo (bent jau savajame aš juos įsivaizduočiau). Visgi filme daugiau šypsojausi nei spaudžiau ašaras, nors ir buvo tikrai stiprių, jautrių scenų, bet kaip sakė pati režisierė „Nebūtinai yra tik laiminga ar nelaiminga pabaiga, viskas priklauso nuo pasirinkto požiūrio taško“ Toliau skaityti [dienoraštis:] SCANORAMA 2015 →

BIX – RAY [2015]

Albumai, Muzika

Oho!!! oHoHo!!! Galėčiau daug pripilstyti apie tai, kaip tikėjausi iš BIXų kažkokio panašaus šūdo į tai, ką pastaruoju metu mala legendarinė Antis. Tryniau rankomis, išgirdęs žinią, jog po bukus televizijos projektus įsisukęs (kaip ne vienas sakė „nusivažiavęs”) Samas trenkė žinią apie būsimą naują albumą – galvojau, ot bus proga pažvengti iš dar vieno muzikoriaus, kuris sugadins Nirvanos apšildytųjų markę. Visgi septyniolika metų tarpas po paskutiniojo ilgagrojo „Wor’s” nėra juokas, ir nevirintos gitarų stygos skamba nebe taip, ir kompanija, apart paties Samo, kita.

Bet Toliau skaityti BIX – RAY [2015] →

[kinas:] LOVE & MERCY (rež. Bill Pohlad, 2014)

Kinas

Okay, one more time, please!

Lyg savaime suprantama, kad anuomet paskui muziką keliaudavo ir istorijos. Neįprastos, nekasdienės, nedorovingos, nelegalios, dvelkiančios kažkokiu išskirtinumu (ar net nenormalumu), sakančios, jog tai, ką tu girdi yra išgyventa, pajausta ypatingesnių žmonių nei tu. Tos istorijos muzikai savotiškai suteikdavo papildomos vertės ir lyg leisdavo gimti legendoms, kurios kūrėjus paversdavo dievukais, dėl muzikos paaukojusiais ne vien ilgas valandas studijoje.

Tokią muzikinę istoriją porina ir filmas „Love & Mercy”, Toliau skaityti [kinas:] LOVE & MERCY (rež. Bill Pohlad, 2014) →

GEORGE R.R. MARTIN „Šokis su drakonais“. 2 dalis „Po puotos“

Kultūra (kt.), Literatūra

Pagaliau viskas. Viską, kas šiai dienai „Ledo ir ugnies giesmės“ cikle suguldyta, perskaičiau. Ir ką? Ir nieko. Sustojome pakelyje į kažkur. Užlipome ant kalno, nors ne – jau reikia sakyti, jog riedame žemyn, šaltyn. Gi, ateina žiema.

Iš esmės nieko naujo pasakyti vien apie knygą „Po puotos” neišeina, nes tai ta pati „Šokio su drakonais” sudėtinė dalis.

Žinoma, turime dar vieną pabaigą, sulig kuria galima daryti tam tikrus pareiškimus.

Pavyzdžiui: kad pagrindinių herojų galvos ritasi nebe taip sparčiai. (Nieko keisto – nedaug tų pagrindinių belikę).

Kad (vėl) tam tikri gyvi veikėjai gauna per mažai dėmesio, lieka kažkur, lyg tarp dangaus ir žemės, o vietoj jų įvedamas ne vienas naujas personažas, su kuriuo skaitytojui vėl reikia susigyventi.

Kad fantasy reikalai niekaip neįsibėgėja. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Šokis su drakonais“. 2 dalis „Po puotos“ →