Aš kliudau pasauliui ir pasaulis kliudo man.

Prisigastroliavęs šen ir ten – romaną „Ritualai“ (Rituelen; 1980) nuo prieš tai išleistojo „Riteris mirė“ (1963) skyrė septyniolika metų, kuriuos rašytojas praleido dairydamasis po pasaulį kaip kelionių žurnalistas – Nyderlandų literatūros pažiba Ceesas Nooteboomas pagimdė tokį tekstą, kurį galėjo parašyti tik asmuo, susidūręs akis į akį su moderniosios civilizacijos dvasine krize.

Taip jau sutapo, kad šią knygą baiginėjau majų išpranašautos pasaulio pabaigos išvakarėse ir sakiau sau, kad fatališkesnės knygos nerasčiau. Epitetų buvo ir daugiau: nuobodoka veiksmo prasme, nuostabi, slogi, niūri, skatinanti žudytis, moderniai klasiška, budistiškai verčianti susitaikyti su neišvengiamybe ir dar vienokių bei kitokių. Neatsitiktinai knygos pradžioje spausdinama Stendalio mintis apie pakantumą ir suvokimą, jog žmonės, gyvenę skirtingomis sąlygomis, turi kitokias pažiūras, kurias sudėtinga ramiai priimti. Taip ir su romanu „Ritualai“ – tai kitoks, neįprastas neįprastų požiūrių romanas, kurį nelengva priimti ne dėl kokių kontraversiškų ar vulgarių scenų, o dėl skaitytojo nukėlimo į realybę, kurioje egzistencijos beprasmiškumas tiesiog gniuždo, į pasaulį, kuris verda čia, dabar, už lango. Toliau skaityti CEES NOOTEBOOM „Ritualai” →