Aš kliudau pasauliui ir pasaulis kliudo man.

Prisigastroliavęs šen ir ten – romaną „Ritualai“ (Rituelen; 1980) nuo prieš tai išleistojo „Riteris mirė“ (1963) skyrė septyniolika metų, kuriuos rašytojas praleido dairydamasis po pasaulį kaip kelionių žurnalistas – Nyderlandų literatūros pažiba Ceesas Nooteboomas pagimdė tokį tekstą, kurį galėjo parašyti tik asmuo, susidūręs akis į akį su moderniosios civilizacijos dvasine krize.

Taip jau sutapo, kad šią knygą baiginėjau majų išpranašautos pasaulio pabaigos išvakarėse ir sakiau sau, kad fatališkesnės knygos nerasčiau. Epitetų buvo ir daugiau: nuobodoka veiksmo prasme, nuostabi, slogi, niūri, skatinanti žudytis, moderniai klasiška, budistiškai verčianti susitaikyti su neišvengiamybe ir dar vienokių bei kitokių. Neatsitiktinai knygos pradžioje spausdinama Stendalio mintis apie pakantumą ir suvokimą, jog žmonės, gyvenę skirtingomis sąlygomis, turi kitokias pažiūras, kurias sudėtinga ramiai priimti. Taip ir su romanu „Ritualai“ – tai kitoks, neįprastas neįprastų požiūrių romanas, kurį nelengva priimti ne dėl kokių kontraversiškų ar vulgarių scenų, o dėl skaitytojo nukėlimo į realybę, kurioje egzistencijos beprasmiškumas tiesiog gniuždo, į pasaulį, kuris verda čia, dabar, už lango.

Pats rašytojas savo romaną „Ritualai“ puikiai apibūdino (lietuviškojo vertimo 132-133 puslapiuose) aprašydamas juodą dubenėlį. Manau, skaitę sutiks su manim, kad palyginimas tikrai vykęs. Tik citata būtų gan ilga, tad neperrašinėsiu. Tačiau yra ir dar viena, net dar taiklesnė ir trumpesnė: „Mažai įvykių, niuansai, menki poslinkiai su dramatiškais padariniais.“ Ir dar įpinta arbatos gėrimo ceremonija. Taip kalbėjo knygos veikėjas apie japono Yasunari Kawabata knygą, tačiau visiškai tinka ir „Ritualams“.

Knygą galima vadinami ir novelių romanu. Juolab kad pirmosios dvi romano dalys buvo atskirai išspausdintos skirtinguose literatūros žurnaluose. Todėl ir galutiniame knygos variante pirmoji dalis šiek tiek atsiduoda lengvai pritemptu priedėliu, turinčiu siužetiškai mažai ką bendro su tolimesniu tekstu, nors atmosferinei tąsai maža ką prikiši. Ir apie siužetą papasakoti nelengva – jis sunkiai apčiuopiamas bei veik visas aprašytas knygos nugarėlėje.

Jeigu trumpai: pirmoji dalis „Intermeco“ skaitytoją supažindina su romano pagrindine žvaigžde, horoskopų kūrėju, turtingu prekiautoju akcijomis ir meno kūriniais, Iniu Vintropu, kuris 1963-iaisiais, paliktas žmonos, bando nusižudyti. Nieko keisto – jis pats taip išpranašavo tai dienai sukurptame horoskope. Antroji dalis nukelia dešimtį metų atgal, į 1953-iuosius, kur Inis susipažįsta su keistuoliu, „vienišiausiu Nyderlandų žmogumi“, Arnoldu Tadsu. Paskutinioji romano dalis Inį suveda su Arnoldo Tadso sūnumi Filipu, niekada nemačiusiu savo, jau mirusio, tėvo. Visa ši trijulė dusina ir gniuždo skaitytoją savižudiškomis, vieno individo nereikšmingumo pasauliniu mastu nuotaikomis, tad anksčiau ar vėliau kiekvienas „Ritualų“ skaitytojas užsikrės depresinėmis nuotaikomis.

Jeigu tai nebūtų filosofinis romanas, Nooteboomą galima būtų išpeikti už statišką veiksmo plėtojimą. Iki romano epilogo slenkama per įvairias mizanscenas, apmąstymus, pokalbius, miniatiūras, buities paveikslus, arbatėles. Įvairi tematika varijuoja nuo detalios apipjaustymo scenos iki filosofinių pamąstymų apie pasaulio nesąmoningumą ir priežastis, kurios veda prie noro „atsikratyti to daikto, kuris esu aš“, nuo moters ir vyro santykių („Per vyrus supranti, koks pasaulis yra, o per moteris – kas jis yra„) iki rytų ir vakarų kultūrų sankirtų. Kūrinį į priekį veda ir autoriaus įžvalgos, originalus įprastų dalykų, reiškinių matymo ir pateikimo skaitytojui kampas, turtingas žodynas. Tekstas gan nenuoseklus, šokinėjantis, perspektyva nenustygsta vietoje, lyg naratorius negebėtų sukaupti dėmesį – tai blaško skaitytoją, atitraukia nuo dėstomos minties, bet, mano manymu, toks ir buvo kūrėjo užmanymas – pavaizduoti gyvenimo dinamiką, žvilgsnio, žodžio, minties trapumą, juslių sąveiką, realybės jovališkumą, žmogaus vidinę maišatį. Ir tai Nooteboomui pavyko šimtu dvidešimt procentų.

Grįžtant prie pakantumo, kurio, galima sakyti, šis romanas moko, tai visiškai suprasiu tuos, kurie neįveiks neilgo Nooteboomo kūrinio ir pasiliks prie nuomonės, kurią atspindi „Intermeco“ dalies moto Theodoro Fontane žodžiais: „Ir kad ir ką aš planuočiau, mane vis lydi klausimas: „Kas čia per nesąmonė?“; tas klausimas apskritai kėsinasi visiškai mane užvaldyti.“ Tokia nesąmone gali pasirodyti ir „Ritualai“, kurie virškinasi nelengvai ir nemaloniai.

Vienos knygos įtraukia ir jų paskutinį puslapį pasieki nė nemirktelėjęs, kitos sunkiai stumiasi į priekį, bet jų nešveiti palovin, nes suvoki iš kiekvieno puslapio sklindančią rašytojo erudiciją, patirtį, unikalumą, keistumą, supranti, ką tekstu norima pasakyti, randi daugybę bendrų taškų, ir žaviesi kaip tai daroma, o sulig paskutiniuoju puslapiu pamilsti knygą lyg savą kūdikį. „Ritualai“ priskirtini prie pastarųjų knygų, kurių teksto audinio semantika verčia iš koto ir leidžia tekstą, tik baigus, vėl pradėti iš naujo. Štai ir dabar rašydamas apžvalgą pavartau puslapius, paskaitinėju ir suvokiu, jog antrąjį kartą, jau žinant romano fabulą, tie patys sakiniai skleidžiasi visiškai kitaip – su dar didesne jėga, dar gilesne prasme, dar labiau liūdina „dėl lemties, kuri traukia savo keliais, dėl prarastų metų ir neįmanomo ištverti pasaulio“. Nooteboomas to liūdesnio visiškai neprasklaido, o tik prašosi, kad ant „Ritualų“ viršelio būtų spausdinamas užrašas „linkusiems į depresiją ir savižudybę neskaityti“.

Jeigu toks užrašas negąsdina, atlikite „Ritualų” skaitymo ritualą.

—-

Informacija apie knygą: [romanas] / Cees Nooteboom ; iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius. – Vilnius : „Baltų lankų“ leidyba, 2011. – 188, [2] p. – („Baltų lankų“ rinktinė proza, ISSN 1822-6930). – ISBN 978-9955-23-503-3