Kai įsiveli į žaidimus dėl sosto, arba laimi, arba miršti.

Šešiolika metų turėjo praeiti, kol mūsų leidėjai suvokė, kokia aukso gysla esti amerikiečio George R. R. Martino fantastinė epopėja “Ledo ir ugnies giesmė”. Per tą laiką ne vienas jau originalo kalba įveikė visus penkis storus tomus, nekantriai laukia dar dviejų knygų ir meldžiasi, kad rašytojas – drūtas barzdočius, atrodantis lyg nužengęs iš Tolkieno istorijų – nepaliktų pasaulio nepabaigęs savo giesmės.

Tad keistoka rašyti apie “Sostų žaidimą” (Game of Thrones) – toks jausmas, jog visi aplink jau yra arba skaitę, arba žiūrėję serialą, arba žaidę stalo žaidimą, arba bent girdėję, jog šitas reikalas gali užkrėsti priklausomybe, todėl kol kas laikosi atokiau. Žinoma, fantastikos skeptikai liks prie savų geldų, net jei jiems imsi įrodinėti, jog kai kuriuose magiškojo realizmo kūriniuose to pramano yra daug daugiau, nei “Sostų žaidime”.

Dar nežinau, kaip ten bus toliau, bet pirmoji epopėjos knyga netgi erzino retomis magijos, kurios norėjosi kiek daugiau, užuominomis, tačiau kaip pirmapradžio trilogijos užmanymo balansas “Žaidime” išlaikytas nepriekaištingai – visa mistika veik visus pusseptinto šimto puslapių gaji tik personažų galvose, prietaruose, legendose ir drakoniškos istorijos puslapiuose, bet nuojauta, kad “bildukai” tuoj įsiverš į žmogiškų žaidimų areną neapleidžia nė minutei. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Sostų žaidimas” →