„Kapinės – viena taikiausių vietų visame pasaulyje.“

Neilas Gaimanas geba šiurpinti – įsitikinau tuo praktiškai, kai po „Koralainos“ sagučių vietoje akučių vienuolikametis puolė prieš labanaktuką į ašaras ir meldė tėvų neišjungti šviesos. „Bijau“ – pasikūkčiodamas verkė.

Esu tikras, kad po „Kapinių knygos“ (orig. The Graveyard Book) įmanoma panaši reakcija, nes ir šis Gaimano tekstas nestokoja nei siaubų, nei šiurpų, kuriems kartkartėmis, prisiminus serijos „Z-7“ tikslinę auditoriją, norisi uždėti amžiaus cenzo ženkliuką. Ir norisi papilti priekaištų autoriui, kuris knygą paaugliams prisotina žudikais, šmirinėjančiais po namus su krauju aptaškytu peiliu, lavonų valgytojais, lakstymu kapinių antkapiais, viduramžiais inkvizitorių vykdytomis raganų atpažinimo procedūromis ir panašiais biesais, kurie iš tikro skaitant žavėjo ir neleido atsitraukti nuo knygos puslapių. Toliau skaityti NEIL GAIMAN „Kapinių knyga” →