„Kapinės – viena taikiausių vietų visame pasaulyje.“

Neilas Gaimanas geba šiurpinti – įsitikinau tuo praktiškai, kai po „Koralainos“ sagučių vietoje akučių vienuolikametis puolė prieš labanaktuką į ašaras ir meldė tėvų neišjungti šviesos. „Bijau“ – pasikūkčiodamas verkė.

Esu tikras, kad po „Kapinių knygos“ (orig. The Graveyard Book) įmanoma panaši reakcija, nes ir šis Gaimano tekstas nestokoja nei siaubų, nei šiurpų, kuriems kartkartėmis, prisiminus serijos „Z-7“ tikslinę auditoriją, norisi uždėti amžiaus cenzo ženkliuką. Ir norisi papilti priekaištų autoriui, kuris knygą paaugliams prisotina žudikais, šmirinėjančiais po namus su krauju aptaškytu peiliu, lavonų valgytojais, lakstymu kapinių antkapiais, viduramžiais inkvizitorių vykdytomis raganų atpažinimo procedūromis ir panašiais biesais, kurie iš tikro skaitant žavėjo ir neleido atsitraukti nuo knygos puslapių.

Gaimanas „Kapinių knygoje“ pasakoja originalią istoriją apie nenuoramą kūdikį, kuris išropoja iš namų kaip tik tuo metu, kai žudikas gretimame kambaryje galabija jo tėvus ir seserį. Berniukas nušliaužia į netoliese esančias kapines, kurių gyventojai nusprendžia globoti persekiojamąjį, duoda jam vardą Niekaskitas ir paskelbia laisvuoju kapinių piliečiu. Taip Niekaskitas ir auga, lyg Mauglis kapinių džiunglėse, kuriose apstu palaidotųjų vaiduoklių, vilkolakių, ir kitokių nematytų negirdėtų būtybių. Tvora aptverto sklypo užkaboriuose slypi požemiai, vartai į kitą pasaulį, kitos paslaptingos vietos ir neįtikėtinos mirusiųjų istorijos (žinoma, Kitas įkiš nosį į visas jų). Mirusieji moko Kitą savų gebėjimų, papročių ir berniukas greitai tampa gyviesiems nepastebima būtybe, tačiau anas pasaulis už tvoros Kitą traukia kaip niekas kitas. O tame pasaulyje pabėgusio nuo peilio kūdikio tebeieško žudikas Džekas…

Žinoma, viskas Kitui baigsis laimingai. Nors negali būti tikras, nes „pasaulis didesnis negu mažos kapinaitės ant kalvos ir jame gali būti pavojų bei paslapčių, surastų naujų ir sutiktų senų draugų, padarytų klaidų ir daugybė kelių, kuriais reikės praeiti, kol galiausiai sugrįš į kapines“. Taip su išlydėtu į platųjį pasaulį herojumi Gaimanas užbaigia istoriją ir palieka skaitytoją su troškimu, jog tas Niekokito grįžimo į kapines laikas ateitų kuo greičiau.

Žinote, skaitydamas „Kapinių knygą“ ne kartą pamintijau, jog toks potyris vaikystėje galėtų visiškai išgydyti nuo mirties baimės – gi kapinėse bus tiek nuotykių ir veiklos, kad tik spėk suktis. Bet čia slypi ir pavojus, jog vaikiškas protas nepriimtų grožinio kūrinio už tikrą pinigą ir nepasektų šokinėjančių į šulinius Teletabių pavyzdžiu.

O Gaimanas „Kapinių knygą“ sukurpė įtikinamai ir nepriekaištingai universaliai: žodynas ir siužetas nesudėtingi, lengvai įkandami ir jaunam, ir senam, taiklus žodis ir neperkrautas raidėmis tekstas kartais netgi leidžia pasigesti išsamumo, detalesnio paslapties išrišimo, tačiau tai, matyt, rašytojas palieka ne tokiai universaliai auditorijai skirtuose tekstuose (pvz., „Amerikos Dievai“, „Anansio vaikai“).

Taigi, „Kapinių“ apysakoje plauko tokie mažyčiai rūko debesėliai, kurie kartais užstoja personažų ar aplinkos detales, ir čia jau prireikia skaitytojo vaizduotės arba iliustracijų, kurių lietuviškasis leidimas dėl visiems suprantamų priežasčių neturi. O angliškoms knygoms buvo parengtos net dviejų rūšių iliustracijos: vienos, Dave McKeano, skirtos suaugusiems, kitos, Chriso Riddello, – vaikiškajai knygos versijai. Abiejų dailininkų pavyzdžius galima peržiūrėti specialiai „Kapinių knygai“ sukurtoje svetainėje http://www.thegraveyardbook.co.uk/.

Belieka pasidžiaugti tokiu kūriniu ir paraginti dar neskaičiusiuosius pasinerti į nematytą kapinių pasaulį, po kurio tikrai norėsis vykti į realias kapines pasišnekučiuoti su išėjusiaisiais.

O ir lietuviškasis Elenos Macevičiūtės vertimas nenuvylė – vien už Nobody pakrikštijimą Niekukitu spaudžiu dešinę.

—-

Informacija apie knygą: apysaka / Neil Gaiman ; [iš anglų kalbos vertė Elena Macevičiūtė]. – Vilnius : Bonus animus, 2011. – 268 p. – (Z-7). – ISBN 978-9955-754-22-0