Kaip simboliška! Mes prisiartiname prie didžiųjų praeities šedevrų, tikėdamiesi kažkokios stebuklingos šviesos, o atsivertę juos randame tamsą, dulkes ir silpną irimo kvapą.

Savotiškai žavu, jog Aldous Huxley lietuviškai buvo išverstas ir išleistas dar 1983-aisiais. Tiesa, pats pirmasis brito romanas “Geltonasis Kroumas” (orig. Crome Yellow), parašytas tolimaisiais 1921-aisiais, cenzoriams neturėjo užkliūti – tekstas sunkiai leidžia spėti, jog vėliau rašytojas paseks Thomas’o De Quincey  pomėgiu aprašinėti savo svaiginimąsi,   ar imsis utopiškų fantazijų.

Tai grynai klasikinis angliško stiliaus kūrinys, kupinas prancūziškų ir lotyniškų posakių, istorinių asmenybių pavardžių, antikinių ir biblinių personažų bei poezijos citatų. Romanas seka T. L. Peacock’o siužetiniais rėmais: užmiesčio rūmuose susirenka marga pažįstamų ir pažįstamų pažįstamų šutvė, kuri tiesiog leidžia laiką, pliurpią apie vieną ir kitą, pasakoja vieni kitiems būtas ir pramanytas istorijas, lieja jausmus ir nuomones įvairiausiais klausimais – šiaip jaunasis Huxley “Geltonojo Kroumo” herojų lūpomis perteikia savas idėjas, pasaulėžiūrą, filosofiją, net geba įkomponuoti eiles. Toliau skaityti ALDOUS HUXLEY „Geltonasis Kroumas” →