Galbūt tik aklųjų pasaulyje daiktai taps tuo, kas jie yra iš tikrųjų.
“Aklumą” portugalas Jose Saramago parašė po eretiškojo romano “Evangelija pagal Jėzų Kristų”. Tada, 1995-aisiais, jam buvo jau per septyniasdešimt. Ankstyva šlovė šio literatūros genijaus nelepino, užtat pasaulį paliko giliai įrėžęs savo inicialus Nobelio premijos laureatų sienoje. Ir skaitytojo smegenyse. Tebūnie šiuo atveju tas skaitytojas aš pats, gal kiek ir pavėluotai, bet geriau vėliau, negu niekada, ėmęsis pažinties su Saramago romanu „Aklumas“, kuris ir apakino, ir atvėrė akis.
Tekstas be veikėjų vardų, be vietovių pavadinimų, su nesvetima Vakarų šalims šiandienos visuomeninės santvarkos atmosfera nuo pat pradžių ima keistis, virsti antiutopiniu pasauliu, kuriame lyg maras plinta aklumas. Toks, apakusios civilizacijos, vaizdas literatūros pasaulyje ne naujiena: buvo ir H. G. Wellso „Neregių šalis“, ir J. Wyndhamo „Trifidų dienos“, ne taip seniai ir mūsasis J. Melnikas romane „Tolima erdvė“ naudojo visuotinės neregystės siužetinius rėmus, tačiau Saramago „Aklumas“ man daug panašesnis į A. Camus „Marą“, kuriame epidemija ima plisti nuo vienos nugaišusios žiurkės („Aklume“ — nuo vieno, prie šviesoforo apakusio, vairuotojo), vėliau vaizduojami atskiri miesto gyventojų epizodai, galiausiai įsiliejantys į visuotinį kataklizminį vaizdą. Toliau skaityti JOSÉ SARAMAGO „Aklumas”
Du meškinai, Raf Rundell ir Joe Goddard iš Hot Chip, pristatė pirmąjį savo bendrą ilgagrojį pavadinimu „Be Strong”. Albumas išėjo toks visai čiotkas, žaismingas, nutrūtgalviškas, bajeringas kaip tie du, nuotraukoje pavaizduoti, meškiukai. Be didelio rimtumo, su nuotaikingais tembrais ir švelniais vokalais besiliejantys minkšti šokių aikštelių garsai neverčia iš karto kilnoti kojų, o labiau tinka linksmai vakarėlio preliudijai.