Spalio 25 d. 19 val. Vilniaus Menų spaustuvėje bus rodomas Šokio teatro AIROS spektaklis “Stiklo sodai”. Naujausiame choreografės Airos Naginevičiūtės spektaklyje suburta išskirtinė šiuolaikinio šokio atlikėjų komanda: Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė, Greta Grinevičiūtė, aktorius Telmanas Ragimovas.

Spektaklyje regiminiu ir jutiminiu stiklo įvaizdžiu siekiama atskleisti trapią ribą tarp žmogiškos egzistencijos “šiapus ir anapus”. Aira Naginevičiūtė nuolat eksperimentuojanti, ieškanti naujų formų ir “gylio” šokyje, anot kritikės Vitos Mozūraitės yra „turbūt vienintelis žmogus Lietuvoje kuriantis tikrą šiuolaikinio šokio teatrą“ ir šįkart stebins ne gražiais, glamūriniais kūnais ir efektingais judesiais, o precizišku žmogiškos būties pjūviu. Subtilus rafinuotas šokėjų pasakojimas, kuriems talkina kompozitoriaus Vlado Dieninio ir grupės “cutthroats” muzika bei įspūdinga ledo skulptūrų scenografija (scenografas Arūnas Adomaitis) spektaklio pabaigoje baigiasi švelnia optimistine gaida.

Aira Naginevičiūtė – Lietuvos šiuolaikinio šokio choreografė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė, pirmoji Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota aukščiausiu teatro apdovanojimu – Kultūros ministerijos premija. Per savo kūrybinę karjerą subūrusi ir vadovavusi ne vienai trupei, prieš metus A.Naginevičiūtė įkūrė Šokio teatrą AIROS, debiutavusį spektakliu „Chimeros karoliai“.

Režisūra ir choreografija – Aira Naginevičiūtė
Muzika – Vladas Dieninis ir cutthroats, Anna Maria Hefele, Ludwig van Beethoven
Scenografija – Arūnas Adomaitis
Kostiumai – Laura Darbutaitė
Šviesos – Vilius Vilutis
Šokis –Gytis Ivanauskas, Goda Laurinavičiūtė, Erika Vizbaraitė , Greta Grinevičiūtė, Telmanas Ragimovas.

Ledo skulptūros – Menai ir renginiai

Spektaklis „Stiklo sodai“ bus rodomas spalio 25 d., 19 val. Menų spaustuvės
Juodojoje salėje. Bilietus platina Tiketa. Bilietų kaina 12 €, 10 €, 8 €

Šokio teatro AIROS inf.

Jau lapkričio 5-ąją prasidėsiantis 13-asis Europos šalių kino forumas „Scanorama“, visus metus keliavęs po svarbiausius Europos kino festivalius, turi puikių žinių – festivalio programoje žiūrovai išvys kone visus šių metų Kanų kino festivalio favoritus.

„Nepataikaujame apdovanojimų blizgesiui ir garsiems vardams, tačiau džiaugiuosi, jog šiemet sutapo mūsų bei Kanų kino festivalio skoniai ir žiūrovams pristatysime visus svarbiausio metų kino renginio favoritus“, – pasakoja „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

Išskirtinio dėmesio „Scanoramoje“ neabejotinai sulauks Kanų kino festivalyje „Auksinę palmės šakelę“ pelniusi prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o socialinė drama „Dypanas“ (Dheepan, 2015). Kanų festivalio komisijai pirmininkavę režisieriai Joelis ir Ethanas Coenai pabrėžė, jog šiemet geriausią filmą rinko ne kino kritikai, o menininkai, ir jiems šis filmas pasirodė nepapratai gražus. Pagal tikrą istoriją sukurta drama nagrinėja šiuo metu visai Europai aktualią pabėgėlių temą ir pasakoja apie sunkią jų dalią, siekiant pabėgti nuo mirties savo šalyje ir pradėti naują gyvenimą.

„Scanoramos“ žiūrovai turės galimybę pamatyti ir Kanuose „Didįjį prizą“ pelniusią vengrų režisierius Laszlo Nemeso dramą „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul, 2015). Tai debiutinis režisierius filmas, tačiau L. Nemesas ne naujokas kino pasaulyje – jis buvęs garsaus vengrų režisieriaus Bela Tarro asistentas. Kontroversiškas filmas apie Aušvico koncentracijos stovyklos specialiojoje komandoje dirbantį vengrų žydą, kasdien į mirtį lydintį savo tėvynainius, prie ekrano prikausto ne tik dramatiška istorija, bet ir originaliais vizualiniais sprendimais. Kitu kampu į Holokaustą pažvelgęs filmas abejingų nepaliko ne tik Kanuose, bet ir Londono, Sarajevo bei Toronto kino festivaliuose.

Konkursinėje Kanų kino festivalio programoje varžėsi ir jaudinantis prancūzų režisierės Maïwenn filmas „Mano karalius“ (Mon Roi, 2015). Už pagrindinį vaidmenį šioje dramoje Emanuelle Bercot Kanuose pripažinta geriausia aktore (šis apdovanojimas šiemet taip pat skirtas ir aktorei Rooney Mara, už vaidmenį filme „Kerol“). Jausmingoje santykių istorijoje vaidina ir šiais metais Kanuose savo režisūrinį debiutą pristatęs aktorius Louis’as Garrelis bei „Cezario“ laureatas Vincentas Casselis. Kalbama, kad sukurti šį filmą režisierę įkvėpė asmeninė patirtis po skaudaus romano su režisieriumi Lucu Bessonu.

Dar vienas Kanų kino festivalio laureatas, kurį pamatys ir „Scanoramos“ žiūrovai – tai kroatų režisieriaus Daliboro Matanićo darbas „Vidurdienis“ (The High Sun, 2015). Šis filmas, pasakojantis tris meilės ir neapykantos Balkanuose istorijas, „Ypatingo žvilgsnio“ programoje buvo apdovanotas Žiuri prizu. „Vidurdienis“ taip pat tapo rumunų pretendentu į „Oskarą“ geriausio užsienio filmo kategorijoje.

Į Kanų laureatų sąrašą pateko ir rumunų Naujosios bangos režisieriaus Corneliu Poromboiu komiška drama apie godumą „Lobis“ (The Treasure, 2015), pelniusi „Ypatingo talento“ apdovanojimą už režisūrą ir scenarijų. Pagrindinis filmo personažas – doras žmogus, kuriam galvą susuka žinia apie kaimyno senelio sode užkastą lobį. Apakintas minties netrukus praturtėti vyras ryšis beprotiškiausioms avantiūroms, kurias lydės nesusipratimai ir pavojus ramiam šeimos gyvenimui.

Šių metų „Scanoramos“ programoje žiūrovų laukia ir dar daugiau Kanų kino festivalyje pristatytų filmų.

Šiemet Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 5–22 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT) pristatyta pirmoji 76-ojo sezono premjera – Mariaus Ivaškevičiaus ir vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo spektaklis apie karą „Didis blogis“. „Apie Árpádo pastatymą Vilniuje kalbėjomės jau trejus metus. Jis nenorėjo kurti spektaklio pagal iš anksto žinomą pjesę, norėjo surasti temą Lietuvai. Iš pradžių diskutuojant Arpadas klausė, kodėl trys Baltijos šalys susivienija tik išorinių grėsmių akivaizdoje. Karo Ukrainoje kontekste tema įgavo konkrečią kryptį. Tai turbūt yra pirmas kartas mūsų šalyje, kai užsienio režisierius, tokio aukšto lygio menininkas kuria spektaklį pagal naują lietuvišką pjesę“, – apie „Didį blogį“ kalbėjo LNDT meno vadovas Audronis Liuga.

„Šiomis temomis sudėtinga kalbėti iš vieno požiūrio taško. Sudėtinga surasti vieną karo priežastį. Šiuo spektakliu bandysime kalbėti apie žmoguje vykstantį karą: iš kur jis, kas jį sukelia, kur jo šaknys, ar jis instinktyvus? Turiu omeny ne vien konkrečią situaciją, bet žmogaus prigimtį, jo agresiją, kaip tai veikia žmogaus viduje, – sakė režisierius Árpádas Schillingas ir pažymėjo, kad dirbti su atrinktais Lietuvos aktoriais jam yra didelis malonumas, – Aš jaučiu, kad aktoriai manimi pasitiki. Gal paskutinius metus per daug dirbau su operos dainininkais, bet tai, ką regiu dabar – tai rojus po pragaro. Aktoriai greiti. Man tai labai patinka. Jie labai greit viską supranta, pagauna, labai paslankūs.“

Dramaturgas Marius Ivaškevičius: „Spektaklio kūrimas, mūsų pokalbiai apie jį prasidėjo prieš metus ar daugiau, bet Árpádas manęs prašė nepradėti rašyti kol jis neatvyks. Gegužę mes susitikome mano studijoje ir sukūrėm pjesės planą, kuris išliko nepakitęs. Po to visi susitikom kūrybinėje stovykloje Dzūkijos nacionaliniame parke. Árpádas jau buvo atsirinkęs aktorius, aš turėjau kiekvieno iš jų biografiją ir šiaip pažinojau, tai irgi diktavo pjesės medžiagą. Kiekvienas aktorius juk turi savo spalvą, balsą, skiriasi amžiumi, patirtimi, kūriau personažus į tai atsižvelgdamas. Árpádas atsirinko daugiau moterų, o spektaklis yra apie karą, man reikėjo karių! Bet paskui supratau, kad taip iš tikrųjų net įdomiau. Juk visas karo skausmas tenka moterims. Šis spektaklis apie karą yra tiek, kiek „Išvarymas“ yra apie emigraciją. Tai greičiau yra kelionė į kažkur, kuri leidžia mums pamatyti save, pamatyti tai, ko nematome, kol esame saugūs savo erdvėje.“

Aktoriai, kurių komandą sudaro Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Valentinas Masalskis, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, labai gerai atsiliepė apie nesuvaržytą spektaklio kūrimą ir apie režisierių. Trečią kartą su A. Schillingu dirbantis aktorius Dainius Gavenonis sakė, kad tokį demokratišką režisierių, kuris nestatytų sienų, leistų kurti ir savo idėjomis prisidėti aktoriams, sutikti pavyksta nedažnai. Gytis Ivanauskas pridūrė, kad režisierius toks pats geras kaip prieš 8-erius metus, o labiausiai Schillingą jis gerbia dėl to, kad nė karto nematė jo supykusio, negirdėjo jokio keiksmažodžio, nors jų pjesėje ir netrūksta. „Tai buvo nuostabus laikas, o šauniausia tai, kad čia reikia ne tik įsikūnyti į tam tikrą herojų, bet galima įdėti ir savo minčių. Ir jų spektaklyje yra. Man tai svarbiausia ir teatre, ir apskritai visame mene – kad būtų galima pasilikti šiek tiek savasties ir ją atskleisti“, – apie „Didį blogį“ kalbėjo Beata Tiškevič-Hasanova.

Aktorei iš Ukrainos Jevgenijai Gladij, kuri šiuo metu gyvena Vilniuje ir dirba Lietuvos rusų dramos teatre, spektaklyje „Didis blogis“ veikėjos lūpomis tenka išsakyti nemažai savo pačios gyvenimo detalių: „Kai prasidėjo Maidano įvykiai, aš nebuvau Kijeve, bet mano mama, patėvis ir pusbrolis buvo. Apie tai pasakojau stovykloje ir Marius Ivaškevičius į pjesę įdėjo daug asmeninių dalykų. Žinoma, man apie tai scenoje kalbėti yra sunku, bet dirbti su tokia komanda yra nepakartojamas šansas“.

„Paprastai, kai dirbi su spektaklio medžiaga, nujauti publikos reakcijas, kaip ji reaguos vienoje spektaklio vietoje, kaip – kitoje, o dabar aš visiškai nežinau, kaip šis spektaklis paveiks žiūrovus, dėl to man yra labai įdomu. Labai smalsu, koks bus susitikimas su publika rugsėjo 23, 24 dienomis“, – sakė aktorius Valentinas Masalskis.

Valentino Novopolskio nuomone, stebėti, kaip dirba „Didžio blogio“ kūrėjai yra tiesiog sėkmė: „Nors visi tą sako, bet vis tiek norėčiau pakartoti, kad čia dirba tikrai labai geri aktoriai. Ir man yra garbė, kad aš galiu su jais kurti. Į vieną repeticiją buvo atėję pirmo kurso studentai, ir aš pagalvojau, kad jie turėtų būti čia kuo ilgiau, iš arčiau stebėti sceną, nes matyti, kaip dirba režisierius, kaip vaidina kai kurie aktoriai – yra mokykla, kurios galbūt jie niekada negaus.“
„Taip norisi pasakyti daug gerų dalykų, bet taip nesinori kartotis, jau mes kaip poterius kalbam. Bet taip yra iš tikrųjų. Su Árpádu be galo gera dirbti. Nėra jokių efektų, jokių triukų, jo didžiausias fokusas yra darbas su aktoriumi, kaip jis analizuoja, kaip įkrauna. Spektaklis nebus lengvas mums, nebus lengvas ir žiūrovams, bet aš noriu, kad ir ta pusė, kuri yra scenoje, ir ta, kuri salėje, ištvertume tai, ir išeitume pasikrovę, o ne nusiaubti“, – sakė aktorė Nelė Savičenko.
Spektaklio „Didis blogis“ premjera – Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – jau rugsėjo 23 ir 24 dienomis. Spalio 6 d. „Didis blogis“ gastroliuos Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre, spalio 20 d. – Nacionaliniame Kauno dramos teatre, o lapkričio 13 d. vėl grįš į Vilnių.

****

Árpádas Schillingas (g. 1974) – vengrų teatro režisierius ir šiuolaikinio meno agentūros „Krétakör“ meno vadovas. 1991-1993 m. jis buvo „Kerekasztal“ („Apskritojo stalo“) teatro trupės narys, iki 1995 m. vaidino „Arvisura“ teatre. Statyti spektaklius pradėjo būdamas devyniolikos, 1995-aisiais įstojo į Budapešto teatro ir kino akademiją studijuoti režisūros, tais pačiais metais įsteigė „Krétakör“ („Kreidos rato“) teatrą. 1998-2000 m. pripažintas Vengrijos režisierius Gáboras Zsámbékis pakvietė Schillingą dirbti pasaulyje garsiame Katona József teatre. 1999-aisiais su studentais iš Strasbūro nacionalinio teatro Schillingas sukūrė ir Europos teatrų sąjungos festivalyje parodė spektaklį „Be tėvo“ pagal Antono Čechovo kūrinį „Platonovas“. Tais pačiais metais Schillingas laimėjo Vengrijos teatro kritikų prizą „Perspektyvių profesionalų“ kategorijoje už spektaklį pagal Istváno Tasnádi kūrinį „Visuomenės priešas“, sukurtą taip pat Katona József teatre. Vėliau režisierius atmetė kelis kvietimus dirbti valstybiniuose teatruose ir drauge su kultūros vadybininku Máté Gáspáru „Krétakör“ teatrą pavertė nuolatine teatrine organizacija. Ryškiausias pastatymas, tam tikra „Krétakör“ emblema laikoma 2003 m. sukurta Čechovo „Žuvėdra“.
2008 m. Árpádas Schillingas pertvarkė įsteigtą teatrą: repertuarinę sistemą pakeitė projektais paremtu darbu, atsisakė trupės, iš pavadinimo išmetė žodį teatras, liko tik „Kreidos ratas“. Šiuo metu „Krétakör“ prisistato kaip šiuolaikinio meno agentūra ir yra daugiausiai gastroliuojanti ir geriausiai užsienyje žinoma vengrų kūrybinė grupė. Po pertvarkų režisierius ėmėsi didžiulių meninių eksperimentų, orientuotų į švietimą, socialinį vystymąsi ir talentų ugdymą. Nuo 2008-ųjų Schillingas dirba meno vadovu keliose kultūrinėse ir mokymo programose Budapešte ir užsienyje (Paryžiuje, Prahoje, Miunchene), savo projektus kuria mokyklose, mažose ir atokiose bendruomenėse. Nuo 2006 m. svečio teisėmis dėstytojavo įvairiose teatro mokyklose Paryžiuje, Šampanės Šalone, Lione, Lozanoje, Strasbūre.

Režisierius laimėjo daugybę apdovanojimų, tarp kurių – tarptautinė Stanislavskio premija (2005), Prancūzijos kultūros ministerijos suteiktas Meno ir kultūros kavalieriaus ordinas (2008) ir Europos naujosios teatro realybės prizas (2009).

Po dešimties dienų, rugsėjo 24 d. jau dvyliktąjį kartą nuskambės teatrinė „Sirenų“ giesmė. Šiemet ji skambės ir be žodžių, ir balsais iš Vokietijos, Italijos, Belgijos, bei, žinoma, iš Lietuvos. Akomponuos džiazo atlikėjai, energiją gamins dviratininkai, keletas akordų nuskambės kino teatrų salėse, antru balsu pritars skaitantys pranešimus, diskutuojantys pokalbiuose. O rugsėjo viduryje apleistoje ligoninėje žydėjo orchidėjos: šiemetinę festivalio programą organizatoriai pristatė prieš kelis metus uždarytoje Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Kodėl čia?

Visuomenės ir žmonių ligas „operuos“ festivalio užsienio programa
„Festivalio užsienio programa yra artimai susijusi su vieta, kurioje dabar esame, – pasakojo meno vadovė Audra Žukaitytė, linkteldama netoliese esančio nebefunkcionuojančio pastato pusėn, – ten – naujagimių priėmimo skyrius, tačiau, ar jis bus reikalingas spektaklio „Plaučiai“ herojams, sužinosite rugsėjo 28, 29 dienomis. Rugsėjo ir spalio sandūroje komiškai, tačiau aštriai žmonijos ligas operuos flamandų menininkai Benjaminas Verdonckas ir Pieteris Ampe spektaklyje „Nekalbame, kad mus suprastų“. O spalio 3, 4 dienomis savo „gyvenimo šokį“ pristatys vyresnio amžiaus belgų kūrėjas Josse De Pauwas ir jo bendražygiai – Kriso Defoorto trio, jau šimtąjį kartą besigilinantys į senstančio žmogaus ir neblėstančio šokio troškimo santykį spektaklyje „Senasis vienuolis“.
„Manau, mūsų visuomenėje, kur trūksta empatijos ir humaniško požiūrio į kitą ar kitokį, tai parodyti itin svarbu, – kalbėjo A.Žukaitytė, nuo „Senojo Vienuolio“ pereidama prie festivalio užsienio programos „vėliavnešio“ – italų režisieriaus Pippo Delbono spektaklio „Orchidėjos“, vienintelio rodomo ne Menų spaustuvėje, o Lietuvos nacionalinio dramos teatro didžiojoje salėje ir ne du, o vieną kartą – spalio 2 d. Šis spektaklis pasufleravo ne tik šių metų festivalio šūkį, bet ir vietą festivaliui pristatyti – pačioje spektaklio pradžioje Delbono pasakoja apie savo mamos mirtį, apie jos paskutines akimirkas ligoninėje. Užgesus Delbono motinos gyvybei, ji lieka gyva sūnaus kūryboje.
„Simboliška, tačiau prieš porą metų užgesus šios ligoninės „gyvybei“ – jos personalas pagerbti savo ir pacientų buvusių „antrų namų“ nutarė ne bet kur, o drauge eidami į teatrą, – apie Raudonojo kryžiaus ligoninės Vilniuje uždarymą pasakoja festivalio direktorius Martynas Budraitis, – tad tikimės, kad iš šios ligoninės pasklidęs garsas visus sukvies būtent į teatrą“.

…kur žmogus susitinka žmogų: visa kita nesvarbu

Raudonojo kryžiaus ligoninę išpuošę baltomis orchidėjomis festivalio organizatoriai paaiškino ir šiemetinį festivalio šūkį – „Visa kita nesvarbu“: „Galbūt Iš pirmo žvilgsnio ši citata kam nors galėjo pasirodyti pretenzinga, sureikšminanti „Sirenų“ festivalį kitų kultūrinių renginių kontekste, tačiau taip gali atrodyti tik nežinant konteksto, – pasakoja A. Žukaitytė, – šis tekstas, tai dalis Ingmaro Bergmano citatos, kurią Delbono panaudojo savo spektaklyje“.
„Orchidėjose“ Delbono kreipiasi į žiūrovus ir dar pačioje spektaklio pradžioje prisimena: „Bergmanas sakė, jog teatras – tai vieta, kur žmogus susitinka žmogų, o visa kita nesvarbu“. Festivalio organizatoriai teigia šiemet į tai ir orientavęsi: „Siekėme sukurti tikslą žmonėms susitikti, – sako Viktorija Ivanova, viena iš organizatorių, – O priežasčių ir pretekstų susitikimams – daug: tai ne tik keturi užsienio ir dešimt lietuviškosios programos spektaklių, bet ir edukacinė bei klubo programos, dar plačiau atversiančios duris į pristatomų kūrėjų darbo užkulisius“.
Taip pat festivalio žiūrovams bus pristatomas ir „Dar vienas dalykas“, kaip juokauja festivalio organizatoriai, savotiškas flamandų spektaklio „Nekalbame, kad mus suprastų“ post scriptum: į penkiolikos minučių ir vieno sakinio seansą „Meno forte“ kvies Beniliukso šalyse puikiai žinomas vizualiųjų menų kūrėjas Benjaminas Verdonckas. Apie tai festivalio organizatoriai išsamiau praneš netrukus, nes spontaniškai festivalio programoje atsidūrusio pasirodymo sąlygos ir laikai – dar derinami.

Teatras kine ir kinas apie teatrą
„Sirenos“ ir šiemet žiūrovus kvies susitikti ne tik teatre: rugsėjo 29 d. 18 val. bendradarbiaujant su Prancūzų institutu Lietuvoje bus rodomas belgų aktorės ir režisierės Yolande Moreau, apdovanotos trimis „Cezariais“ filmas „Anri“. Tai antrasis Y. Moreau ilgo metražo filmas, pristatytas Kanų kino festivalyje, Vilniuje jau matytas festivalio „Žiemos ekranai“ žiūrovams, o pagrindinį vaidmenį jame atlieka Pippo Delbono. Kitą dieną, rugsėjo 30-ąją 21 val. žiūrovai bus pakviesti į dar vieną nemokamą kino seansą – šįkart „Skalvijos“ kino centre: filme „Sangue – kraujas“ savotiškai pagrindinį – scenarijaus autoriaus, režisieriaus, operatoriaus, aktoriaus ar veikėjo – vaidmenį atlieka, vėlgi, Delbono. Tai pasakojimas apie jo bei buvusio Raudonosios brigados lyderio Giovanni Senzani susitikimą. Apie susitikimą, kuriame susipina ir dviejų moterų istorijos: Pippo motinos Margaritos, uolios katalikės, ir Giovanni žmonos Anos, nusiteikusios prieš bet kokią ginkluotą pasipriešinimo formą bei nutarusios 23 m. laukti savo vyro, atliekančio bausmę kalėjime.
Bendradarbiaujant su netrukus prasidėsiančiu Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu, „Sirenų“ ir VDFF programose bus pristatyti du lietuvių kūrėjų dokumentiniai filmai, pristatantys režisierių Eimanto Nekrošiaus ir Krystiano Lupos kūrybos paveikslus. Rugsėjo 25 d. „Skalvijos“ kino centre vyks režisieriaus Miko Žukausko dokumentinio filmo „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ ir Audronio Liugos bei Juozo Javaičio filmo „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ premjeros.

Įtakingų užsienio teatro ekspertų „importas“
Šiemet festivalyje svečiuosis ir gausus būrys užsienio teatro ekspertų – per keturiasdešimt jaunų teatro kritikų ir pripažintų tarptautinių teatro festivalių programų sudarytojų, teatrologų. Jiems bus pristatyta dešimties lietuviškų spektaklių programa, kurioje – lietuvių Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus, lenko Krystiano Lupos, vengro Arpado Schillingo spektakliai bei jaunųjų režisierių Artūro Areimos, Gintarės Radvilavičiūtės, Olgos Lapinos ir Karolinos Žernytės darbai. Užsienio ekspertai taip pat dalyvaus diskusijose ir konferencijose, atvirose ir Lietuvos publikai.
Pirmasis šiemetinio festivalio renginys – tai rugsėjo 24 d. 10 val. prasidėsianti teatru besidomintiems atvira tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija, organizuojama Teatro agentūros ir šiemet vyksianti jau penktus metus iš eilės. Teatro „Meno fortas“ patalpose pranešimus skaitys bei teatro ir kritikos santykį analizuos dvylika Lietuvos ir užsienio teatro kritikų ne tik iš kaimyninių šalių, bet ir iš tolimosios Australijos. Šiemetinė konferencijos tema užkoduota pavadinime „ctrl+txt“, o renginį moderuos žinomi Baltijos šalių teatrologai ir teatro kritikai – Ottas Karulinas (Estija), Zane Kreicberga (Latvija) ir Jurgita Staniškytė (Lietuva).
Skirtingi kontekstai ir konkretūs spektakliai bus aptarti tradicinių pokalbių su spektaklių kūrėjais metu, o rugpjūčio 25 d. 16 val., bendradarbiaujant su tarptautine scenos menų agentūra „IVA company“ ir Prancūzų institutu Lietuvoje, Mediatekoje įvyks diskusija apie Lietuvos ir Prancūzijos teatro patirtis bei perspektyvas. Joje dalyvaus prestižinio Avinjono teatro festivalio meno vadovė Agnes Troly, tarptautinio teatro festivalio „Passages“ meno vadovas Jean‘as-Pierre‘as Thibaudat, Marselio teatro „NoNo“ vadovas Serge‘as Noyelle, Prancūzų Instituto direktorius Frederic Bellido ir Lietuvos teatro atstovai.

„Šiemet su Lietuvos teatro panorama susipažinti panoro per trisdešimt užsienio teatro ekspertų, tarp kurių Lietuvos teatro profesionalams vieni – pažįstami, o kiti atvyksta ir iš tolimiausių kraštų, – pasakoja M. Budraitis, – bendradarbiaujant su Lietuvos kultūros institutu, LR kultūros atašė Prancūzijoje Vida Gražiene ir Lenkijoje – Rasa Rimickaite – atvyks jau pristatyti svarbiausieji Prancūzijos teatrų ir festivalių atstovai bei būrys Lenkijos teatro ekspertų, tarp kurių – Lietuvai puikiai žinomas lenkų teatro kritikas Lukaszas Drewniakas, vadinamas Lietuvos teatro ekspertu. Taip pat sulauksime svečių iš Latvijos, Estijos, Ukrainos, Rusijos, Vengrijos, Austrijos ir net Pietų Korėjos, iš kurios atvyksta Tarptautinės teatro kritikų asociacijos garbės prezidentas, Korėjos nacionalinio teatro kompanijos meno vadovas Yun-Cheolas Kim ir teatro vykdantysis direktorius Jeongas Kwangho“.

Tarptautinis finalas: šokis ant tilto ir jam-session‘as
„Susitikti žmones vienas su kitu kviesime ne tik kino ar teatro salėse, ne tik pokalbių metu po ar prieš spektaklius, bet ir viešose erdvėse bei kavinėse, – pasakoja V. Ivanova, – rugsėjo pabaigoje prasidės tarptautinės lenkų menininkų grupės „Koncentrat“ kūrybinės dirbtuvės su lietuvių ir estų aktoriais, o spalio 3, 4 dienomis rezultatas bus pristatytas festivalio klubo programoje, pasirodymo ant Žaliojo tilto metu“.

„Sirenose“ pristatomo lenkų kultūros platformos culture.pl projekto „Petia ir vilkas: reinterpretacija“ pasirodymo režisierius – žymus lenkų choreografas Rafałis Dziemidokas, pasak lenkų kritikos, yra vienas netradiciškiausių lenkų šokio scenos personažų, išsiskiriantis ne tik savo laikysena, bet ir ypatinga scenine asmenybe ir publikos pajauta. Dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse ir pristatyti „…reinterpretaciją“ Vilniuje, po to – Estijoje, bendradarbiaujant su Tartu miesto festivaliu „UIT“, atrinkti lietuvių aktoriai Žana Gončiar, Paulius Markevičius ir Vilma Pitrinaitė, o tarp atstovaujančių estams – net ir vieno įdomiausių Estijos teatrų „No99“ aktorė Linda Vaher.

O paskutinę festivalio dieną, spalio ketvirtąją, po jubiliejinio belgų Josse De Pauwo spektaklio „Senasis vienuolis“ – festivalio dalyviai, svečiai ir žiūrovai yra kviečiami į finalinį nemokamą festivalio klubo renginį: uždarymo jam-session‘ą muzikos klube „Tamsta“, kur gros – ir kviečiami prisijungti – ne tik lietuvių muzikantai, bet ir žymusis belgų Kriso Defoorto trio.

„Į festivalį – užsienio programos ir lietuviškus spektaklius, į klubo ir edukacinės programos renginius – kviečiame absoliučiai visus, ne tik su teatru susijusius, bet ir jo nepažįstančius žmones, – teigia A. Žukaitytė, – Šiemet nutarėme daryti ir atvirą festivalio uždarymą, į kurį raginame rinktis norinčius ir pasiklausyti, ir pagroti, ir susipažinti su festivalio komanda bei kūrėjais. Kviečiame pasinaudoti siūlomomis susitikimų su žmonėmis galimybėmis: pažinti kito istoriją scenoje, susipažinti su kitu pokalbyje, sutikti žmones, kuriems įdomu sutikti žmogų, juk visa kita – nesvarbu“.

Festivalio video klipas:
https://www.youtube.com/watch?v=E5243w0AViM

Užsienio programa:
http://www.sirenos.lt/programa/portfolio-uzsienio/

Lietuviškoji programa:
http://www.sirenos.lt/lietuviska-programa/

Festivalio klubo programa:
http://sirenos.lt/programa/klubas

Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija „ctrl+txt“:
www.theatreconference.wordpress.com

Dešimtasis audiovizualinės poezijos festivalis „TARP“ rugsėjo 16 d. (trečiadienį) 20.00 – 22.00 val. tamsioje Vilniaus kino teatro „Pasaka“ salėje pristatys žanro naujoką – iki šiol Lietuvoje ausimis dar negirdėtą audioziną.

Renginyje susijungs tekstų autorių ir garso režisierių idėjos bei šiųmečių „TARP“ festivalio užsienio svečių garso dovanos: poetų eilės, skambančios netradicinėse erdvėse, komiksai, virtę garsais ir kviestinių autorių audiokoliažai bei kiti garsiniai eksperimentai bus pateikti profesionalios stereo įrangos ypatingoje aplinkoje – visiškoje tamsoje skendinčioje kino teatro salėje. Po pristatymo audioziną bus galima perklausyti ir festivalio „TARP“ tinklalapyje www.tarpfest.lt.

Zinas, pakviestas būti garsu

„Audiozinas – tai zinas, pakviestas būti garsu. Prieš porą metų festivaliui „TARP“ kūrėme popierinį ziną, jubiliejiniam nusprendėme vieną mediją paversti kita išlaikant įsivaizduojamo popierinio zino struktūrą – svečių rubrikas, interviu, poetų eiles ir komiksus. Dirbame su garsais, vietoj puslapių kuriame audio takelius. Zino dizainas bus viską įrėminantis bei pristatantis pranešėjo balsas“, – sakė idėjų ir tekstų kūrėja Aistė Jūrė, prieš porą metų kūrusi festivaliui popierinį ziną.

Įgyvendinant audioziną kolaboruotis pakviesti tekstų autoriai bei garso specialistai. Bendras jų darbas –atskiri audio takeliai, kurie ir sudarys visą Audioziną. Šios idėjos kūrėjus domino tiek su tekstais, tiek su garsais eksperimentuoti ir bendradarbiauti linkę profesionalai. „Daugeliui dalyvių prireikdavo netrumpos įžangos, skambučio ar susitikimo, kad paaiškintume, kokiame projekte kviečiame juos dalyvauti. Galiausiai daugelis su entuziazmu sutiko tapti eksperimentinio zino bendrakūrėjais“, – teigė A. Jūrė.

Rugsėjo 16 dieną nuskambėsiančio audiozino teksto autoriai: Donatas Petrošius, Agnė Žagrakalytė, Laima Kreivytė, Žilvinas Andriušis, Darius Jurevičius, Ieva Gudmonaitė, Dainius Gintalas, Vaiva Grainytė, Marius Burokas, Benediktas Januševičius, Gerda Jord, Miglė Anušauskaitė, Žygimantas Kudirka ir Aistė Jūrė. Garso autoriai: Alessandro Bosetti (FR), Rosen (UK), Vladas Dieninis, Gediminas Jakubka, Dominykas Digimas, Armantas Gečiauskas, Donatas Tubutis ir Adas Gecevičius. Dizaineris – Tadas Karpavičius, programuotojas – Stasys Mickus.

Įrašai daryti ir parkuose, ir besimaudant ežere

Audiozino kūrėjai teigia, kad mintis apie tokį projektą kilo stebint sunkiai žanrams priskiriamų festivalio „TARP“ svečių pasirodymus bei jų kūrybą. Audiozino formatas atspindi ir festivalio esmę – žaisti su medijomis, jas perkurti, o ne joms tarnauti. Tokie zinai pasaulyje egzistuoja, tačiau iki šiol Lietuvoje to dar nebuvo. Norėdami suteikti kiekvienam tekstui ir jo autoriui autentišką skambesį, šio zino kūrėjai paliko tradicines įrašų ir atlikimų vietas ir su technika iškeliavo į jiems naujas erdves mieste ar gamtoje.

„Ieškojome inspiracijos iš aplinkos, joje esančių objektų, gamtos padiktuotų sąlygų. Taip atsitiko su Dariumi Jurevičiumi, kuomet nuvykę į Europos parką ir pradėję ten vaikščioti, vietoj vieno teksto įrašėm penkis, o vykdami į Vilnių užsukome išsimaudyti ir ten įrašėme dar viena tekstą. Atrodė, kad tam nebus galo, nes kiekvienai įdomesnei vietai Darius atrasdavo po tekstą“, – audiozino įrašymo paslaptis su poetais praskleidė projekto kuratorius Vladas Dieninis.

Festivalis „TARP“ vyks rugsėjo 15–19 dienomis Vilniuje. Jo metu bus pristatytas spektras renginių, laviruojančių tarp poezijos, muzikos, instaliacijų, video haiku dirbtuvių, fotografijos parodų, gyvo garso koncertų ir performansų, kuriuose be Lietuvos atlikėjų dalyvaus ir kviestiniai užsienio svečiai: Alessandro Bosetti (Italija), Gudrun Gut (Vokietija), Rosen (Didžioji Britanija), Vul Vulpes (Estija), SHE‘S A SHOW (Danija) ir Ondřej Buddeus (Čekija). Šiemet festivaliui dalinę paramą suteikė Lietuvos kultūros taryba. „TARP“ partneriai ir rėmėjai: Goethes institutas Lietuvoje, Danijos ambasada, Prancūzų kultūros institutas, Čekijos Respublikos ambasada, Biuro Literackie (Lenkija), „Liberated Words“ (Anglija), restoranas „KINZA“, viešbutis „eLoftHotel“, „Kirtimų kultūros centras“, renginių organizatorius „Sha:TRI:Ah“ ir kiti. Daugiau informacijos ir festivalio programa – www.tarpfest.lt.

Apie festivalį: „TARP” yra vienintelis tarpdisciplininius menus ir poeziją jungiantis tarptautinis audiovizualinės ir eksperimentinės poezijos festivalis Baltijos šalyse. Jis savanoriškai menininkų organizuojamas nuo 2006–ųjų alternatyviose Lietuvos miestų erdvėse. Festivalio metu pristatoma audiovizualine poezija, kurios formulė – poezija + vaizdas + garsas. „TARP” tikslai – kurti ir skleisti tarpdisciplinės poezijos tradicijas bei skatinti skirtingų sričių menininkų bendradarbiavimą.

„Didis grožis“ rodė turtingus, „sugadintus“ charakterius, nematančius gyvenime prasmės, o naujasis filmas kalba apie blaivaus proto, ne mažiau turtingus, tačiau mielesnius žmones,“ – apie naująjį filmą „Jaunystė“ sako Paolo Sorrentino, italų kino režisierius. Rugsėjo 18-ąją lietuviai vieni iš pirmųjų pasaulyje išvys italų kino meistro darbą. Iki tol filmas buvo rodytas tik Kanų, Toronto ir Karlovy Vary kino festivaliuose bei pristatytas Prancūzijoje ir Italijoje.

Kvapą užgniaužęs kino pasaulis laukia „Jaunystės“. Įtakingas Amerikos kino žurnalas „Variety“ prognozuoja, kad filmas taps daugiausiai pajamų surinkusiu P. Sorrentino kūriniu. O paskutinis režisieriaus filmas – 2013 m. sukurtas „Didis grožis“ – laimėjo Oskarą už geriausią filmą užsienio kalba ir tapo vienu žiūrimiausių metų filmų Europoje.

Deja, bet šiemet Kanuose P. Sorrentino „Jaunystė“ liko be „Auksinės palmės šakelės“. Prieš dvejus metus apdovanojimo negavo ir „Didis grožis“, kuris vėliau tapo kultiniu tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje. Tai ne vieninteliai dviejų P. Sorrentino filmų panašumai – ne veltui kritikai „Jaunystę“ vadina „Didžiojo grožio“ tęsiniu, nors režisierius tai neigia.

„Jaunystės“ pagrindinį veikėją vaidina legendinis britų aktorius Michealas Caine’as. Pagyvenęs, turtingas kompozitorius ir dirigentas ilsisi įstabaus grožio Alpių kurorte. Filmo pradžioje atsisakęs Britanijos karalienės siūlymo diriguoti žymiausią savo kūrinį per princo Filipo gimtadienį, kompozitorius prabangioje gydykloje svajoja apie ramų gyvenimą.

Tačiau ramybės idiliškoje aplinkoje maža. Su filmo protagonistu sanatorijoje laiką leidžia būrys keistų ir nenuspėjamų poilsiautojų. Jo bičiulis kino režisierius su komanda čia dalyvauja kuriamo filmo kūrybinėse dirbtuvėse. Kompozitoriaus dukros gyvenimas byra į šipulius. Jaunas, save didele žvaigžde laikantis aktorius ieško įkvėpimo naujam prasmingam vaidmeniui.

O kur dar besipliuškenantis storulis Diego Maradona ar nuolat medituojantis Dalai Lama. Neįprastų ir komiškų veikėjų kompanija bei absurdiškomis situacijomis režisierius pašaipiai žvelgia į populiariąją kultūrą.

„Jaunystės“ kurorte susitinka ne tik neįprasti veikėjai, bet ir skirtingų kartų aktoriai. Su šiuo filmu Michealas Caine’as po 50 metų pertraukos grįžo ant Kanų raudonojo kilimo. Šalia jo vaidina Jane Fonda, Harvey Keitelis. Jaunesniajai kartai atstovauja Rachel Weisz, pažįstama iš „Mumijos“ trilogijos, ir Paulas Dano, išgarsėjęs po kultinio filmo „Mažoji mis“ (Little Miss Sunshine). Filme taip pat pasirodo ir britų pop žvaigždė Paloma Faith, vaidinanti save.

Pasakiški operatoriaus kadrai, subtilia ironija persmelkti dialogai ir nepriekaištinga vaidyba nukelia žiūrovus į Šveicarijos Alpes. Ten nugyventų metų skaičius nereiškia gyvenimo pabaigos, kol moki šypsotis iš absurdiškų situacijų. Filmas Lietuvoje pradedamas rodyti rugsėjo 18 d.

Artėjantis 28-asis šiuolaikinio džiazo festivalis „Vilnius Jazz“ nudžiugins gerbėjus ne vienos pasaulinės žvaigždės improvizacijomis. Tačiau turbūt labiausiai Vilniuje laukiama 64 metų JAV gitaristo Billo Frisello. Jis atvyks su kvartetu „858“, kritikų vadinamu „viena tobuliausių” šio virtuozo grupių.

Kuria savo žanrą – „friz“

Jis garbinamas ne tik kaip gitaros genijus, bet ir kaip puikus kompozitorius, gebantis susieti kūryboje, atrodytų, nesuderinamus žanrus ir stilius, ieškantis įkvėpimo folklore, akademinėje klasikoje, roke, džiaze, bliuze, „noise“ bei kitų krypčių muzikoje, įterpdamas improvizacijas į netikėčiausius kontekstus. B.Frisellą iš kitų gitaros virtuozų išskiria unikalus „ambientinis“ garsas, kūrinių vientisumo pojūtis ir šiluma.

Dažnai sakoma, kad B.Frisellas (tikrasis menininko vardas yra Williamas Richardas) groja gitara taip, kaip Milesas Davisas grojo trimitu: jų rankose instrumentai tampa unikumais, kerinčiais savo skambesiu, efektais, turtinga tembrų palete.

„Man svarbu visą laiką sekti melodijos giją, nepriklausomai nuo to, ar groju, ar ne. Daugelis žmonių metasi į savo solo, tarsi nušokdami nuo bėgių, – mano: „dabar tai jau pagrosiu“. O man patinka tęsti melodinę liniją“, – samprotavo apie savo braižą žurnale „Guitar Player“ B.Frisellas.

Jo muzika sunkiai apibūdinama. „Kartais jis svinguoja, kartais pratrūksta ugningomis improvizacijomis. Tačiau dešimtmečius drąsiai ėjęs nepramintu keliu, jis turbūt jau pelnė teisę į savo paties žanrą – kaip jums patiktų žanras „friz“? – juokavo „Financial Times“.

Tarp savo įkvėpėjų gitaristas mini Paulą Motianą ir Theloniousą Monką, Aaroną Coplandą ir Charlesą Ivesą, Madonną ir Bobą Dylaną, Johną Philipą Sousa bei Milesą Davisą. Ko gero, niekas kitas taip virtuoziškai iš džiazo kūrėjų nenardo po amerikietiškos muzikos lobyną kaip B.Frisellas.

Be to, kad ir kokią muziką grotų, jis daro tai su akivaizdžiu džiaugsmu. „Man patinka mėgautis muzika, patinka komedijos, bet esu drovus žmogus – nešoku ir nesipešu. Tie dalykai glūdi giliai manyje – jie prasiveržia, kai groju. Muzikoje galiu daryti tai, ko nedarau gyvenime“, – aiškino muzikas „The Village Voice“.

Kinas – antra meilė

Didysis B.Frisello karjeros lūžis įvyko, kai Patas Metheny pasiūlė jį vietoje savęs Paulo Motiano albumo „Psalm“ įrašams ECM kompanijoje. B.Frisellas netrukus tapo ECM artistu ir dalyvavo kelių kompanijos albumų įrašuose, tarp jų – Jano Garbareko „Path“.

9-ajame dešimtmetyje gitaristas apsigyveno Niujorke ir ėmė aktyviai reikštis tenykštėje scenoje – bendradarbiavo su Johnu Zornu, koncertavo ir įrašinėjo su daugeliu kitų improvizacinės muzikos pažibų, išgarsėjo darbais su Paulo Motiano trio.

Tačiau netrukus menininkas persikėlė į Sietlą ir greta įprastinės koncertinės veiklos bei įrašų ėmė kurti su savo trio garso takelius nebyliems Busterio Keatono filmams.

Šių projektų sėkmė paskatino jį tęsti kūrybinius bandymus kine. Gitaristas taip pat įrašė kartu su Bono ir Brianu Eno garso takelį Wimo Wenderso filmui „Milijono dolerių viešbutis“, grojo biografiniame filme apie Johnny Cashą „Ties jausmų riba“, sukūrė ir įrašė garso takelius dar keliems įvairių žanrų filmams, radijo serialams.

Per savo karjerą jis įgrojo dešimtis albumų su įvairiausių sudėčių grupėmis, bendradarbiavo su daugybe skirtingo žanro menininkų, tarp jų – Elvinu Jonesu, Ronu Carteriu, Elvisu Costello, Kenny Wheeleriu, Gingeriu Bakeriu, Suzanne Vega, Vicu Chesnuttu, Kenny Wollesenu, Lee Jonesu, Marianne Faithful, Johnu Scofieldu, Vernonu Reidu, Juliusu Hemphillu, Paulu Bley, Wayne‘u Horvitzu, Davidu Sanbornu, Los Andželo filharmonijos simfoniniu orkestru, Frankfurto baleto trupe.

Muzikos chameleonų kvartetas

Vilniuje B.Frisellą jau girdėjome 2008 metais su bosininku Tony Scherru ir būgnininku Kenny Wollesenu. Trijulė garsino nebylius filmus.

Dabar gitaristą atlydės kiti ištikimi jo kūrybos partneriai – kvarteto „858 Quartet“ stygininkai: smuikininkė Jenny Scheinman, altininkas Eyvindas Kangas ir violončelininkas Hankas Robertsas. Jie pristatys naujausią „Music for Strings“ projektą, neseniai startavusį Niujorko Lincolno centre.

Visi šie muzikantai, kaip ir grupės lyderis, – tikri muzikos chameleonai. Jie yra įsiamžinę „Grammy“ pelniusiame (2005) B.Frisello kompaktiniame diske „Unspeakable“ bei šiam apdovanojimui nominuotame (2009) „History, Mystery“.

Smuikininkė J.Scheinman įgrojo su Billu Frisellu, be kitų, „Grammy“ nominuotą (2003) albumą „The Intercontinentals“ bei 2011-ųjų albumą „All We Are Saying“, skirtą Johno Lennono kūrybai.

„Downbeat“ žurnalo kritikų apklausose ji buvo išrinkta ryškiausia „Kylančia žvaigžde“ ir įtraukta į dešimtmečio smuikininkų dešimtuką.

J.Scheinman gastroliavo ir įrašinėjo muziką su Bruce‘u Cockburnu, Norah Jones, Madeleine Peyroux, Rodney Crowellu, Jimmie Dale Gilmore‘u, Mark Ribotu, aranžavo kūrinius Lucindai Williams, Bono, grupei „Metallica“ ir kitoms garsenybėms. Ji išleido 8 originalios muzikos albumus.

Altininkas Eyvindas Kangas grojo trio, įrašiusiame B.Frisello „Beautiful Dreamers“ (2009). Jis yra ir nuolatinis Laurie Anderson partneris, gabus muzikos aranžuotojas, išleido originalios muzikos albumų.

Violončelininkas H.Robertsas muzikavo dar pirmajame išgarsėjusiame B.Frisello Niujorko periodo kvartete. Jis pelnė savito muziko reputaciją kaip atlikėjas ir kompozitorius, gastroliavo ir įrašinėjo muziką daugelyje pasaulio šalių. Jo albumas „Green“ 2008 metais laimėjo Vokietijos „Preis der deutschen Schallplattenkritik“ džiazo kategorijoje.

Anot „Jazzwise“, kvartetas „858“ yra viena tobuliausių B.Frisello grupių: „Jos muzika – „be galo įvairi, išradinga, kupina B.Frisello melancholiško optimizmo. Jos kuklumas ir dosnumas iškalbingesnis už puikavimąsi ir savigyrą“.

„Vilnius Jazz“ scenoje grupė apžvelgs savo ilgą nueitą kelią – nuo „Unspeakable“, „Richter 858“, „History, Mystery“ iki „Big Sur“ (2013) bei kitų projektų, pateiks ir specialiai šia proga sumanytų staigmenų.

B.Frisello „Music for Strings“ projektas skambės 28-ajame „Vilnius Jazz“ festivalyje Lietuvos rusų dramos teatre spalio 18 d. 19 val.
Bilietus platina Bilietų pasaulis.

Foto: festivalio „Vilnius Jazz” archyvas

Vos daugiau nei savaitė liko iki kritikų ir melomanų visame pasaulyje gerbiamos grupės „Rhye“ koncerto Lietuvoje. Renginio organizatoriai koncertų agentūra „8 Days A Week” džiaugiasi, kad žinia apie „Rhye“ koncertą pasklido tarsi virusas. Los Andželo grupės intymaus pasirodymo menų fabrike „Loftas“ laukia daugybė žmonių, kurių gretose ir pripažinti melomanai.

„Labai gerai atsimenu tą situaciją, kada važiavau į Trakus ir automobilyje klausiau ką tik pasirodžiusio debiutinio „Rhye“ albumo. Tą akimirką skambėjo mano favoritas ir iki šiol mėgstamiausias jų gabalas „Major Minor Love“. Tada pagalvojau, kaip tai yra gražu ir kodėl niekas nieko apie juos nežino. Pasirodo klydau, o muzikos žiniasklaida ir internetas buvo gerokai greitesni už mane. Apie „Rhye“ debiutą tada žinojo visi, o albumas „Woman“ buvo vienas labiausiai klausomų 2013 m. įrašų. Nuoširdžiai nustebau ir apsidžiaugiau, kad Vilnius yra jų turo dalis. Manau, kad mes vis dar gyvenam aktualių atlikėjų skurde. Ne tų, kurie viena koja yra karste ar yra visiškai nežinomi. O tų, kurie jau įrodė savo vertę, turi svorį ir dar gali užsukti į Lietuvą. Šis koncertas – didelis pasiekimas vietos organizatoriams ir geras patyrimas visiems, kurie į jį planuoja eiti“, – tvirtina vienas iš idėjų agentūros „New!“ įkūrėjų Tomas Ramanauskas.

Tomo Ramanausko mintys: https://youtu.be/gSv3J8grjZE

„Rhye“ koncerto datą esu pasižymėjusi raudonai. Tai vienas maloniausių ir naujausių mano muzikinių atradimų. Labai džiugu, kad tokie atlikėjai atvažiuoja į Lietuvą. Visiškai netyčia juos atradau. Klausant jų muzikos kyla labai daug klausimų, kuriais savęs neapkroviau. Visiškai nesvarbu iš kokios jie šalies, kieno tai balsas, kokia jų lytis, religija, odos spalva ar seksualinė orientacija. Žavu tai, kad šiame stereotipų kupiname pasaulyje, mes tiesiog išgirstam ir iškart nusprendžiam patinka ar ne. „Rhye“ muzika galime sulyginti su meile iš pirmo žvilgsnio. Man labai patiko, įsimylėjau jų muziką. Linkiu nepraleisti progos pamatyti ir išgirsti juos gyvai“, – sako viena stilingiausių Lietuvos moterų, televizijos laidų vedėja ir atlikėja Ieva Stasiulevičiūtė.

Ievos Stasiulevičiūtės mintys: https://youtu.be/f9wGO4AjzG0

„Atlikėju domiuosi nuo tada, kai dienos šviesą išvydo solinis Milosh’o projektas. Gaila, kad tada vienintelį Milosh pasirodymą Kauno psichiatrijos ligoninės patalpose 2010 m. vykusiame reive man teko praleisti. Džiaugiuosi, kad į Lietuvą „Rhye“ atvyksta pačiu laiku ir su visa grupe. Visos romantiškos sielos turėtų aplankyti šį koncertą. Unikalus, švelnus ir romantikos pritvinkęs Milosh’o balsas skamba lyg moters, o nuostabi „Rhye“ muzika pulsuoja jausmais ir romantika. Tai vienas laukiamiausių mano šios vasaros koncertų Lietuvoje“, – tvirtina „Rhye“ talento gerbėjas ir grupės „Golden Parazyth“ lyderis Giedrius Širka.

Giedriaus Širkos mintys: https://youtu.be/wsFd8l3o_zY

„Manau, kad „Rhye“ koncertas būtų labai naudingas visiems Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams, ypač instrumentalistams. Žinau ir pažįstu daug žmonių, kurie kuria grupes. Visi jie įkvėpti senos soul ir funk tradicijos. Man atrodo, kad šį koncertą verta aplankyti visiems jauniems žmonėms, kurie savo gyvenimą sieja ar planuoja sieti su muzika. Jame bus galima išgirsti kaip soul ir funk gali skambėti šiandien, kaip galima groti tyliai ir girdėti vienas kitą. Atlikimo kokybė ir profesionalumas. Tai proga ko nors išmokti ar tiesiog gauti įkvėpimo“, – savo jaunesnius kolegas taip į koncertą kviečia įvertintas kompozitorius, kino filmų „Lošėjas“ ir „Redirected“ garso takelių bendraautorius ir žinomas muzikos prodiuseris Domas Strupinskas.

Domo Strupinsko mintys: https://youtu.be/yYjbLkHTCzc

Radijo laidų ir televizijos vedėjas ir didžėjus Rimas Šapauskas dėl įtempto vasaros atostogų grafiko nesurado laisvo laiko stoti prieš „8 Days A Week” kameros objektyvą, bet patikino, kad puikiai ir saldžiai užmiega klausydamas gyvų „Rhye“ įrašų „Youtube“ video peržiūros portale. Tai dar vienas įrodymas, kad „Rhye“ reikia savo akimis pamatyti, ausimis išgirsti ir pajausti gyvai.

Tai antrasis koncertų agentūros „8 Days A Week” dublis. Praėjusių metų pabaigoje agentūros kvietimu į Lietuvą pirmą kartą atvyko ir debiutinį albumą „Tremors“ tame pačiame menų fabrike „Loftas“ sėkmingai pristatė legendinės leidyklos „4AD” pasididžiavimas Sohn. Įdomu tai, kad britų talentas Sohn internete prieš keletą metų pristatė kitą populiariausio „Rhye“ kūrinio ir meilės himno „Open“ versiją.

Sohn remiksas „Rhye“ kūriniui„Open“: https://youtu.be/f0BczePr2P4

Vienas labiausiai laukiamų šios vasaros koncertų įvyks rugpjūčio 19 d. menų fabrike „Loftas“. Pigesniais bilietais prekiauja „Bilietų pasaulis“, jie žada brangti.

Renginys: https://www.facebook.com/events/689629074476047/