Vakarams vis gilėjant ir tamsėjant, rudens ūkanas šį penktadienį, lapkričio 5-ąją pajūryje trumpam išsklaidys daugiau naktų matantys suomių muzikantai „Jaakko Laitinen & Väärä Raha“. Palangos “Ramybės” klube jie užsnūdusio kurorto ramybę drums gyvu tango, romansų ir balkaniškos muzikos koncertu.

Jei žaidimai su laiku atsukinėjant rodykles atrodo pakankamai efektyvi priemonė pakoreguoti darbo našumą ar žmonių nuotaikas, tai „Jaakko Laitinen & Väärä Raha“ penketuko siūlomas subalansuotas kokteilis iš daugybės muzikinių ingridientų privers laiką apskritai sustoti.

Jų koncerto metu tą pačią minutę norisi apsiverkti iš širdgėlos, o sekančią – jau šokti kaip pašėlusiam ant stalų. Ir tai ne tik todėl, jog kolektyvas savo kūriniuose jungia muzikines Vidurio ir Pietų Europos kraštų, čigonų, rusų romansų ar didžiojo suomiško tango tradicijas. Čia gausu ir tikrų emocijų, apie meilę, klajones po pasaulį ir pinigus dainuojančių pačiomis aistringiausiomis gaidomis, ilgai marinuotomis šiurkščiose Laplandijos klimato sąlygose.

Kolektyvo kelias, kaip nekeista, prasidėjo pačioje linksmiausioje šventėje – vestuvėse, kurių metu Jaakko Laitinen perdainuodavo žinomus balkaniškus kūrinius. Po kiek laiko kūrybinis kelias pasuko į Helsinkį, kur susibūrė dabartinis ansamblis iš penkių žmonių, grojančių akordeonu, kontrabosu, graikišku buzukiu, trimitu, būgnais ir, be abejo, savo širdimis.

Su šiais muzikantais J. Laitinen įrašė ir kol kas vienintelį savo albumą nedidelėje Suomijos muzikos įrašų leidykloje „Helmi Levyt“. Ši plokštelė iškarto susilaukė netikėtos sėkmės, daug teigiamų apžvalgų, o keletas kūrinių net sugebėjo tapti radijo hitais, nepaisant to, jog tokia muzika Suomijoje visiškai nepopuliari.

Dėmesį į albumą atkreipė ir vienas žinomiausių pasaulio folkloro bei „world“ muzikos žurnalų „fRoots“, kolektyvo kūrybą apibūdinęs kaip toli gražu ne balkaniška, o naująja suomiška muzika, turinčia ne tik minėtų čigoniškų ir rusiškų melodijų, bet ir mariači, humpa bei tradicinio džiazo užuominų.

Galbūt savitu naujoviškumu ši, tiesiog Laplandijoje subrandinta suomiška muzikinė trauktinė ir sužavėjo šalies gyventojus, kurie išgirdę grojant „Jaakko Laitinen & Väärä Raha“ tiesiog nebežino kur dėtis.

„Iš visų šių elementų gaunasi puikus kontrastas. Buvome labai nustebinti suomių reakcijos į tokią muziką, nes jiems tai – tikras siurprizas, – pasakojo apie pirmus koncertus J. Laitinen , – Visi per mūsų pasirodymus ima trypti, o dauguma po to net prisipažysta, jog tai – pirmas kartas per daugelį metų, kai jie vėl šoka.“

„Jaakko Laitinen & Väärä Raha“ koncertas penktadienį, lapkričio 5-ąją klube „Ramybė“ (Vytauto g. 54, Palanga) prasideda 21 val. Bilieto kaina – 20 Lt., studentams 15 Lt. Išankstiniais bilietais prekiauja „Bilietai.lt“.

Daugiau informacijos internete:
http://www.myspace.com/mrjaakko
http://www.helmilevyt.com

Lapkričio 5 d. 18 val. Vilniaus teatre „Lėlė” įvyks vakaras, skirtas dailininkės ir režisierės Vegos Vaičiūnaitės kūrybai „Miraklio” teatre prisiminti. Renginio metu bus atidaryta lėlių ir fotografijų paroda, atsiminimais dalinsis „Miraklio” kūrybinė grupė, kiti įvairūs svečiai, dalyvavę šio teatro veikloje, padėję organizuoti pasirodymus. Vakaro metu pasisakys ir teatro kritikai, taip pat bus rodomos ištraukos iš spektaklių vaizdo įrašų. Renginį pabaigs roko grupės „Skylė” pasirodymas muzikiniame klube „Tamsta”: 21.30 val. jie pristatys kompaktine plokštelę su pirmojo „Miraklio” vaidinimo „Pro memoria Šv. Stepono 7″ muzika. Įėjimas į renginį Vilniaus teatre „Lėlė” nemokamas.

Vega Vaičiūnaitė (1962-2004 m.) – unikali menininkė Lietuvos teatro istorijoje. 1988 m. pas lėlininką Vitalijų Mazūrą scenografijos studijas baigusi dailininkė per kelis metus vėliau pastatė įvairių spektaklių kartu su režisieriais Gyčiu Padegimu ir Gintaru Varnu. Tačiau darbas su  šiais ar kitais režisieriais truko neilgai, nes jis netenkino talentingos menininkės kūrybinių ambicijų ir užmačių. Teatrines svajones dalininkė išpildė 1995 m. įkūrusi muzikinių reginių teatrą „Miraklis”. Ir nors šio teatro, neturėjusio nei stacionarių patalpų, nei įprastos vadybinės struktūros bei trupės, vaidinimai gyvavo tik kiek daugiau nei penkerius metus, juos iki šiol daugelis mena kaip aplinkos teatro žanro Lietuvoje klasiką.

Milžiniškos lėlės, šviesos, šešėliai, kaukės, pirotechnikos efektai, gyva roko grupės „Skylė” muzika, veiksme dalyvaujantys įvairių profesijų ir skirtingo amžiaus atlikėjai (tarp jų net ir vaikai!) lydėjo daugelį „Miraklio” pastatymų. Vaidinimai buvo kuriami pagal Williamo Shakespeare´o („Audra”, 1997 m.), Adomo Mickevičiaus („Vėlinės”, 1998 m.), Liudviko Jakimavičiaus („Aušrinė”, 1998 m; „Vilniaus legendos”, 2001 m.) pjeses ir vykdavo netradicinėse Vilniaus senamiesčio erdvėse: apgriuvusiuose kiemuose, bažnyčiose, prie (ir ant!) Vilnelės upės. Pasak lėlininko Rimo Driežio, „Miraklis” stebino tuo, jog tarsi iš nieko, neturėdamas pastovios bazės, sukurdavo milžiniškų finansinių išteklių reikalavusius vaidinimus. Ir tai nebuvo tik efektų prisodrinti reginiai – „Miraklio” projektuose buvo viskas: ir nepaprastas efektas, ir filosofija.

Vegai Vaičiūnaitei prisiminti skirto vakaro bei parodos sumanytoja ir iniciatorė – buvusi „Miraklio” trupės bendražygė, šiandien Vilniaus „Lėlėj” dirbanti dailininkė Ligita Skukauskaitė. Moteris su užsidegimu ir meile gali kalbėti apie buvusią garsiosios trupės vadovę: „Mūsų teatre dar neseniai vyko ketvirtosios „Lietuvių teatro istorijos” knygos pristatymas. Lėlių teatro skyriuje nebuvo informacijos apie Vegą Vaičiūnaitę. Tuomet pajutau pareigą pasirūpinti „Miraklio” palikimu. Praeis dar 20 metų ir visa tai užsimirš. Tad kol yra medžiagos, noriu ją surinkti, priminti žmonėms apie Vegą ir „Miraklį”. Pirminis šio vakaro tikslas buvo pasižiūrėti spektaklio „Audra” vaizdo įrašą. Kodėl „Lėlėj”? Prieš 15 metų pirmąjį projektą „Pro memoria Šv. Stepono 7″ pradėjome kurti būtent šiame teatre: butaforų cechuose, ant laiptų, visur, kur tik galėjome, gaminome lėles. 2012 m. Vega Vaičiūnaitė švęstų 50-mečio jubiliejų. Tikiuosi, šio vakaro iniciatyva duos vaisių ateity: apie Vegą ir  „Miraklį” tikimės išleisti albumą.”

„Miraklio” kūrybos fragmentus apžvelgianti paroda Vilniaus „Lėlės” fojė veiks iki lapkričio 22 d. (įėjimas nemokamas). Parodoje eksponuojamos lėlės iš spektaklių „Pro memoriam Šv. Stepono 7″, „Audra”, „Saulės kelionė”, „Keturi bibliniai šokiai”. Dauguma šių lėlių rado prieglobstį vieno iš „Skylės” muzikantų brolio sodo namelyje. Spektaklio „Audra” lėlės ir objektai saugomi Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.

Teatro „Lėlė” inf.

„Dėl savo profesijos per pastaruosius trisdešimt metų artimai susipažinau su gana savotiškų ir įdomių žmonių sluoksniu, ir jei norėčiau, galėčiau papasakoti aibes istorijų, kurių klausydamiesi geraširdžiai džentelmenai šypsotųsi, o jautrios moterys verktų. Bet palieku nuošaly visų kitų biografijas, vildamasis parašyti keletą puslapių apie Bartlbį – keisčiausią iš visų raštininkų, kuriuos esu matęs.”
Tokiais žodžiais XIX a. amerikiečių romanistas, eseistas ir poetas Hermanas Melville’is, pradeda savo apsakymą „Bartlbis”, pagal kurį aktorius Rolandas Kazlas sukūrė savo naujausią spektaklį „Raštininkas Bartlbis”. Ilgai laukta premjera įvyks lapkričio 6, 7 d. 18 val.

Valstybiniame jaunimo teatre. Kruopštų scenografės ir kostiumų dailininkės darbą atliko jau trečią kartą su Rolandu Kazlu bendradarbiaujanti Neringa Keršulytė. Vaidmenis kūrė: Artūras Sužiedėlis, Rolandas Kazlas, Arūnas Storpirštis, Lukas Petrauskas, Jonė Dambrauskaitė, Andrius Bialobžeskis, Antanas Šurna, Nerijus Gadliauskas, Rimgaudas Karvelis, Ignas Ciplijauskas ir Jurgis Damaševičius.

Hermano Melvillio darbai dažnai priskiriami tamsiojo romantizmo srovei. Rašytojas geriausiai žinomas dėl savo kūrinių „Mobi Dikas, arba Banginis“, „Enkantados, Kelionė po Europą ir Levantą“, ir kitų romanų, kuriuos rašytojas sukūrė remdamasis savo išgyvenimais, patirtais plaukiojant banginių medžiotojų laivuose.

„Bartlbis“ priskiriamas vėlyvajam kūrybos periodui. Apsakyme rašytojas sugriauna beveik visus principus, būdingus jo ankstesniajai kūrybai. Okeanų platybes, tolimų šalių egzotiką keičia kukli juridinė kontora judriajame Volstryte, pro kurios langus matosi aklina plytų siena. Į pirmą planą iškeliamas kuklus dokumentų perrašinėtojas ir teisininkas, branginantis savo gerą vardą, naudą ir sielos ramybę. Pagrindinis herojus – vienišas, mažakalbis keistuolis. Jis itin paslaptinga asmenybė, atėjusi „iš neatsiimtų laiškų skyriaus“. Bartlbis kupinas nenusakomos vidinės tvirtybės, žinantis kažką labai svarbaus ir tik jam vienam suvokiamo. Jis mandagiai ir atkakliai laikosi savo nuostatų. Vidinė stiprybė ir visa apimanti ramybė jam padeda išlikti savimi bet kokiomis aplinkybėmis. Iš kur ta jo tvirtybė? Tai lieka paslaptimi, kurios rašytojas neatskleidžia.

Kalbėdamas apie būsimą premjerą aktorius, režisierius ir inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas sako: „Hermano Melvilio apsakymas „Bartlbis”, kaip ir beveik visa šio nepaprasto ir didžiojo rašytojo kūryba, man pasirodė lyg liūdnas, rūstus, tačiau geranoriškas laiškas, laimei, išlikęs iki šių dienų. Rašytojas nemoko kaip reikia šiame pasaulyje gyventi ir klestėti, o tarsi silpstančiomis raštininko akimis žvelgia į save ir į žmogų, kuris nuolat trokšta nugalėti, apsisaugoti, pergudrauti kažką daug galingesnio už save. Spektaklis „Raštininkas Bartlbis” turbūt apie žmogaus orumą, tikėjimą savo tiesa, kad ir kokia keista ir nepriimtina ji būtų nustatytai ir uoliai prižiūrimai tvarkai, o tuo pačiu ir apie jo pažeidžiamumą. Bartlbis tarsi Sfinksas saugantis savo paslaptį, neišsprendžiama lygtis, kuri traukia, glumina, trikdo ir netiesiogiai veikia kitus. Kaip pasakytų pats Melvilis toks žmogus „nugurkia viską – įvykius, tikėjimus , religijas ir įsitikinimus, sunkumus, akivaizdžius ir nematomus. Podraug ir pati mirtis atrodo tik geraširdiški spyriai bei smagūs niuksai pašonėn, kuriais vaišina jį neregimas, mįslingas senas pokštininkas.”

„Bartlbio“ istorija net tris kartus buvo ekranizuota Prancūzijos ir JAV kino studijose. Taip pat sukurtos kelios vienaveiksmių operų versijos. Vienai iš jų libretą parašė žymus dramaturgas Edwardas Albee. 2009 m. Čikagoje, Mary-Arrchie Theatre Company pristatė naujausią žymaus apsakymo teatrinę versiją. Lietuvos teatro scenoje šis didžio meistro unikalus ir gilus kūrinys yra pristatomas pirmą kartą.

Lapkričio 10–11 dienomis Menų spaustuvės Juodojoje salėje režisierius G. Varnas teatre „UTOPIA“ rengia premjerą – pagal vieno garsiausiu XX a. ispanų poetų ir dramaturgų Federico Garcia Lorcos pjesę „Publika“ (El Publico).

Pjesė parašyta 1930-aisiais, bet tik 1976 metais jos tekstas buvo išspausdintas Londone. Poetui gyvam esant ji nebuvo statyta, ir tik 1972-aisiais JAV studentiškas teatras ją pirmą kartą pastatė pagal rankraščio kopiją. Toks paslaptingas „Publikos“ likimas susijęs visų pirma su pjesės turiniu – bene pirmą kartą Ispanijoje (1930 metais!) pagrindinė dramos kolizija sukasi apie homoseksualią meilę ir drąsą nusimesti kaukes, būti savimi. Kita vertus, ir pjesės forma buvo visiškai nauja, nesuvokiama, keista, siurrealistinė.

Gintaras Varnas imasi statyti šia pjesę jau nebe pirmą kartą. 1996-aisiais jos eskizas buvo parodytas Atviros Lietuvos fondo surengtame forume‚ „Kaitos taškas“, o premjera – Nacionaliniame dramos teatre 1997 metais minint F. G. Lorcos 100-ąsias gimimo metines. Tada buvo suvaidinta „Publika” bei surengtas specialus F. G. Lorkos poezijos vakaras.

Kas paskatino G. Varną po daugiau nei 10 metų grįžti prie jo paties anksčiau statyto spektaklio? Tai noras pateikti visiškai naują versiją.

„Tuomet tai buvo šmaikštus spektaklis apie teatrą ir publiką, (publika sėdėjo ant sukamojo rato, kuris sukosi, o aktoriai vaidino aplink – užkulisiuose). Tai buvo mielas avangardistinis žaidimas, anot Gintaro Varno, neatskleidęs giliųjų pjesės temų, arba jomis prabėgęs paviršiumi”. Dabar visiškai pasikeitusi situacija valstybėje, visuomenėje ir teatre. „Publikoje” pagrindinės temos – žmogaus teisė būti savimi, nebijoti savo prigimties – tai gėjų tema, kurią Lorka vysto per meilę. Kita tema – labai susijusi su pirmąja – tai Teatro tema. Čia priešpriešinami du teatro modeliai – oficialusis- pramoginis, kuris nieko neužgauna, nieko nenervina, neįžeidžia, – ir „teatras po smėliu” – sąžiningas, atviras, provokuojantis, kuris tiek papiktina publiką, kad kyla „revoliucija”.

Anoji „Publika”, nors buvo puikiai įvertinta kaip šviežio oro gurkšnis, vis dėlto išėjo per anksti ir liko tik meno faktu be didesnio visuomeninio rezonanso. Revoliucija nekilo. Labai norėčiau, kad dabar kiltų, bent jau žiūrovų galvose ir širdyse.

Spektaklio scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Giedrius Puskunigis, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

Vaidina: Elzė Gudavičiūtė, Gytis Ivanauskas, Sergejus Ivanovas, Mindaugas Jankauskas, Viktorija Kuodytė, Eimutis Kvoščiauskas, Emilija Latėnaitė-Bėliauskienė, Edmundas Mikulskis, Martynas Nedzinskas, Antanas Obcarskas, Marius Repšys, Arūnas Sakalauskas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius, Ainis Storpirštis, Eglė Špokaitė.

Bernardinai.lt

Spalio 29 d., 13 val. Nacionalinės dailės galerijoje prasideda paskaitų serija „Three uses of the knife“, skirta jauniems meno specialistams. Jau antrus metus vykstantis renginys šį kartą kviečia visus norinčius susipažinti su šiandienines meno kuravimo praktikas bei neįprastus menininės veiklos modelius atstovaujančiais kūrėjais – menininkais, kuratoriais bei galeristais. Projektas „Three uses of the knife“ rengiamas internetinio šiuolaikinio meno dienraščio Artnews.lt, Nacionalinės dailės galerijos informacijos centro ir Šiuolaikinio meno centro iniciatyva. Seminarai vyks spalio 29, lapkričio 5 ir 12 dienomis Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius).

Pirmąjame seminare spalio 29 d. dalyviai kviečiami svarstyti, kokia yra kuratoriaus vieta šiandieniniame meno lauke: kas, kaip ir kada tampa kuratoriumi?

Seminaras prasidės olandų menininkės, kuratorės bei meno istorikės Danilos Cahen filmu „Draugiški priešai“ (angl. Friendly Enemies, 2010), kuriame šmaikščiai pasakojama apie daugiasluoksnius ir įtemptus menininkų ir kuratorių santykius.

Filmą lydės du pranešimai: vis dažniau menininkams ir kuratoriams keičiantis vaidmenimis, „Three uses of the knife“ pakvietė menininką ir teoretiką pristatyti savo kuravimo praktikos viziją. Teoretiko-kuratoriaus pozicijas atstovaus Londono „Hayward“ galerijos kuratorius, vienas iš tarptautinio žurnalo „Frieze“ redaktorių Tom Morton, kuris šiais metais drauge su Lisa Le Feuvre paskirtas ambicingosios parodos „The British Art Show“ kuratoriumi. Menininkų teisę į parodų kuravimą „gins“ idėjų menininkas Darius Mikšys, kurio kuratorinis-meninis projektas „Už baltos uždangos“ išrinktas atstovauti Lietuvą 54-oje Venecijos Bienalėje 2011 m.

Antrajame seminare lapkričio 5 d. šiuolaikinis prancūzų menininkas Benoît Maire bei galerijos „Tulips & Roses“ vadovas Jonas Žakaitis mėgins atskleisti sudėtingą ir daugialypį menininko ir kuratoriaus santykį rengiant bendrus projektus.

Benoît Maire – Paryžiuje gyvenantis rašytojas, kuratorius, teoretikas bei menininkas, dirbantis su įvairiomis medijomis – tekstais, piešiniais, skulptūrų eskizais, fotomontažais, koliažais bei tapyba. Pats menininkas teigia, jog jo kūrybos priemonė – teorija. 2009 m. vasaros pradžioje menininkas Vilniaus galerijoje „Tulips & Roses“ kuravo parodą „Tautologija yra kliūtis“, kurią 2010 m. sausio mėnesį kiek pakitusių pavidalu pristatė studijoje „D1“ Paryžiuje.

Jonas Žakaitis – 2008 m. Vilniuje įsteigtos, o šiuo metu Briuselyje įsikūrusios galerijos „Tulips & Roses“ vadovas, teoretikas. Žakaičio vadovaujama galerija – tai atvira mobili institucija, ne tik rengia parodas ir pristato menininkus tarptautinėse meno mugėse, bet ir dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose projektuose, festivaliuose, organizuoja komedijos vakarus, skaidrių peržiūras ar vieno vakaro renginius, suburiančius keliolika šiuolaikinio meno galerijų.

Trečiajame seminare lapkričio 12 d. publika turės galimybę susipažinti su netradicinėmis, alternatyviomis menininkų iniciatyvomis, leidusioms jiems įsitvirtinti meno pasaulyje bei tapti sektinais pavyzdžiais įvairiose šalyse. Savo veiklą pristatys Niujorke gyvenantis menininkas Anton Vidokle bei Glazge įsikūrusios „Transmission gallery“ atstovai Rebecca Wilcox bei Mark Briggs, kuriuos vienija tikėjimas bendruomeniškumo ir „tinklinio“ bendradarbiavimo produktyvumu.

Anton Vidokle yra nepakeičiamo e-flux.com naujienų portalo bei žurnalo steigiamasis vadovas ir nepailstantis netikėtų projektų iniciatorius. Jo darbų sąraše – projektas „Kitos Documenta kuratorius turėtų būti menininkas“, kviečiantis žymiausius pasaulio menininkus pateikti savo viziją vienai svarbiausių modernaus ir šiuolaikinio meno parodų – Documenta, „Unitednationsplaza“ – dvylika mėnesių ir daugiau nei šimtą menininkų, rašytojų ir filosofų apėmęs nepriklausomas projektas Berlyne, inicijuotas kaip atsakas į neįvykusią meno bienalę Manifesta 6 ir dar visa eilė keliaujančių projektų.

„Transmission Gallery“ – 1983 m. Glazgo menų mokyklos absolventų įkurta nepriklausoma parodų erdvė, tapusi katalizatoriumi panašių parodų centrų kūrimuisi visame regione. Iniciatyva, skirta jaunų Glazgo menininkų prisistatymui, išradingo valdymo dėka tapo įvairių tarptautinių projektų ir dialogų platforma.

Šiais metais „Three uses of the knife“ seminarai vyks spalio 29, lapkričio 5 ir 12 dienomis Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje (Konstitucijos pr. 22, Vilnius). Visi seminarai nemokami ir vyks anglų kalba.

Daugiau informacijos ir programa: www.3-uses-of-the-knife.lt, tel. 8 655 93347, Neringa Černiauskaitė, www.ndg.lt, tel. (8 5) 212 29 97, NDG dailės informacijos centras

Europos šalių kino forumas ,,Scanorama”, jau netrukus pradėsiantis didžiojo Europos kino kelionę per Lietuvą, žiūrovams žada vienuolika programų, kuriose bus pristatoma daugiau nei šimtas įvairaus turinio, stiliaus ir formato filmų iš visos Europos.

Beveik visą lapkričio mėnesį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vyksiančio festivalio metu – jau tradiciškai – vyks ne tik filmų peržiūros, bet ir susitikimai su filmo kūrėjais, aktoriais, prodiuseriais iš visos Europos; meistriškumo dirbtuvės ,,Jaunoji kino karta”, konkursinė programa ,,Naujasis Baltijos kinas”, rekordinį laiką truksianti siaubo naktis – ,,Nešventa naktis. Europietiškas siaubas” ir daug kitų, skonį geram kinui puoselėjančių iniciatyvų.

Vienuolikoje skirtingų ,,Scanoramos” programų pristatomi filmai šiemet turės vieną tikslą – paskatinti žiūrėti sau ir kasdienybei į akis. Dr. Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo ,,Scanorama” direktorė, teigia, kad filmuose vis dažniau nebelieka atskirties tarp dokumentikos ir fikcijos; režisieriai kalba apie tai, kas iš tiesų mūsų gyvenimuose vyksta; kuo šiandien, čia ir dabar, pulsuoja žmonių mintys ir požiūriai bet kurioje pasaulio šalyje. ,,Tikimės, kad šių metų programos filmai, būdami mūsų pačių gyvenimų atspindžiais, taps savotišku rudens smūgiu, išjudinsiančiu žiūrovų rutiną,” – prognozuoja dr. Gražina Arlickaitė.

Minėtosios kasdienybės apmąstymų temos ypač ryškios dviejose principinėse festivalio programose – „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“. Gyvenimo prasmės klausimai šiose programose esančių filmo herojų likimus klostys ypač dramatiškai („R“, Danija, „Paprasti žmonės“, Serbija, „Slovėnė“, Slovėnija, Vokietija, Serbija) ir net tragikomiškai („Savaip sąžiningas žmogus“, Norvegija, „Protingas sprendimas“, Švedija, „Milžinas“, Urugvajus, Argentina, Vokietija, Ispanija).

Dr. Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo ,,Scanorama” direktorė, pabrėžia, kad greta išties sudėtingų temų, festivalyje bus ir daug pozityvią energiją spinduliuojančių filmų. ,,Ryški linija programoje – siekimas geresnio, tobulesnio pasaulio, kuriame mažiau blogio, smurto, žiaurumo, melo.” Vienas iškiliausių šių metų festivalio filmų taip ir pavadintas – ,,Geresniame pasaulyje”, – sako dr. Gražina Arlickaitė.

Šiais metų „Scanoramos“ retrospektyvos programa žiūrovams padovanos vienuolika Europos kino klasiko Wimo Wenderso filmų, kurių kontekste bus siūloma suvokti drąsiųs, eksperimentinius naujojo kino ieškojimus jaunosios Europiečių kartos atstovų kūryboje („Aš nesu tavo draugas“ ir „Lull“, Vengrija; „Žiemos tyla“, Olandija).

Žiūrovai taip pat turės galimybę atrasti neišgalvoto gyvenimo – dokumentinio kino – žavesį (išskirtinė ilgametražės dokumentikos programa „Neišgalvotas gyvenimas“), animacijos originalų subtilumą (iškiliausi norvegų animatorių darbai), trumpametražių filmų magiją (dvi specialiosios trumpametražių filmų programos), nelauktai atskleistus Europos kino klasikos klodus (britų režisieriaus Billo Douglaso garsioji trilogija, „Kon Tiki“ jūrinės ekspedicijos kino dokumentas, savo įtampa ir gilumu galintis nurungti daugelį šiuolaikinių vaidybinių kelionių filmų). O smalsų žiūrovą festivalis pakvies į dvi originalias parodas, priartinančias prie mūsų Šiaurės kaimynės Norvegijos, kurios dienų Lietuvoje pradžia bus paskelbta būtent „Scanoramoje“.

Europos šalių kino forumas ,,Scanorama” vyks Vilniuje – lapkričio 11-21 dienomis; Kaune – lapkričio 18 – 28 dienomis; Klaipėdoje – lapkričio 23-28 dienomis.

http://scanorama.lt

„Kino pavasaris” jau penktą kartą kviečia sostinės svečius bei gyventojus apsilankyti „Lotynų Amerikos kultūros dienose”, šiemet žadančiose itin margą renginių programą: kino festivalį, fotografijos parodą, kultūrines popietes, teminius vakarėlius bei koncertą.

Kino mėgėjus „Pasakos” kino teatre su Lotynų Amerikos kinematografo naujienomis supažindins net septyni tarptautinio pripažinimo sulaukę filmai bei trumpoji animacijos programa. Turėsite unikalią galimybę išvysti Argentinos, Meksikos, Peru, Kolumbijos bei Čilės kino kūrėjų darbus.

Tai ir „Oskarui” nominuotas bei „Auksiniu lokiu” įvertintas Claudia Llosa filmas „Liūdesio pienas”, net 19-os kino įvertinimų sulaukęs Rodrigo Pla filmas „Vidinė dykuma”, tikrais įvykiais paremtas Andres Baiz „Šėtonas” ir kiti filmai.
Pristatysime ne tik žanrinę filmų įvairovę bei regiono aktualijas, bet ir pasistengsime į lietuviškai pilką rudenį įnešti Lotynų Amerikos spalvų, garsų ir magijos.

„Lotynų Amerikos kultūros dienos” žiūrovams jau tradiciškai pateiks įvairių kultūrinių žanrų puokštę: kviesime susipažinti su Kubos realybe fotografijos parodoje bei kultūrinėje popietėje, kurioje įspūdžiais dalinsis ten buvę lietuviai.
Virtualią Argentinos pažinimo kelionę pasiūlys Lietuvoje gyvenantis argentinietis Carlos Brebbia, o argentinietiško vyno naktis leis ne tik pasimėgauti šiuo gėrimu, bet ir susipažinti su jo gaminimo tradicijomis.

Literatūrinėje popietėje pristatysime garsaus Argentinos rašytojo Marcelo Birmajer romaną „Vienos moters istorija”, o su užburiančia fado tradicija susipažinsime jungtiniame portugalų muzikos meistrų bei Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerte.

Šokio gerbėjus teminis salsos vakarėlis kvies ne tik stebėti, bet ir pasimokyti šio šokio žingsnelių, mėgaujantis „Mojito“ kokteiliu.

Spalio 22-29 dienomis „Kino pavasaris” kviečia visus apsilankyti „Lotynų Amerikos kultūros dienų” renginiuose.

Daugiau informacijos ieškokite:
www.kinopavasaris.lt; www.kinopasaka.lt;