Temos Archyvai: Kinas

[namų kino teatras:] WASTE LAND (rež. Lucy Walker, 2010)

Kinas, Namų kino teatras

People sometimes say: „But one single can?“ One single can is of great importance. Because 99 is not 100, and that single one will make a difference.

Jardim Gramacho – po atviru dangumi stūksantis didžiausias pasaulio sąvartynas, įsikūręs Rio de Žaneiro pašonėje. Ir dieną, ir naktį čia knibžda daugybė įvairaus amžiaus žmonių, renkančių atliekas perdirbimui. Jų ryškios žalios liemenės šviečia iš toli. Kiekvieno rankose – didelis plastikinis konteineris, į kurį keliauja perdirbamos medžiagos. Kai kurie iš renkančiųjų šiukšles dirba sąvartyne daug metų ir jiems šis purvinas darbas yra vienintelis pajamų šaltinis.

Likus keletui metų iki Jardim Gramacho uždarymo į sąvartyną atkeliauja pasaulinio garso menininkas, iš Brazilijos kilęs fotografas Vik Muniz. Niujorke gyvenantis vyras grįžta į gimtinę siekdamas, atrodo, padaryti neįmanoma: iš atliekų sukurti dirbančiųjų šiukšlyne portretus, juos parduoti, o pinigus atiduoti darbininkams. Jo idėja šiek tiek nereali: naudojant medžiagas, su kuriomis sąvartyno žmonės dirba kasdien, sukurti portretus ir taip pakeisti darbininkų likimus.

Atkakli britų dokumentininkė Lucy Walker (iki „Waste land” sukūrė juostas „Devil’s Playground” ir „Blindsight”) fiksuoja Vik Muniz idėjos įgyvendinimą nuo sumanymo užuomazgų iki pat pabaigos, kuomet aukcione sėkmingai parduodami Jardim Gramacho darbininkų portretai. Atvykęs į šiukšlyną pirmą kartą, Muniz nesunkiai randa veidus nuotraukoms: Vik, pats vaikystėje buvęs neturtingas, lengvai ir nuoširdžiai bendrauja su sąvartyno darbininkais. O tarp jų knibžda įvairiausių gyvenimo istorijų. Štai Tiao, Jardim Gramacho sąvartyno darbininkų asociacijos įkūrėjas, kažkada iš darbo parsinešė Makiavelio knygą. O senyva moteriškė Zumbi darbininkams verda maistą ant laužo, jos sriuba – iš mėsos ir daržovių, kurias prieš galiojimo pabaigą atveža iš parduotuvių. Valteris nebaigė jokių mokslų, ir sąvartyne dirba beveik nuo jo įkūrimo pradžios. Jaunutė aštuoniolikmetė mergina sąvartyne dirba jau vienuolika metų: jos dviejų vaikų tėvas – prekiautojas narkotikais, tad tokiu tipu ji negalinti pasikliauti ir duonai užsidirba pati. Palaipsniui margame šiukšlyno darbininkų koliaže ryškėja likimo nuskriaustų, bet lengvai nepasiduodančių žmonių portretai.

Filmas, prasidėjęs kaip menininko idėjos įgyvendinimo filmavimas, pamažu grimzta į Jardim Gramacho darbininkų gyvenimo istorijas: pamatoma jų skurdi buitis, išsiaiškinamos aplinkybės, privertusios dirbti šiukšlyne, girdimos meilės ir išsiskyrimų istorijos. Sąvartyno darbininkai atvirai pasakoja savo likimus, rodo aptriušusius namus ir noriai padeda Vik kurti portretus iš šiukšlių. Režisierė Walter nesiekia specialiai graudinti ar jaudinti žiūrovų: netgi intensyvus Moby kompozicijomis paskanintas garso takelis sukuria žaismingą nuotaiką, veiksmas neužsitęsia, idėjos įgyvendinimas, atrodo, prabėga greitai. Neužsižaidžiama filme ir techninėmis mandrybėmis: keletas Jardim Gramacho peizažų, o toliau išvien žmonės, veiksmas, judesys, neslepiamos veikėjų emocijos. Šalia darbininkų gyvenimo istorijų iš arčiau pamatomas ir pats idėjos sukūrėjas Vik: draugiškas, nuoširdus, nesavanaudis žmogus, du metus su komanda pasiryžęs dirbti nepažįstamųjų naudai.

„Waste land” – be patoso, su smalsumu ir energija nufilmuotas filmas apie žmones: sąvartyno darbininkus, nepabijojusius 321 akro dydžio sąvartyne tarp toksiškų atliekų ir nepakeliamo kvapo ieškoti atliekų perdirbimui.

P.s. vieną iš gausybės filmo apdovanojimų (dauguma jų – žiūrovų simpatijų prizai) režisierė Lucy Walker gavo atliekų maiše.

httpv://www.youtube.com/watch?v=sNlwh8vT2NU

[kino teatre:] DIDIS GROŽIS (rež. Paolo Sorrentino, 2013)

Kinas

Kaip pagrindinis filmo herojus, rašytojas Džepas, nukėlė skrybėlę prieš žirafą, pasimetusią tarp architektūrinių Romos stebuklų, taip man belieka nukelti kepurę prieš meistrišką Luca Bigazzi kinematografiją ir didingą Paolo Sorrentino režisūrą.

Sorrentino nepasikuklino su filmo pavadinimu, tačiau jam nėra ko kuklintis. Kas dar iš gyvųjų geba sukurpti vientisą vaizdo, garso ir istorijos sintezę, nuo kurios užgniaužia kvapą? Lars von Trier, Darren Aronofsky, Wachowskių šeimynėlė, Leos Carax, dar vienas kitas. Būtent pastarojo prancūzo „Šventuosius motorus” prisiminiau stebėdamas iš pirmo žvilgsnio betiksles Džepo klajones po amžinąjį miestą, žinoma, šitos „betikslybės” ištakų galima ieškoti ir paties Sorrentino šedevre „Le conseguenze dell’amore”.

Ir dar prisiminiau neseniai akis išvarvinusią Fricke’o „Samsara” – „Didis grožis” (La grande bellezza/ The Great Beauty) nestokoja užburiančių vaizdų (ačiū dievui, ne pagreitintų), kurių prasmės ir būtinumo ne visada galima paaiškinti ir suvokti visumos kontekste, tačiau norisi tai pamatyti dar ir dar kartą. Ir su galimybe paveikslėlius susistabdyti bei įsirėminti. Ir su didžiuliu noru iššifruoti kiekvienos scenos užslėptus klodus, kuriuose murkdosi Romos klasicizmas, istorija, europinio meno pamatai, su kuriais kontrastuoja šiuolaikinio meno performansai, kuriami iš daužymo galva į sieną, svaigulingi blizgančių, nuogų kūnų vakarėliai su „traukinukais”, vežančiais į niekur, rimtis prieš šėlsmą, jaunystė prieš brandą, motinos Teresės skurdas prieš Berluskonio valdžią ir turtus. O kur esmė? Šaknyse? Praeityje? Ateityje? Dabartyje?

Daug galvosūkių iškėlė Sorrentino. Ne į visus rasi atsakymus filme. Ne į visus verta atsakymų ieškoti. Nebūtina. Nebūtina „Didį grožį” stebėti nusiteikus prasmių kapstymui. Galima tiesiog mėgautis kadrais, scenomis, dialogais, vaidyba. Čia vėl charizma spinduliuoja plaukus susilaižęs Toni Servillo, pirmu smuiku dirigavęs „Le conseguenze dell’amore” ir „Il Divo”. Aplink jį sukasi mažiau matyti aktoriai, įkūnijantys įvairiausio sluoksnio, profesijų, padėties, patirčių personažus. Kiekvienas jų susitikimas su Džepu galėtų virsti atskira istorija, siužetine linija, tačiau kūrėjai netrypčioja vietoje, akimirkomis sugrįžta ties vienu, kitu personažu, tačiau visumoje nuolat juda į priekį, po Romą, iš dienos į naktį, nuo aukščiausios miesto kalvos nusileidžia į paprastiems mirtingiesiems neįžengiamas menes ir rūsius, keičia veidus, vietas, įvykius, skleidžia dinamišką ritmą ir demonstruoja savo talentą, suka karuselę aplink Džepą, kuris lyg visagalis Cezaris diktuoja karuselės greitį. Tokį, nuo kurio žiūrovui susisuka galva. Tokį, nuo kurio net pasibaigus titrams po pustrečios valandos lieki nuneštas į didžiųjų Sorrentino, Servillo ir Bigazzi Romą.

Kas ten vis mini Fellinį?

httpv://www.youtube.com/watch?v=8lj0xPZruRc

ps. Tikiuosi bent dalis (iš kokių 80 proc. lietuviškoje filmo premjeroje dalyvavusių ir) nežinojusių, kas tas Sorrentino, po filmo jį įsidėmės.

[tv series:] BREAKING BAD (2008-2013)

Kinas, TV

Viskas. Vaito epopėja baigėsi.

Baigėsi ne visiškai taip, kaip norėjosi. Ne taip įspūdingai, ne taip originaliai, ne taip stulbinančiai. Tik tie „ne taip”, greičiausiai, ištraukti iš tos sąmonės kertės, kur vyrauja viena mintis – serialas neturėjo dar baigtis!

Gi „Breaking Bad” mano gyvenime buvo išimtis iš visos plejados kitų žiūrimų serialų. Išimtis, pasireiškianti kiekvienos serijos laukimu, likusių mėnesių ir dienų skaičiavimų. O po to žiūri ir kaifuoji nuo aukščiausio lygio televizinės pramogos.

„Breaking Bad” pavergė iš pradžių, bet svarbiausia, kad kūrėjai sugebėjo sulig kiekviena serija žiūralo kokybės kartelę kilstelėti, o ne nuleisti.

Galbūt pradžioje viskas vyniojosi lėtokai, galbūt kažkur per vidurį siužetas buvo užbuksavęs, tačiau sugebėjo vėl atsitiesti ir visumoje driokstelėjo atsakančiai (paskutinis sezonas metacritic laiko 99 iš 100).

Be abejonės, vienas geriausių (vyriškų? – moteriškė po kažkurios serijos, po eilinio negyvėlio kūno tirpinimo chemikalais vonelėje, metė) serialų, kurį net nežinia su kuo lyginti. Dauguma mini „Sopranus”. Ok. Iš dalies tinka. Bet tai buvo vėliau. Iš pradžių vyko nereikšmingos amerikietiškos vienos eilinės šeimos dramedijos, kažkuo primenančios „Weeds” – istorija nestokojo ir juodo humoro, ir originalaus požiūrio į asmeninio ir šeimyninio gyvenimo iššūkius. Vėliau komizmas dingo. Vinceas Gilliganas surimtėjo ir pasuko siužetą kietu narkokarteliniu keliu.

Iš tikrųjų tikėjimas, kad Vaitas (genialiai vaidinamas Bryano Cranstono) tuoj virs narkobaronu ir imsis kažko panašaus į krikštatėvio rolę kilo ne kartą ir ne du, tačiau tuo ir įdomus šis kūrinys – lauki vieno, o nustembi gavęs antrą.

Vežė ne tik siužetas, bet ir operatoriaus, montuotojo darbas, aktoriai, charakteriai…

Blogiukai vizualiai ir spalviškai žavūs. O geriukai dvigubi chameleonai. Nors kas drįs be išlygų suskirstyti, kuris iš serialo veikėjų priklauso švelniam tipui, kuris brutualiam? Čia visi visokie… sprogstantys ir sprogdinantys.

Pavydžiu nemačiusiems.

Kas dar? Daug „Emmy”, „Auksinių gaublių” ir kitokių medalių.

Vienžo’, duokite šansą chemikui.

[dienoraštis:] VILNIAUS DOKUMENTINIŲ FILMŲ FESTIVALIS 2013

Kinas

Šviežia silkė

rež. Leonard Retel Helmrich, Hetty Naaijkens-Retel Helmrich, Olandija, 2013 [Leonardo R. Helmricho retrospektyva]

Du žvejybiniai olandų laivai skrodžia vandenis, ieškodami, kur plaukioja riebiausios silkės. Aptikus gausesnius jų būrelius, pradedamas žvejybos procesas: ištrauktas žuvys reikia išdoroti, sufasuoti šaldytas, susudyti ir gabenti pirmojo laimikio paragauti nekantraujantiems tautiečiams. Kodėl tiek dėmesio silkei? Juk Olandijoje žvejyba yra sena tradicija ir tėvai moko šio amato paslapčių sūnus. Sekdamas laive dirbančių vyrų gyvenimą, R. Helmrichas kamerą patalpina netikėčiausiose vietose. Silkės kelias iki kasdieninio stalo vaizduojamas su žiūpsniu nepersūdytos estetikos. Galbūt todėl darbas apie tai, kaip olandai žvejoja silkes tampa ne nuobodžiai pilka dokumentika, bet atpalaiduojančia, prajuokinančia ir sudominančia juosta. Abejojantiems, ką vis dar verta pamatyti besibaigiančiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, siūlyčiau bet kokį filmą iš Leonardo R. Helmricho retrospektyvos (dar vienas matytas to paties režisieriaus filmas – „Mėnulio pavidalas“ – taip pat nenuvylė).

httpv://youtu.be/QFtUKQqy2Ng

—–

Dviejų pamišimas

rež. Kim Hopkins, Vengrija, Didžioji Britanija, 2012. [Specialioji programa]

Juos tikrai verta išvadinti pamišėliais: anglai Helena ir Džonas, būdami jau nebe pirmos jaunystės, turėdami gausią šeimą (septynis vaikus, du šunis, katiną ir jūrų kiaulytes), nusprendžia už visus turimus pinigus nusipirkti milžinišką namą Jorke ir paversti jį viešbučiu. Penkis metus atkakli režisierė Kim Hopkins dokumentuoja Helenos ir Džono gyvenimo detales: ne tik būsimo viešbučio projektą, bet ir aršią kovą su kaimynais dėl kiemo, Kalėdų šventimą, vaikų išdaigas. Ir staiga atsėlina finansinė krizė…

101 minutė tikros istorijos, apie tai, kaip reikia siekti savų tikslų, net jei aplink koją kiša visi kenkėjai aplinkui.

httpv://youtu.be/CeXKNZsr_rE

—–

Čiopitulas gatvė

rež. Bill Ross, Turner Ross, JAV, 2012. [Pagrindinė programa]

Naujojo Orleano gatvėmis naktį slapinėja trys broliai ir šuo. Juos pasitinka marga Naujojo Orleano gatvės kompanija: muzikantai, fakyrai, prostitutės, nosį kutenantys kvapai, sklindantys iš restoranų ir picerijų, bei charizmatiški virtuvių šefai. Trys keliautojai siekia sugerti į save visus gatvės teikiamus malonumus, pamatyti ir pajausti naktinio gyvenimo skonį. Kita vertus, toks beprasmis paauglių bastymasis gatvėmis – dažno Amerikos paauglio kasdienybė, desperatiškas bėgimas į suaugusiųjų pasaulį.

Lengvas, neįpareigojantis filmas, kuriame šalia triukšmingos, gyvos gatvės vaizdų nuolatos įterpiami jauniausiojo brolio vaikiški prisipažinimai, apmąstymai.

httpv://youtu.be/GE82qSIcmI0

—–

Igruški

rež. Lina Lužytė, Lietuva, 2012. [Konkursinė programa]

Traukinius, atvykstančius į Žlobino miestą pasitinka ir išlydi minkštų žaislų plastmasiniai vyzdžiai. Juos pardavinėja miesto gyventojai, o perka – pro šalį pravažiuojantieji. Kai kuriems miesto pardavėjams žaisliniai liūtai, katinai ir kiškiai – vienintelis pajamų šaltinis. Režisierė Lina Lužytė dokumentuoja žaislus siuvančiųjų kasdienybę: žaislo detalių sukirpimą, kimšimą ir niūrų laukimą geležinkelių stotyje, kol smalsios pirkėjo akys susidundys. O kartu atsiskleidžia ir iš sovietmečio liūno dvidešimt vienerius metus negalinčių išsikapanoti žmonių gyvenimai: išgertuvės, skurdi buitis, ginčai. Deja, daugelyje situacijų nesunkiai galima atpažinti ir dabartinės Lietuvos kaimo užkulisius.

httpv://youtu.be/0YvfmGkxsdY

—–

Klajoklių žiema

rež. Manuel von Stürler, Šveicarija, 2012. [Pagrindinė programa]

Kai Carole sutiko Pascalį, suprato, kad kažkas jos gyvenime pasikeis. Ir štai – jiedu, žiema, 800 avių ir ilga kelionė Prancūzijos ir Šveicarijos pasieniu, ieškant po sniegu pasislėpusios žolės pėdsakų. Keturis mėnesius per apsnigtas pievas klajoklius ir avis lydi trys kantrūs asiliukai, ištikimi aviganiai ir besikeičiantis prancūziškas oras. Carole ir Pascalis veda avis per gatves ir pievas, lyg nuolatos balansuodami tarp gamtos ir kultūros. Veda pulsuodami vidine ramybe, natūraliai paklūsdami gamtos ritmui, išlaikydami harmoningą santykį su aplinka. Ir jiems vis padeda nepažįstami žmonės – triufeliais, arbata, karštu dušu. Ekrane rodoma klajoklių žiema tvinksi ramybe, jaukumu, priverčianti nusišypsoti ir staiga nustebti – lyg ir pačiam norėtųsi eiti kartu su jais.

Įtraukiantis filmas, viliojantis atsiplėšti nuo betoninės miesto rutinos ir paklajoti.

httpv://youtu.be/Yo7Zo09Jnzk

—–

Dokumentininkas

rež. Ivars Zviedris, Inese Kļava, Latvija, 2012. [Konkursinė programa]

Atrodo, nuo pirmo seanso radau savo konkursinės programos favoritą: tai 82 minučių trukmės juosta „Dokumentininkas“. Vieno atkaklaus latvių režisieriaus Ivario Zviedrio pastangomis atsiradusiame filme pasakojama apie nuošaliame Latvijos kampelyje gyvenančią stačiokę Intą, prižiūrinčią kapus ir nurodančią kelią po pelkes pabraidyti bei uogų su grybais prisirinkti norintiems užklydėliams.

Inta – itin ūmaus būdo moteriškė, kuri nenuilstamai veja Ivarą nuo savo namų slenksčio, nesileidžia filmuojama, kol pamažu Ivars ir jo kamera prisijaukina moterį. Filme matomas tiek atsiskyrėlės Intos sunkus ir vienišas gyvenimas, tiek ir Latvijos gamtos grožis, metų laikų kaita, ir kartu rodomas pats dokumentinio filmo kūrimo procesas. Kadre atsiduria ir pats režisierius, ir Latvijos užšalusios pelkės, tiek ir lakstymai su kamera nuo įniršusios filmo herojės, sniego kasimas ir intymūs Intos prisipažinimai. Ivars Zviedris tikrai jaučia herojus, moka juos užkalbinti ir tikriausiai todėl „Dokumentininkas“ – ryškus, jautrus, užkabinantis filmas. Juostai sodrumo suteikia ir nesuvaidintas Intos karštakošiškumas: jos keiksmažodžių tirados ir balso intonacijų dermė kino salėje nuolatos kėlė juoko pliūpsnius, tačiau jautresniam žiūrovui gali būti šiek tiek per daug keiksmažodžių per gan trumpą laiko tarpą.

Beje, filmą sumontavusi Inese Kļava po filmo seanso prasitarė, kad Ivars lanko Intą ir pasibaigus filmo kūrimui. Gražu, ypač turint omenyje, jog dauguma režisierių pamiršta savo herojus vos tik pabaigia filmą.

httpv://youtu.be/zHomBbQg0Qk

—–

Bulvių respublika

rež. Kätlin Kaganovitš, Estija, 2012. [Konkursinė programa]

Jauna Estijos režisierė Kätlin Kaganovitš susuko pusvalandžio trukmės juostą apie ambicingą vyrą Tarmo, kuris pasiryžo mažam Lanemeco miesteliui įpūsti gyvybės, senoje mokykloje įkurdamas muziejų, pavadinimu „Bulvių respublika“. Kodėl bulvių ir kodėl respublika? Pasirodo, estai po Pirmojo pasaulinio karo užaugindavo daugiausia bulvių vienam žmogui per metus ir todėl pelnė tokį titulą.

Filme fiksuojama, kaip Tarmo dirba, stengdamasis senam mokyklos pastatui naujos gyvybės, dalinasi idėjomis su bendraminčiais, atskleisdamas, ką numatyta veikti „Bulvių respublikos“ muziejuje. O sumanymai visai įdomūs, pavyzdžiui, lauke pastatyti seną vonią, ant sienos įrengti projektorių ir taip, smagiai įsitaisius, žiūrėti senus filmus. Deja, didelius Tarmo siekius „atsveria“ gana skeptiškas kaimo gyventojų požiūris į tokį projektą. Juolab, kad darbai muziejuje juda gana vangiai.

Sveikintina, kad režisierė atskleidė liūdnoką Estijos kaimų padėtį, kuomet vis daugiau žmonių išvyksta gyventi į didesnius miestus, o toks pavyzdys kaip Tarmo yra išimtis. Tačiau filme gan blausiai pristatomos „Bulvių respublikos“ muziejaus idėjos – nežinia, ar jų iki galo neišvystė pats Tarmo, ar Kätlin Kaganovitš buvo svarbiau pažaisti gaudant estetiškus kadrus ir tiesiog parodyti keletą epizodų iš Tarmo gyvenimo Lanemece. Bet kokiu atveju, norėjosi gilesnio ir kiek ilgesnio filmo, o dabar po seanso liko neišbaigtumo įspūdis.

—–

Pokalbiai rimtomis temomis

rež. Giedrė Beinoriūtė, Lietuva, 2012. [Konkursinė programa]

Giedrė Beinoriūtė moka dirbti su kamera: jos juostoje valandą laiko kameros akis jaukinasi įvairaus amžiaus vaikus ir paauglius. Aktyvūs, kuklūs ar užsisklendę vaikai su režisiere kalbasi apie savo gyvenimiškas patirtis: gimtadienių šventimą, pabėgimus iš namų, eilėraščių kūrimą ir daug kitų dalykų. Režisierės pašnekovų spektras varijuoja nuo vaikų, kurie turi viską iki neturinčiųjų nieko. Tačiau visi iki vieno – jautrūs aplinkai, įdomūs, siekiantys paaiškinti jiems rūpimus dalykus. O kartais – savo istorijas diktuojantys nesuklastotomis mimikomis: dažnai atsakymus į skausmingus, nemalonius klausimus galima išskaityti iš nusuktų žvilgsnių, nutylėjimų ar patemptų lūpų kampučiuose.

Filmas apie tai, kokias žaizdas palieka vaikų gyvenimuose neatsakingi suaugusieji. Filmas, kaip skelbiama aprašyme, „išorinio veiksmo, dekoracijų, peizažų ir specialiųjų efektų“. Užtat su daug skirtingų istorijų, jaudinantis, kiek liūdnokas, o vietomis – ir labai linksmas. Ir su daug tikrumo, nuoširdumo, kurio kartais labai trūksta suaugusiesiems. Antras rekomenduotinas filmas iš festivalio konkursinės programos.

httpv://youtu.be/VhaxNlUJPjI

—–

Vakar bus rytoj

rež. Janina Lapinskaitė, Lietuva, 2013. [Premjera]

Vieną dieną į „Senevitos“ globos namų koridorius įsisuka svetimkūnis: kino kamera ir du operatoriai. Vienas iš jų – Tomas Eigertas, kalbinantis gyvenančiuosius globos namuose, o kitas – savo likimo draugus filmuojantis vienas iš namų gyventojų. Kurį laiką kamera tampa globos namų gyvenimo dalimi, pagaunančia kasdienybės epizodus, prisodrintus judesio ar tingumo bei triukšmo. Filmuojamieji senukai įvairiai reaguoja į kamerą: dainuoja, mojuoja, slepiasi. O kartais – tiesiog pasidalina savo gyvenimo istorijos dalimi.

Kameros persekiojamuose globos namuose knibžda gyvenimo rinkoje nebepageidaujamų žmonių – senukų ir luošių. Pasaulis juos išspjovė ir paliko trūnyti nuobodžioje vienišųjų kasdienybėje. Smagu, kad kai kurie iš gyventojų tą kasdienybę siekia nuspalvinti, pagyvinti: tai sportuodami, tai vaikštinėdami po žaliuojančias apylinkes, tai lepindami auginamus katinus. Kiti pasiduoda nuoboduliui ir rutinai, viena po kitos rūkydami cigaretes, žiūrėdami televizorių ar beveik visas dienas prasnausdami. Tikriausiai apie tai ir yra „Vakar bus rytoj“ – apie santykį su artėjančia nebūtimi, mirtimu, tapimu niekuo. Apie skirtingus kelius kovojant su neišvengiamu žingsniavimu anapus.

 

[tv series:] BLACK BOOKS (2000-2004)

Kinas, TV

Proga prisiminti ir priminti serialą „Black Books” kilo išvydus Vilniaus gatvėse afišas su geltoname fone žengiančiu Dylanu Moranu.

Kiek skeptiškai žvelgiu į tokį organizatorių užmojį. Ne todėl, kad „stand-up’ų” mums nereikėtų, ar kad Moranas angliškai bus mažai kam įkandamas. Skepsis kyla dėl lietuvių homoro jausmo. Gi tūkstančiams per 2012-ųjų „Kino pavasarį” įtiko ir iki ašarų prajuokino „Neliečiamieji”, bet tik vienetų išliaupsintas liko airiškas „Sargas”. Skysto, banalaus, paviršutiniško humoro lygį demonstruoja ir kitos kino platintojų brukamos juostos, bet kai tik humoras peržengia kažkokią nematomą ribą, priartėja prie absurdo, per daug įlenda į intymumą, nusimuša nuo romantinės linijos, imame demonstruoti įsišaknijusį visasupratingumą, suraukiame nosį, nusigręžiame… ir grįžtame prie Kostios garažiuke arba dar kartą sukame „Draugus”, tikėdamiesi rasti eklerą viduje eklero. Toliau skaityti [tv series:] BLACK BOOKS (2000-2004) →

[namų kino teatras:] SOUND CITY (rež. David Grohl, 2013)

Kinas, Namų kino teatras

All our dreams hanging on one little ditty
Yeah, we got it on 2″ tape down at Sound City.

(iš Doug Deep „Sound City” (feat. Paula Salvatore)

Istorija vieno elektroninio įrenginio, prasidėjusi kaip istorija vienos vietos. Kalifornijoje. Los Andžele. Nuo 1969-ųjų. Pradžią pradėjo du vyrukai, kurie išleido sumą, dvigubai didesnę, nei nuosavas namas, kad toje vietoje stovėtų tuo metu krūčiausias analoginis mikšeris Nerve 8028. Žvėris, kurio vertę buvo kas suprato. Pavyzdžiui, Bachman Turner Overdrive, REO Speedwagon, Pat Benatar, Barry Manilow… Ne kažkas? Ok, tada paminim Fleetwood Mac, Tom Petty and the Heartbreakers, Santana, Johnny Cash, Trent Reznor, Nirvana (taip, „Nevermind” gimė čia, kaip ir man aktualesnis Madrugada’os albumas „The Deep End”). Sąrašas ne baigtinis, bet „Sound City” filmas ne apie tai.

„Sound City” dėmesį kreipia į Nerve 8028 ir aplink jį/ją besisukančius įvykius. Kažkieno pirmi albumai, meilės, išgėrimai, susigrojimai ir skaudus skaitmenos, kompaktinio disko, kompiuterių,- įrašų studijų žudikų invazija į muzikos pramonę. Analoginei įrangai laikai prasidėjo ne patys smagiausi. Ir jei ne „Nevermind”, kurį įbūgnijęs „juostos režisierius Dave’as Grohlas dabar Nerve 8028 naudoja savo studijoje, „Sound City” analoginis stuburas galėjo atsidurti elektronikos lauže. Būtų buvę gaila.

Visai normalus pažintinis sentimentalus filmas melomanams virš trisdešimtkelerių. Apie kadaise garsios, šiandien retai begirdimos muzikos gimimo namus ir pribuvėjus. Apie rankenėles ir mygtukus, be kurių nebūtų muzikinės visumos. Apie kai kurių muzikinių pavadinimų pradžią.

Daug žadančiai prasidėjęs, vėliau išsikvepia. Nuobodėja. Visumoje mažokai istorinės pikantikos, mažokai unreleas‘o. Be didelės intrigos. Antroje pusėje maža ką naujo bepaporinantis ir virstantis į ne tokį skanų Grohlo individualų pasipuikavimą nuosavoje įrašų studijoje „Studio 606”.

httpv://www.youtube.com/watch?v=HQoOfiLz1G4

[namų kino teatras:] VENUS (rež. Roger Michell, 2006)

Kinas, Namų kino teatras

I’m impotent, of course, but I can still take a theoretical interest.

Britui Petrr’ui O’Toole’ui turėtų būti nesaldu – aštuoniskart nominuotas Oskarui taip jo ir negavo. Bijau, kad už konkretų filmą jau ir nebegaus, galima bus tik už viso gyvenimo nuopelnus įvertinti. O nuopelnai akivaizdūs: tiek prisimenant epinį „Arabijos Lorensą”, tiek stebint vieną puikesnių jo vaidmenų sukurtų per pastarąjį dešimtmetį juostoje „Venera” („Venus”).

O’ Toole’as vaidina pagyvenusį, kankinamą prostatos vėžio aktorių, kuris netikėtai įsimylintį geriausio draugo jauną dukterėčią, atvykusią pagyventi iš užmiesčio į Londoną. Kiek lolitiška istorija sukama be jokio vulgarumo. Senukas imasi globoti savo naująją mūzą, apsupa ją šiluma, dėmesiu, tačiau nesislapsto už jokių uždangų – atvirai išsako savo impotentiškus likusio gyvenimo geidulius, kurie susiveda į norą uždėti ranką ant jaunosios paauglės kelio, rankos, galimybės pabučiuoti į petį ir siekį šio to daugiau.

Kiek britiškos atmosferos pripildyta komiška romantinė drama nuo pat pradžių įtraukia nuoširdumu ir šiltumu. Autentikos ir gyvybės juostai suteikia pagrindinį vaidmenį atliekančio O’Toole’o amžius ir personažas – senyvas aktorius vaidinantis senyvą aktorių atlieka savo rolę fantastiškai įtikinamai. Nė akimirkos nesuabejojau, kad kokia scena būtų iš piršto laužta. Lyg iš šono stebi seno šelmio, jaunystėje buvusio kazanovos paskutinį pasispardymą – o kaip gundančiai ir blizgančiomis akimis jis sako, kad nežiūrint į tai, jog jis jau impotentas, bet teorinis interesas į jauną savo naujos mūzos, naujos Veneros, kūną dar išlikęs.

Puikūs, nebanalūs, neperspausti vaizdingumu ir skambiomis frazėmis dialogai; nenuobodus, amoralumu ir pigiu gašlumu netrenkiantis siužetas, nuostabi, lengva akiai ir širdžiai Rogerio Michellio („Nothing Hill”) režisūra, nepriekaištingas profesionalių aktorių Jodie Whittaker ir O’Toole’o tendemo darbas daro „Venerą” tikrai išskirtiniu, kokybišku ir vertu pamatyti filmu, kuris tikrai paliks širdyje gerą jausmą.

httpv://www.youtube.com/watch?v=f-XsErH6WJI

[kino trumpuliai:] Tomasz Bagiński animacija

Kinas, Kino trumpuliai

Lenkas Tomasz Bagiński turėjo vieną aistrą: kompiuterinę animaciją. Nepriimtas mokytis kino kūrimo subtilybių universitete, jis savarankiškai išmoko kurti puikius trumpametražius filmus ir už savo darbus pelnė tarptautinį pripažinimą. „Netyčiuko“ animatoriaus sąskaitoje guli jau visai nemenki pasiekimai: nominacija „Oskarui“, SIGGRAPH ir BAFTA apdovanojimai. Mėgstamas tiek Lenkijoje, tiek ir už jos ribų, Tomasz Bagiński anaiptol nėra naujas veidas tarp kuriančiųjų trumpametražius. Tačiau išsiilgusiems nebūtinai naujos, bet būtinai geros ir originalios kompiuterinės animacijos ir dar iki šiol negirdėjusiems Bagiński pavardės, tikrai verta pabandyti ir pasižiūrėti bent vieną animatoriaus darbą.

Kokia gi ta Bagiński animacija? Niūros spalvos ir kartais dar niūresnės istorijos – animatoriaus vizitinė kortelė. Bagiński kūriniuose dažni mistiškumo, mirties motyvai atskiesti šelmiškumo, groteskiškumo doze, pateikiami originaliai ir netikėtai. Tomasz kuriamų filmukų temos varijuoja nuo šiuolaikinio žmogaus problematikos iki atidumo savo šaliai, jos istorijai. Jo trumpametražiai filmai – maži, išbaigti pasakojimai. Juose sėkmingai išnaudojamas vizualumas, kelios detalės sugeba perteikti istoriją, todėl beveik visoje Tomasz Bagiński animacijoje nėra žodžių, o tik vaizdas ir muzika – lygiavertė vaizdui pasakojimo dalyvė. Lenkų animatoriaus darbai – savotiškai gūdūs ir keistai mieli trumpametražiai. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] Tomasz Bagiński animacija →