Visai geras viskis antrąkart surengė konkursą, kuriame jauni scenaristai ir režisieriai gali mėginti laimę susukti savo pirmą trumpametražį su gerai žinomu aktoriumi. Pernai pagrindinėje rolėje vaidenosi Kevin Spacey, šiemet – ne ką mažesnė žvaigždė Willem Dafoe.
Trys nugalėtojai: po vieną iš Rusijos, JAV ir PAR.
Trys tragikomiškos istorijos pietų metui.
Skanaus. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] JAMESON FIRST SHOT 2013
Tikrais faktais paremta, simbolinėmis scenomis „aprūpinta” drama „Apie dievus ir žmones” (Des hommes et des dieux / Of Gods and Men) pasakoja apie grupelę prancūzų vienuolių, misionieraujančių Alžyro kalvose išsimėčiusioje gyvenvietėje, Kanuose nurovė didįjį žiuri prizą. Galima spėlioti, kas žiuri taip pavergė: politinės aktualijos, teigiamo krikščioniškojo pasišventimo persunktas siužetas ar kinematografinė meditacija. Lyg ir nieko ypatingo visas dvi valandas ekrane nevyksta – rodoma vienuolių kasdienybė, įprasta, pozityvi krikščioniška veikla, nukreipta į vietinių būvio gerinimą ir savojo gerbūvio puoselėjimą, vis pertraukiama grigališkų Jėzaus pasekėjų maldų. Neskubriai vystomas konfliktas – radikalūs islamo išpažinėjai ir Alžyro valdžia baudžiasi vienuolius išguiti iš jų tarnystės vietos. Vieni pergyvendami dėl jų saugumo, kiti – vedini religinių jausmų, kurie skleidžiasi pačiai žiauriausiais metodais. Vienuoliams lieka pasirinkti: likti ar išvykti iš savo rankomis pastatyto vienuolyno, savo namų.
Juosta dėmesio nekausto, akių ir smegeninės nestulbina, tačiau skleidžia tokią unikalią atmosferą, kurioje net nepajunti kaip, mintyse burnodamas dėl nereikalingų kadrų, nugrimzti į apmąstymus. Toliau skaityti [namų kino teatras:] APIE DIEVUS IR ŽMONES (rež. Xavier Beauvois, 2010)
My ears hear what others cannot hear; small faraway things people cannot normally see are visible to me. These senses are the fruits of a lifetime of longing, longing to be rescued, to be completed. Just as the skirt needs the wind to billow, I’m not formed by things that are of myself alone. I wear my father’s belt tied around my mother’s blouse, and shoes which are from my uncle. This is me. Just as a flower does not choose its color, we are not responsible for what we have come to be. Only once you realize this do you become free, and to become adult is to become free.
Tikriausiai tai yra universalus Mios Wasikowskos veido baltumas. Arba gal įtikinamai atsikišę Nicole Kidman skruostikauliai. O galbūt saldus Matthew Goode’o akių drėgnumas. Ne, tai matyt Wenthwortho Millerio sukurtas įdomus scenarijus. Visi šie dalykai įtaigiai susilipdo pirmojoje Park Chan-wook juostoje anglų kalba, paversdami „Stoker” daugiau nei vidutinio lygio filmu.
Pietų Korėjos režisierius Park Chan-wook anaiptol nėra neapsiplunksnavęs naujokas kino industrijoje: tarptautinė auditorija jį žino ir pripažino tiek Berlyno, tiek ir Kanų kino festivaliuose. Smalsiausieji ir drąsiausieji gali pabandyti ankstesnius režisieriaus darbus, iš kurių garsiausia yra filmų trilogija „The Vengeance Trilogy”, kurią sudaro juostos „Sympathy for Mr. Vengeance” (2002), „Oldboy” (2003) ir „Sympathy for Lady Vengeance” (2005). Toliau skaityti [namų kino teatras:] STOKER (rež. Park Chan-wook, 2013)
Aren’t you gonna miss things? Like kissing those people you’ve been inching towards for years. Never too late for a first kiss. Cause you see, I don’t think you’re that kind of person, that’s all. I think you’re the kind of person that everyone wants. But no one can have. I’ll bore you to tears.
Šviežia jaunos airių režisierės Alexandros McGuinness juosta „Lotus eaters“ – juodai baltas pilnametražis debiutas apie grupę jaunų londoniečių, kurie nežino, ko nori iš gyvenimo, tad bando visokius jo malonumus – vakarėlius, narkotikus ir seksą.
Pagrindinė filmo herojė Alice siekia mesti modelio karjerą ir tapti aktore, o laisvalaikiu, kurio turi itin daug, keliauja su draugais į prašmatnius tūsus. Alice kompanija itin marga – buvęs vaikinas Charlie’is bando atsikratyti priklausomybės nuo narkotikų, nervingoji ir kontroliuojanti Suzie bijo prarasti Felixą, kuris įsimylėjęs Alice, Benedictas stengiasi pasiguldyti į lovą visas merginas iš eilės, palaidūnė Saskia iš nuobodulio vaduojasi keistu būdu – bando pastoti, o visam paradui vadovauja paslaptingoji Orna, kurios mėgstamiausias užsiėmimas yra manipuliuoti žmonėmis. Šie jauni ir gražūs žmonės, išskyrus geraširdę Alice, liekančią triukšmingos kompanijos periferijoje, vos 78 minutes trunkančiame filme dūksta, maudosi degtinėje, poruojasi, aiškinasi santykius ir dalijasi paskalomis. Toliau skaityti [namų kino teatras:] LOTUS EATERS (rež. Alexandra McGuinness, 2013)
This date is not going well. I want to die all over again.
Rašau apie šitai didžiąja dalimi dėl to, kad pagrindinis zombis filme mėgsta muziką ir karts nuo karto suka ant patefono senas plokšteles. Taip, „Šilti kūnai” yra romantiška zombių komedija, gal kiek ir per daug pastebimai orientuota į paauglišką auditoriją, tačiau turinti nemažai smagių momentų.
Pasakojimo perspektyva vedama jauno, dvidešimt kelerių metų zombio akimis. Jis krypuoja po apokaliptišką pasaulį ir gyvena įprastą zombišką gyvenimą, kol kartą nesusiduria su grupele gyvųjų, iš kurių vieną merginą, kritusią iš pirmo žvilgsnio į neplakančią širdį, paima įkaite ir ima verstis per galvą stengdamasis jai įtikti. Toliau skaityti [namų kino teatras:] ŠILTI KŪNAI / WARM BODIES (rež. Jonathan Levine, 2013)
Newborn. I open my eyes. I melt. Into the eternal night. A spark. I fall into the flame. You brought me out of the shadows. You lifted me from the ground. Brought me back to life.
What is she dreaming of? How calm she is. In love. Forever at peace.
We climbed the step… to the Wonder.
Reikia prisipažinti – „To the Wonder“ atradau visai netikėtai. Turint omenyje, kad amerikietis režisierius Terrence’as Malickas yra visai neskubrus režisierius, nesitikėjau, kad po „The Tree of Life“ jis greitu metu ką nors sukurps.
Ir užklupau „To the Wonder“, o gal jau greičiau filmas mane užklupo. Viskas, ką iš tiesų norėčiau pasakyti apie šį filmą telpa į dešimt minučių tylos, kai ekrane išplaukus titrams supranti, jog baigiasi ta jauki būsena – atkaklus stebėjimas dviejų širdžių virpesių, susitikimų ir išsiskyrimų tango. Kad ir ką bepasakyčiau, geriausia apie šį filmą būtų tylėti, nes romantiškasis Malickas istorijoje leidžia kalbėti charakteringai, kažkodėl norisi sakyti vasariškai lengvai, muzikai ir kartais pabarstyti veikėjų dialogų nuotrupų. 112 filmo minučių jungia kartu su veikėjais lygiomis teisėmis pasakojime dalyvaujantys gamtos vaizdai – pradedu įtarti, kad gamtos vaizdus režisierius kartais myli labiau, nei savo veikėjus (pamenat, kiek gamtos buvo filme “The Tree of Life”?). Toliau skaityti [namų kino teatras:] TO THE WONDER (rež. Terrence Malick, 2012)
„Čia ne idealus gyvenimas, bet užtat tikras..“
Šia viena iš herojų dialogo citata apibūdinčiau paskutinę trilogijos „Prieš vidurnaktį“ dalį. Nors ir netikėtas, bet labai lauktas režisieriaus Richardo Linklaterio trečiasis filmas prasidėjo ten, kur visos pasakos ir meilės istorijos paprastai baigiasi,- „jie ilgai ir gražiai gyveno“. Antrojo filmo „Before Sunset“ pabaigoje mes porelę palikome Celine kambaryje, kur ši, sugrodama savo kūrybos meilės dainą, pagaliau atskleidžia savo tikruosius jausmus Jesse ir jai pasakius „tu pavėluosi į lėktuvą“, jis šiltai nusišypso ir atsako „žinau“. Žiūrovai devyneriems metams buvo palikti nežinomybėje, bet optimistiškiausi, manau, jau buvo supratę, kad tas Jesse „žinau“ tarsi reiškė „to čia ir esu, kad radęs tave praleisčiau visus likusius gyvenimo skrydžius į savo gimtą žemyną, šalį, miestą, namus, kur gyvenau su pirmąją šeima, ir pagaliau, kad likčiau pas tave amžiams“.
„Before Midnight“ Jesse ir Celine (Ethan Hawke ir Julie Delpy) vėl prieš žiūrovą po devynerių metų pertraukos – tiek truko filmo gimimas, tiek laiko praėjo ir herojų gyvenime. Čia jau matome porą su vaikais – dvynukėmis, o Jesse dar turi sūnų iš pirmosios santuokos. Penkeriukė leidžia atostogas Graikijoje, garsaus draugo rašytojo viloje.
Linklateris išlaiko pirmųjų filmų formatą: gražių miestų, apylinkių panor Toliau skaityti [kino teatre:] PRIEŠ VIDURNAKTĮ / BEFORE MIDNIGHT (rež. Richard Linklater; 2013)
Vokiška juosta apie tris neįprastus jaunuolius, nusprendusius pabėgti iš psichiatrinės klinikos su pavogtu daktarės automobiliu. Trijulė leidžiasi prie jūros, o jai iš paskos daktarė ir vieno bėglio tėvas, įtakingas politikas. Tragikomiška kelio drama, sukalta ant jau nebeoriginalaus siužetinio pagrindo, naudoto jau ir „Beldžiant į dangaus vartus”, „The Sunchaser” bei užpernai pasirodžiusioje visai neprastame laisvalaikiniame belgų filme ‘Hasta la Vista”, – ligoti žmonės siekia įgyvendinti savo svajonę, nusispjovę į pasirinktų priemonių kainą, visas taisykles, įstatymus ir normas. Jie vis tiek nebeturi ko prarasti, nes, atrodo, blogiau jau būti negali. Toliau skaityti [namų kino teatras:] VINCENT WANTS TO SEA / Vincent will Meer (rež. Ralf Huettner, 2010)