Temos Archyvai: Kinas

[namų kino teatras:] A HIJACKING / KAPRINGEN (rež. Tobias Lindholm, 2012)

Tobias Lindholm vis tvirčiau leidžia šaknis danų kinematografijoje ir greta scenarijų rašymo T. Vinterberg’ui („Submarino”, „Medžioklė”) pateikia jau antrąjį savo režisuotą filmą. Pirmas buvo „R” (2010) – kieta kriminalinė drama, kurią galėjome pamatyti kažkuriame Lietuvos kino festivalyje, ir kuris buvo režisuotas kartu su Michael Noer.

„A Hijacking” („Užgrobimas”) – jau pilnai solinis Lindholmo darbas, Danijoje sulaukęs aukštesnių kritikų įvertinimų nei kostiuminis Oskarui nominuotas „Karališkas romanas”.  Toliau skaityti [namų kino teatras:] A HIJACKING / KAPRINGEN (rež. Tobias Lindholm, 2012) →

[kino trumpuliai:] FRESH GUACAMOLE ir kiti skanumynai iš režisieriaus PES

PES, aka Adam Pesapane, kuria skanius trumpulius iš visko. Į jo patiekalus kaip ingredientai patenka granatos, dolerių banknotai, kazino žetonai, žaidimo kauliukai, kubikas rubikas ir kitos spalvotos, iš pirmo žvilgsnio nevartojamos, gėrybės. Tačiau PES verda iš jų spagečius, gamina salotas ir kitaip džiugina skrandį.

Paskutinysis jo maistelis akims  „Fresh Guacamole” tapo trumpiausiu Oskarui nominuotu animaciniu filmuku. Skanaus: Toliau skaityti [kino trumpuliai:] FRESH GUACAMOLE ir kiti skanumynai iš režisieriaus PES →

[kino teatre:] DIDYSIS GETSBIS (rež. Baz Luhrmann, 2013)

Vos praeitą savaitę Kanuose įvyko europinė “Didžiojo Getsbio” premjera, o jau kitą dieną šį ilgai lauktą „gliancinį“ malonumą akims ir ausims galėjo patirti ir Lietuvos žiūrovai.

Atlaikius 20 min. trunkančias “Vingio” kino teatro reklamas, eilinį kartą prisimeni, kodėl jau keli metai čia keli koją tik per kino festivalius, o visus kitus filmus žiūri “namų kino teatro” sąlygomis. Bet šįvakar – “Getsbis”. DIDYSIS GETSBIS !!! Dėl jo, tiksliau, dėl galimybės 3D formatu “sudalyvauti” legendiniuose Getsbio vakarėliuose pasiryžom iškentėti visus nepatogumus. Tad išneriam kojeles iš aukštakulnių, elegantiškai susikeliame ant priekinių ložių (atleiskit už nemandagumą, bet gi, neskaičiuojant reklamų, dar reiks beveik pustrečios valandos atlaikyti pačio filmo), siurbtelim vynelio (k/t padarė pažangą per paskutinį laiką ir prie popkorno pradėjo vyną pardavinėti mažose tarose) ir štai – jau esam pasirengę didžiojo kinematografinio “stebuklo” pradžiai…

Su amerikiečių pasididžiavimu, F.S. Fitzgeraldo kūryba susipažinau dar studentiškais metais ir net tada, nepasakyčiau, kad jis man kėlė labai didelį žavesį: perskaičiau jo porą romanų veikiau iš smalsumo, nei dėl jo literatūrinio stiliaus. Ir, tiesą pasakius, labai nustebau sužinojusi apie australų režisieriaus B. Luhrmano sumanymą statyti modernią “Didžiojo Getsbio” ekranizacijos versiją. Nustebau dėl to, kad nelabai supratau, kokias to romano esminės idėjas galima pateikti moderniai, aktualiai šiems laikams – girtuokliaujantį ir svetimoteriaujantį vyrą, prieš kurio nuotykius ir meilužes nuo pat medaus mėnesio pradžios akis užmerkia žmonelė? Ar labai modernus paties Getsbio siekis, bet kokiomis priemonėmis praturtėti ir rengiant triukšmingiausius vakarėlius visame mieste, bandyti susigrąžinti prieš daug metų jo atsižadėjusią (dėl jo vargingos padėties) ir už kito ištekėjusią mylimąją? Tas klausimas išliko stebint visą filmą, bet atsakymo taip ir neradau. Toliau skaityti [kino teatre:] DIDYSIS GETSBIS (rež. Baz Luhrmann, 2013) →

[namų kino teatras:] KONTROLL (rež. Nimród Antal, 2003), arba Ar reikia Vilniui metro?

Visi, ko gero, dar pamenam tą, grandiozinį, Vilniaus mero A. Zuoko planą – pastatyti Vilniuje metro. Tai vat, čia aišku ne visai į temą, tačiau neseniai pažiūrėjau vengrų kilmės režisieriaus Nimród Antal filmą Kontroll (2003), kurio visas veiksmas vyksta požeminėse metro stotyse. Pažiūrėjau ir pagalvojau – nieko sau, turbūt metro ir yra ta vieta, kurioje susitelkia didžiausia keistuolių koncentracija. Būti keistuoliu – čia tampa ne tik garbės reikalu, nes praleidžiant tiek daug laiko kažkur giliai po žeme kitaip ir neišgyventum.

Tai apie ką filmas? – netekę kantrybės galit paklausti ne vienas. Na, tiesą sakant, šimtu procentų nesu tikras – lyg apie maniaką, stumiantį žmones ant metro bėgių, lyg apie meilę giliai po žeme, lyg apie metro kontrolierių darbą, lyg apie savęs paieškas ar bėgimą nuo savęs, o gal apie nepritapėlius, kuriems kontrolieriaus darbas – tai paskutinė galimybė kažkam kažką įrodyti ar tiesiog rasti dar didesnių nevykėlių, kuriems galėsi išrašyti baudos kvitą, o gal galų gale apie visa tai iš karto. Kaip ten bebūtų, filmo kuriama atmosfera superinė – amžina prieblanda, kurioje kartas nuo karto tampa visiškai tamsu, kur didžiulius žmonių srautus netikėtai keičia visiškai tušti tarpai, dar reiktų pridėti pagrindinio veikėjo Bulčiu klajones metro labirintais, kuriais jis keliauja kiaurą parą, jo vizijas sapnus ir NEO grupės muziką. Sudėjus visą šitą gaunamas puikus kokteilis, su kartoku prieskoniu ir tamsiai šviesia nuotaika, o svarbiausia nė vienos scenos ant žemės paviršiaus. Toliau skaityti [namų kino teatras:] KONTROLL (rež. Nimród Antal, 2003), arba Ar reikia Vilniui metro? →

KINO PAVASARIS 2013

Vėl festivalis, vėl kinas, vėl daug filmų, apie kuriuos nemačius sudėtinga ką daug patauzyti. Tad tauzyjame apie jau matytus.

Bet kokiu atveju Lorens

Laurence anyways (2012), rež. Xavier Dolan

Tiršti kadrai, smagi muzika ir neįmanomos meilės istorija – šie trys komponentai sudaro trečiąjį kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano filmą „Bet kokiu atveju Lorens“. Monrealyje siaučiantys Lorens ir Fredė – iš pažiūros lyg ir laiminga pora. Bent jau iki tol, kol Lorens nusprendžia nebemeluoti sau ir aplinkiniams ir prisipažįsta Fredei esantis moteris vyro kūne. Ši žinia komplikuoja poros santykius ir jie tai skiriasi, tai vėl būna kartu. Poros santykių ir Lorens tapatybės transformacijos skrieja šeimyninio ir bohemiško gyvenimo kontrastuose, tirpsta ir vėl atgyja gyvame ir kartais per daug manieringame jaunojo režisieriaus darbe. „Bet kokiu atveju Lorens“ yra filmas apie daugelį dalykų, bet jame pirmiausia triumfuoja meilė – po ilgo laiko pripažinta meilė sau ir savo tapatybei ir skaudi, neįmanoma meilė žmogui, su kuriuo negali gyventi, bet nenori ir palikti. Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2013 →

[filosofija kine:] Deleuze, Welles, postapokaliptinis kinas: dviejų jėgų susidūrimas kinematografe

Pradedant kalbėti apie kino filosofiją, norom nenorom į pirmas gretas išeina prancūzų filosofas Gilles’is Deleuze’as ir dvi jo knygos – „Kinas 1: vaizdinys-judėjimas“[1] ir „Kinas 2: vaizdinys-laikas“[2]. Šios knygos yra tas pagrindas, nuo kurio atsispyrus galima kurti savas teorijas, susijusias su kinu, su kino filosofija, su politika ir taip toliau. Šios Deleuze’o knygos – tai „sodas išsišakojančiais takais“[3], kurios leidžia tyrinėti kiną įvairiausiais rakursais ir rasti bendrus taškus su filosofija, paverčiant kino filosofiją viena iš įdomiausių filosofijos atšakų. Būtent šeštame „Kinas 2“ skyriuje „Melo potencija“ išskirtinio Deleuze’o dėmesio susilaukė amerikiečių kino režisierius Orsonas Wellesas ir nemenka jo sukurtų filmų dalis. Iš kur toks dėmesys šiam režisieriui, kurio filmai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti banalūs ar moralizuojantys?

Deleuze’o teigimu, Welleso kūryboje skiriama daug dėmesio tiesos sampratos kritikai. Ši tiesos kritika didžia dalimi pasiskolinta iš Friedricho Nietzsche’s („teisingas pasaulis“ neegzistuoja). Kodėl „teisingas pasaulis“ negali egzistuoti? Atsakymas paprastas: „Tikras pasaulis numato ‘teisingą žmogų’, besiveržiantį į tiesą, tačiau jo poelgių motyvai gali būti keisti, tarkim, kerštas, todėl gali atrodyti, jog jame slepiasi kita esmė.“[4] Kas slepiasi už žmogaus motyvų? Toliau skaityti [filosofija kine:] Deleuze, Welles, postapokaliptinis kinas: dviejų jėgų susidūrimas kinematografe →

[kino teatre:] „7 DIENOS HAVANOJE” (rež. Benicio del Toro, Pablo Trapero, Julio Medem, Elia Suleiman, Gaspar Noé, Jeanas Carlosas Tabio, Laurentas Cantet, 2012)

Septynių režisierių – nuo kojas režisieriaus amplua apšildančio Benicio del Toro iki profesionalo Gaspar Noé – sukurptas trumputes istorijas vienija karšta, ritminga ir visada pulsuojanti gyvenimu Kubos žemė.

„7 dienos Havanoje” (7 días en La Habana/ 7 Days in Havana) yra septyni skirtingi žvilgsniai: pirmadienį, pavyzdžiui, amerikietis vaikėzas Havanoje geria, rūko cigarus ir netyčia į viešbutį parsiveda transvestitą, o penktadienį jauna homoseksuali mergina murkdoma vandenyje išgydymo vardan. Na, ir žinoma (beveik) visada girtas režisierius Kusturica atvyksta pasiimti kino apdovanojimo. Septyniuose epizoduose juokas maišosi su rimtomis, netgi kritinėmis situacijomis: žmonės daro lemiamus pasirinkimus, tyrinėja savo seksualumą… ar tiesiog nesėkmingai laukia susitikimo su Prezidentu. Bet labiausiai įstrigusiu epizodu laikyčiau sekmadieninį, kuomet visas namas, nuo jauniausio iki seniausio gyventojo stato Mergelės Marijos altorių, naudodami legaliai ir nelegaliai įgytas medžiagas, užliedami kaimynus vandeniu, būtinu altoriaus fontanui. Taip šiek tiek komiškai, bet kartu ir nuoširdžiai bendruomeniškumas – retas atvejis inidvidualistinėje Vakarų visuomenėje. Toliau skaityti [kino teatre:] „7 DIENOS HAVANOJE” (rež. Benicio del Toro, Pablo Trapero, Julio Medem, Elia Suleiman, Gaspar Noé, Jeanas Carlosas Tabio, Laurentas Cantet, 2012) →