Šiųmetinių Oskarų laureatas. Labiausiai smogiantis muzikine puse. Ir ne atsitiktinai – gi režisierius ir scenaristas yra žinomos amerikiečių grupės Stellastarr* narys.
Pati istorija apie paskutinę akimirką telefono skambučio išgelbėjamą savižudį žiūrisi kiek šabloniškai, tačiau pateikimas labai vykęs. Ypač tas mergaitės šokis ant buolingo takelio, kurį, jei tingėsite ieškoti viso filmuko, rekomenduoju primygtinai. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] CURFEW (rež. Shawn Christensen, 2012)
Once you decide on your occupation your must immerse yourself in your work. You have to fall in love with your work. Never complain about your job. You must dedicate your life to mastering your skill. That’s the secret of success and is the key of being regarded honorably.
Štai kokią rytietiškos sėkmės filosofiją rimtu ir susikaupusiu veidu dėsto geriausias pasaulio suši meistras aštuoniasdešimt penkerių Jiro Ono – jauno, vos 28 metų, amerikiečių režisieriaus Davido Gelbo pirmojo dokumentinio bandymo objektas. Pasisekusio bandymo. Kaip interviu prisipažįsta režisierius, iš pradžių norėjęs kurti filmą apie kelis suši meistrus, tačiau Tokijuje paragavęs Jiro gaminamo suši, persigalvojo. Toliau skaityti [namų kino teatras:] JIRO DREAMS OF SUSHI (rež. David Gelb, 2011)
Reikia praleisti visokius nuobodžius įvadinius sakinius apie tai, koks puikus yra aprašomojo „Medžioklės” (Jagten / The Hunt) režisierius Thomas Vinterberg (nemačiusiems anei girdėjusiems rekomenduotina ne tik išgirsti, bet ir pamatyti jo ankstesnį vykusį darbą „The Celebration“, tiesa, kiek senoką) ir koks gi pagaliau nusisekęs yra pats filmas, apie kurį bus kalbama. Vienu sakiniu galima susumuoti, ką stebės žiūrovas, ogi jis stebės itin nemalonią ir paradoksalią situaciją: maža, miela mergaitė Klara, kuri, pasak suaugusiųjų, turi lakią vaizduotę, bet visada sako tiesą, ims ir pameluos, kad ją neva prievartavo darželio auklėtojas Lukas ir tada nedidelio miestelio bendruomenė imsis veiksmų prieš žmogų, kurio kaltė dar teisiškai neįrodyta.
Filmas tikrai pavykęs ir vertas dėmesio bei laiko, o čia norėtųsi paliesti viso labo du filmo aspektus ir piktdžiugiškai sugadinti šiek tiek žiūrėjimo malonumą dar nemačiusiems, o kitus aspektus leisti pamatyti ir apgalvoti patiems. Toliau skaityti [kino teatre:] MEDŽIOKLĖ (rež. Thomas Vinterberg, 2012)
I wonder how many times you’ve been had
And I wonder how many plans have gone bad
I wonder how many times you had sex
And I wonder, do you know who’ll be next?
Aš nustebęs. Iš šalies tai turėjo atrodyti maždaug taip: žiūriu atsipalaidavęs, palaipsniui stingstu, netikėdamas akimis ir ausimis kelias vietas pakartoju, vaizdui įpusėjus, pašoku ir rėkiu „negali būti”, o dar po keliolikos minučių apsipilu euforinėmis jaudulio ašaromis. Vėliau savaitę praleidau su Rodriguez’o muzika, į kairę ir dešinę skalambydamas, kad „Searching for Sugar Man” – paveikiausia per trisdešimt metų matyta juosta, kuriai Oskaras turėtų būti garantuotas (keliasdešimt kitokių apdovanojimų jau susišlavęs). Bet nebėgant už akių ir tam tikrų taškų sudėliojimui, reikia pa(si)aiškinti, kad muzikai ir raritetiniams kūrėjams kaip melomanas jaučiu išskirtinę silpnybę. Galbūt todėl šis filmas paveikė mane giliau nei krūva kitų per emocijas turinčių kirsti juostų. Toliau skaityti [namų kino teatras:] SEARCHING FOR SUGAR MAN (rež. Malik Bendjelloul; 2012)
Kiek pavėluotai (tik nominavus septyniems Oskarams, kai visi internetai jau buvo pilni kopijų) mūsų didžiuosius kino ekranus pasiekęs filmas. Nenuspėjo platintojai jo pasaulinės sėkmės, nors Beno Afflecko režisūrinius gebėjimus galėjo įvertinti jau po „Gone Baby Gone” ar „The Town”.
„Argo” rodo tikrus 1979-ųjų įvykius Irane: revoliucionieriai užima Amerikos ambasadą, ima įkaitus, tačiau šeši darbuotojai pasprunka ir pasislepia Kanados ambasadoriaus namuose, JAV valdžia suka galvą, kaip saugiai iš nedraugiškos šalies parsigabenti savo piliečius. Suka ir susuka…
Didesniam malonumui patirti rekomenduočiau prieš filmą realiosios atomazgos neieškoti, nes tai visgi istorinis trileris, kuriame siužeto atomazga vaidina ne paskutinę rolę.
„Argo” paliko dvejopą įspūdį. Toliau skaityti [kino teatre:] ARGO (rež. Ben Affleck, 2012)
„Competence to do bad things well”
“Auksiniam gaubliui” nominuota JAV televizijos kanalo „Starz” kieta politinė drama „Bosas” apie Čikagos mero Tomo Kane’o kasdienybę labai artima pasibaigusiems “Sopranams” ir “Deadwood” bei dar teįsivažiuojančiam “Sausam įstatymui: mafijos gimimui” (“Boardwalk Empire”).
„Boso” veiksmas vyksta šiomis dienomis Čikagoje: meras užsivertęs aibe tarnybinių darbų darbelių (artėja gubernatoriaus rinkimai, žiniasklaidai reikia “ančių” ir priešininkų kompromato, į priekį būtina prastumti savą kandidatą, aerouosto plėtrai numatytame sklype randami senovės indėnų artefaktai, stabdantys jau prastumtas statybas, opoziciniai tarybos nariai geruoju nelinkę pritarti mero sumanymams ir t.t.), o dar lyg iš dangaus nukrinta žinia, kad sveikatai ateina galas – Alzhaimeris ir Parkinsonas viename asmenyje pradeda nervų ardomąją veiklą:
Truputis veiksmo ir mokslinės fantastikos, kuri kasdien išmaniųjų technologijų pavidalu vis sparčiau kelia koją į realybę ir grasina visų mūsų privatumui.
„Plurality” matome Niujorką po dešimties metų: veik jokio nusikalstamumo, tačiau privačiam gyvenimui erdvės nebelikę.
Puikus futuristinis „trumpulis” visiems Toliau skaityti [kino trumpuliai:] PLURALITY (rež. Dennis A. Liu; 2012)
Po devynių metų pertraukos režisieriaus Ron Fricke ir prodiuserio Mark Magidson duetas grįžta su ne mažiau įspūdinga dokumentine juosta „Samsara”.
Penkis metus filmuotas darbas nukelia į dvidešimt penkias šalis penkiuose žemynuose. Kaip ir ankstesnis 1992 m. darbas „Baraka”, „Samsara” žvelgia į pasaulį nebyliu, meditaciniu žvilgsniu: statiški žmonių portretai maišosi su judriomis didmiesčių gatvėmis, ekraną perduria atkaklūs Afrikos genčių žvilgsniai ir buki lėliškų moterų spoksojimai, gamtos stebuklai dera su religinių ritualų judesiais.
Ron Fricke išlaiko stilių: ramų ir kartu kritišką, atidų ir subjektyvų žvilgsnį į pasaulio visumą, todėl „Samsara” laikytinas ankstesnio darbo tęsiniu.
Toliau skaityti [namų kino teatras:] SAMSARA (rež. Ron Fricke, 2011)