Temos Archyvai: Kinas

[tv series:] THE WIRE (2002-2008)

Conscience do cost

JAV kabelinio kanalo HBO policinis serialas “The Wire” (“Blakės”) jau sąlyginai senokas, bet man patinka žiūrėti televizinius šou, kuriuose jau sudėti visi taškai ir nereikia kankintis po pusmetį laukiant naujo sezono. Nors ir negavęs pagrindinių televizinių apdovanojimų, „The Wire” savame žanre laikomas vienu geriausiu.

Ne visiškai su tuo sutikčiau, nes „The Wire” įsivažiavo labai sunkiai. Kūrėjai tikrai nusipelno pagyrų už autentiškumą (pagrindinis serialo iniciatorius buvęs kriminalinės skilties žurnalistas Davidas Simonas, mums pažįstamas iš žymiojo „Žmogžudysčių skyriaus“ (Homicide: Life on the Street), tikrai išmano, apie ką rašo), nepagražintą policijos darbuotojų, Baltimorės miesto ir gatvės gyventojų paveikslą, tačiau visame tame man pritrūko dinamikos, spartesnio veiksmo, intrigų, kabliukų, kurie stumtų visumą į priekį. Žinoma, tai jau būtų padabinimas, nukrypimas nuo realybės, o ir pats Simonas sakė, kad “The Wire” ne pramogai skirtas, tačiau toks kriminalistų biurokratinio aparato dokumentalizavimas ilgainiui ima pabosti ir, kai serija iš serijos veikėjai sukasi tame pačiame rate, gimsta noras serialą mesti. Toliau skaityti [tv series:] THE WIRE (2002-2008) →

Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos” vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis”

Ar žuvys sapnuoja sapnus?(1)

Kas bendro tarp Alphonso Lingio knygos „Pavojingos emocijos” (2002) ir Wernerio Herzogo filmo „Žmogus-grizlis” (orig. Grizzly Man, 2005)? Pirma, kas ateina į galvą – tai filme ne vieną kartą girdėta frazė, kad gyvūnų ir žmonių pasauliai yra du skirtingi pasauliai ir bet koks žmogaus susitapatinimas su gyvūnu yra neįmanomas, o bandymai tai daryti tėra nepagarba gyvūnui: „Žmogus neturi lįsti į lokių teritoriją. Jo elgesys lyg jis pats būtų lokys – tai didžiausia nepagarba lokiui ir jo esybei.“(2) A. Lingis savo tekste taip pat aiškiai pasisako apie žmogaus ir gyvūnų tapatinimą: „Betgi mes nesiekiam susitapatinti su kitu gyvūnu. Juo labiau netapatiname gyvūno su žmogumi.“ (3) Tad kyla klausimas – kas galėtų tapti tiltu tarp šių dviejų skirtingų pasaulių? Algis Mickūnas viename straipsnyje rašo: „A. Lingis nesiekia atskleisti bendrųjų principų, nes jis supranta daiktą savaime kaip „štai šį“ absoliučiai vienintelį visame kosmose individą, kurio negali paaiškinti jokie teoriniai viską nulemiančias priežastis atskleidžiantys voratinkliai. Toks neišaiškinamas, bet įdėmiai patiriamas ir aprašomas daiktas, žmogus, gentis, paukštis, medis, saulėlydis, tema byloja savaime suprantama „nekalta kalba““ (4). Būtent, išgirsti bei įsiklausyti į „nekaltą kalbą“ ir yra tas tiltas, tarp dviejų skirtingų pasaulių.

Toliau skaityti Ar žuvys sapnuoja sapnus: A. Lingio „Pavojingos emocijos” vs „W. Herzogo „Žmogus-grizlis” →

[kino teatre:] PI GYVENIMAS (rež. Ang Lee, 2012)

Tai istorija, kuri gali priversti įtikėti Dievą. Taip kalbėjo vienas veikėjas Yann Martel romane “Pi gyvenimas” (Life Of Pi), pagal kurį ir pastatytas to paties pavadinimo Ang Lee filmas. Asmeniniai romano įspūdžiai dar nebuvo išdilę, o ekranizacija nenukrypdama seka literatūrinio kūrinio pėdomis, tad patirtas efektas iš siužetinės linijos gali būti ne visiškai objektyvus.

Istorija sukasi apie šešiolikamečio vaikino Pi išgyvenimus, patirtus po laivo avarijos Ramiojo vandenyno viduryje. Gelbėjimo valtyje susirenka keista kompanija – hiena, zebras, orangutangas, tigras ir Pi. Viena aišku jau filmo pradžioje – indų berniukui pavyko išsigelbėti. Lieka patenkinti smalsumą, kaip, kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis Pi kartu su plėšriu žvėrimi pasiekė krantą ir nugalėjo vandenyno atšiaurumą.

„Užvandenyninė” filmo fabula už širdies negriebia – kino istorijoje išlikimo istorijų, tiek pramanytų, tiek paremtų realiais faktais netrūksta. „Pi gyvenimas” šitoje masėje išsiskiria nestandartiniu pateikimu ir mums, europiečiams, vis dar egzotiškai atrodančiais Indijos vaizdais.

Toliau skaityti [kino teatre:] PI GYVENIMAS (rež. Ang Lee, 2012) →

[kino trumpuliai:] THE WHOLLY FAMILY (rež. Terry Gilliam; 2011)

Trumpučiai filmukai puikiai sueina pietų metu, o šis šiek tiek ir apie maistą.

Fantasmagoriškasis Gilliamas pateikia trumputį pamokantį vaizdelį, kuriame iš Neaopolio nukeliama į siurrealistinį sapnų pasaulį. Savotiška, gilliamiška, žavi miniatiūra lyg iš „Alisos Kreivų veidrodžių karalystės”, tinkanti paauglių lavinimui ir sakanti, jog su užgaidomis reikia būti atsargiems. Toliau skaityti [kino trumpuliai:] THE WHOLLY FAMILY (rež. Terry Gilliam; 2011) →

[kino teatre:] VIRŠ ĮSTATYMO / Lawless (rež. John Hillcoat, 2012)

Prieš filmą švilpavau: na ką dar naujo galima papasakoti apie tą sausojo įstatymo laikmetį JAV? Gi viską jau seniausiai į lentynėles sudėste Sergio Leone, Brian De Palma, dabar dar gumą tempiantis serialas “Boardwalk Empire” kalba apie tą patį – vieni uždraudė, kiti toliau geria, kažkas varo spiritą ir nelegaliai kraunasi pinigą, kažkas nori tai kontroliuoti ir gauti atkatą. Visame tame aidi šūviai, dūžta stiklainiai, trykšta kraujas ir panašiai. Tai žada “Virš įstatymo” anonsas ir tai duoda.

Galima būtų tokios tematikos filmą lengvai praleisti, bet čia smalsumą sužadino jau trečią kartą susibėganti kompanija: režisierius Johnas Hillcoatas (kuris ir šiaip vertas pagarbos už nepopsišką McCarthy “Kelias” ekranizaciją) ir scenaristas Nickas Cave’as, šiaip labiau pažįstamas kaip muzikuojantis bei dainuojantis asmuo. Ir aktoriai atkreipė dėmesį – ne tie kieti vyrukai Tom Hardy ir Shia LaBeouf (šitam sulaižyti atgal plaukai tikrai tinka, atrodo sopraniškai lyg jaunesnis Michael Imperioli), kuriems ir čia nepavyko perlipti per savo tipažą, o pastaruoju metu akį traukianti Mia Wasikowska (“Albert Nobbs”, Jane Eyre”, The Kids Are All Right”), kurios vaidmuo čia, gaila, buvo tik epizodinis ir Guy Pearce (“Memento” žvaigždė), kuris profesionaliai dendiško blogiuko vaidmenyje taip pat nešmėžavo taip dažnai, kaip norėjosi. Toliau skaityti [kino teatre:] VIRŠ ĮSTATYMO / Lawless (rež. John Hillcoat, 2012) →

[interviu:] Režisierius VYTAUTAS TINTERIS apie gyvenimo ir kino sublimacijas-transformacijas

Taline gyvenantis bei Talino Baltijos Kino ir Medijos Universitete audiovizualines medijas studijuojantis Vytautas Tinteris lapkričio 17 d. „Pasakos” kino teatre pristatė savo debiutinį trumpametražinį filmą „Tylus šauksmas“. Filmas sulaukė nemenko Vilniaus publikos susidomėjimo: į filmo premjerą laisvų vietų pritrūko net filme vaidinusiems aktoriams.

Ta proga internetinio ryšio pagalba kalbamės su Vytautu apie gyvenimo ir kino sublimacijas-transformacijas.

Kaip jautiesi po tokio anšlago į savo debiutinį  kūrinį kino teatre „Pasaka”? Kaip pats vertini savo filmo „Tylus šauksmas” aktualumą?

Na, manau, kad jis yra tiek pat aktualus kaip ir Džeimsas Bondas, nors jo aš pats ir nemačiau, bet girdėjau, kad Bondas po truputį tampa pažeidžiamas ir net gali turėti žaizdų. Tad lygiai taip pat publikai aktualus yra ir mano filmas, nes abu šie filmai – „Bondas” ir „Tylus šauksmas“ kalba apie žmones ir jų gyvenimą. Tik filme „Tylus šauksmas“ herojai yra pažeidžiami, o „Bonde” ne, jie netgi beveik nemirtingi. Toliau skaityti [interviu:] Režisierius VYTAUTAS TINTERIS apie gyvenimo ir kino sublimacijas-transformacijas →

[kino teatre:] DEBESŲ ŽEMĖLAPIS / CLOUD ATLAS (rež. Tom Tykwer, Andy Wachowski, Lana Wachowski; 2012)

Taip, dabar tiek kine, tiek literatūroje madinga viską užsukti, pažaisti dėlionę, prologe pateikti epilogą, ir nepadėjus vienintelio taškelio atsukti laiką atgal ir keliauti iki epilogo su tašku. Keblu? Tikrai taip. O kai tokių kelionių ne viena, o visos šešios, tai gali ir galva susisukti. Visgi, tai ne galvasukys “Memento” ar stilingas, bet ne turiningas “Café de Flore”, tai “Debesų žemėlapis”, kurį galima vadinti svaiginančiu vaizdais, įtraukiančiu, neperspaustu (nors ir veik trys valandos trukmės) ir dar galybe teigiamų epitetų, nors, kaip žadėjo išankstiniai filmo anonsai, pabaigoje “stogo nenurovė”. Bet tai gal todėl, jog tik pasirodžius titrams norėjosi vėl filmą sukti iš naujo ir dėliotis praleistuosius akcentus bei tiesiog – mėgautis nebegaudant kiekvienos frazės arba tik frazes ir gaudyti.

Toliau skaityti [kino teatre:] DEBESŲ ŽEMĖLAPIS / CLOUD ATLAS (rež. Tom Tykwer, Andy Wachowski, Lana Wachowski; 2012) →

[dienoraštis:] SCANORAMA 2012

Scanorama 2012 sostinėje jau baigėsi. Buvo smagu (iš pradžių) ir varginančiai (link pabaigos). Smagu, kad iš viso vyksta tokie re(n)giniai, plečiantys akiratį, remiantys ir vietinį kiną, puikiai organizuoti ir su Arlickaitės žodžiu prieš filmus. O nuovargis ima jaustis antros savaitės pabaigoje, nes filmų festivals atveža tikrai daug – per daug. Fiziškai pamatyti visus neįmanoma, o ir atsirinkti nėra taip paprasta. Juolab, kai šiaurietiškos krypties kino Scanoramoje vis mažiau: pernai – 22, šiemet – 18. Lieka apgailestauti ir pripažinti, jog festivalis praranda savo veidą. O taip norėjosi šiemet išmainyti kelias europietiškas juostas į, pavyzdžiui, naujausius Susanne Bier ar Petter Næss darbus. Bet yra kaip yra.

Lieka dar sudėti paskutinius asmeninius prioritetus, kurie be jokio eiliškumo būtų tokie: „Palaužti” (už viską), „Šventieji motorai” (už sukeltą norą žiūrėti dar kartą), „Kibirkščiavimas” (už smagumą), „Bet kuriuo keliu” (už lengvą šiaurietiškumą), „Laužyti garsą” (už dokumentikos ir meno sintezę). Bet liko dar nematytų filmų, po kurių – kaip ten festivalio šūkis buvo – viskas gali apsiversti.

ŠVENTIEJI MOTORAI

(Holy Motors), 2012, rež. Leos Carax

Scanoramą šiemet užbaigiau su retai savo kinematografinį meną pristatančiu prancūzu Carax ir jo „Šventaisiais motorais”, kuris sėkmingai galėtų būti laikomi Jim’o Jarmusch’o „The Limits of Control” tęsiniu. Toliau skaityti [dienoraštis:] SCANORAMA 2012 →