Follow the signs, and you will uncover your destiny. (Jeff)
Mažytė pertraukėlė nuo „Scanoramos” rimtų filmų nunešė prie holivudinės brolių Duplass’ių („The Puffy Chair”, „Cyrus”) komiškos dramos „Jeff, Who Lives at Home” (Džefas, gyvenantis namuose), kuri, tiesą sakant, visai tiktų ir solidžiam festivaliui.
Juosta apie vieną dviejų brolių ir jų motinos dieną. Broliai tikri, bet absoliučiai skirtingai žvelgia į pasaulį: Džefas (vaidina Jason’as Segel’as („Velniop tą Sarą Maršal”, „Kaip aš susipažinau su jūsų mama“) – nevykėlis, lėtų apsukų, vis dar gyvenantis motinos namuose, Patas (vaidina Ed’as Helms’as iš abiejų „Hangover’ių”) – sėkmingai dirbantis, apsukrus ir guvus vyras su žmona gyvenantis atskirai nuosavame name. Abiejų diena prasideda ypatingai: Džefas, pažiūrėjęs Shyamalano „Ženklus” ir sulaukęs keisto skambučio, nusprendžia, kad „Kevinas” yra jam siųstas ženklas, Patas tuo tarpu žmonai pristato savo pirkinį – naujutėlį „Porsche”, nupirktą už naujam namui taupytus pinigus, o senyvo amžiaus vieniša brolių motina (rimtoji Susan Sarandon) ofise gauna žinutę nuo nepažįstamo gerbėjo. Toliau skaityti [namų kino teatras:] JEFF, WHO LIVES AT HOME (rež. Jay Duplass, Mark Duplass, 2011)
„Tik kūnas yra ta neigiančioji, ribojančioji, koncentruojančioji, glaudinančioji jėga, be kurios asmenybė išvis neįmanoma. Atimk iš savo asmenybės kūną – ir iš jos nebeliks nieko. Kūnas – tai asmenybės pagrindas, jos subjektas.”(1) – knygoje „Krikščionybės esmė” rašo vokiečių filosofas Ludwigas Feuerbachas (1804 – 1872). O kas nutinka tuomet, jei tuo pat metu, bet skirtingose vietose ima egzistuoti du visiškai identiški kūnai, identiškos asmenybės? Kas nutinka toms asmenybėms, kuomet jos viena apie kitą sužino? Ar tikrai su kūno pabaiga užsibaigia ir asmenybė? Tokius klausimus savo filme „Dvigubas Veronikos gyvenimas” (La double vie de Véronique, 1991) kelia lenkų režisierius Krzysztofas Kieslowskis (1941 – 1996).
„Gilyn į prarają” (orig. Into the Abyss) Tai dokumentinis filmas apie Michael Perry ir Jason Burkett įvykdytą trigubą žmogžudystę bei jų nuteisimą Teksaso valstijoje, JAV. Filmo dėmesys skiriamas minėtiems nuteistiesiems bei žmonėms, nukentėjusiems nuo jų nusikaltimo, kuriems ir dedikuojamas šis filmas.
Neabejoju, jog sudėtinga kažką naujo sugalvoti snukių daužymo ir pyškinimo iš automatų žanre. Visko jau buvo: ir garsiai lūžtančių kaulų, ir kaukolėn įstumtų akių obuolių, ir nutrauktų galūnių, ir 
No guns, no sex, no telephones.
Nuo rugpjūčio mėnesio vidurio Lietuvos kino teatruose pagaliau pasirodė išskirtinio režisieriaus, JAV maestro Wes‘o Andersson‘o, premjera „Mėnesienos karalystė“ (orig. Moonrise Kingdom). Manau, nesuklysiu pavadindama šį filmą gera naujiena sinefilams, nes Lietuvos ekranuose kol kas pristatyta labai nedaug šio režisieriaus filmų: „Tenenbaumų šeima“ (The Royal Tenenbaums (2001) „Kelyje su „Dardžylingu“ (The Darjeeling Limited (2007). Na, o kas nepasitenkina vien kino teatruose rodomomis naujienomis, manau, surado būdų kaip pažiūrėti ir kitus šio originalaus režisieriaus darbus, tokius kaip: „Gyvenimas po vandeniu“ (The Life Aquatic with Steve Zissou (2004), „Rushmore“ (1998) ar vaikams sukurtąjį „Šaunusis ponas Lapinas“ (Fantastic Mr. Fox (2009), kuris, beje, labai gerai žiūrisi ir prie vaikų kompanijos prisišliejusiems suaugusiems.