Visos istorijos jau yra papasakotos, belieka tik jas perpasakoti savaip.
Talentingo vengrų kino kūrėjo Szabolcs Hajdu filmas – drama apie Rumunijos vengrę Moną. Jauna moteris išvyksta užsienin, palikusi savo trejų metų dukrą tetai – būrėjai Rodicai. Mona nuperkama dirbti Liverpulio bordelyje „Paskalio biblioteka“ (orig. – Gyöngéd kezelés), kur įgeidžius tenkina ne eilinės moterys, vyrai ir vaikai, o įvairūs personažai – Žana d`Ark, Dezdemona, Lolita ir t.t. Grįžusi namo ji sužino, kad dukra yra globos namuose ir norėdama ją atgauti, Mona socaliniam darbuotojui pasakoja savo istoriją – kartų, sudėtingą, o kartu ir laukiniškai žavų gyvenimą. Toliau skaityti [kino teatre:] PASKALIO BIBLIOTEKA (rež. Szabolcs Hajdu; 2010)
You try to handle it case-by-case. But no. It won`t help change the world or anything. But it sticks to my throat, it tears me up.
Su „Tamsos riterio sugrįžimu” (The Dark Knight Rises) Christopheris Nolanas ir Christianas Bale’as užbaigė savo Betmeno trilogiją. Užbaigė solidžiai, didingai, masiškai ir kiek šabloniškai (dėl paliktos galimybės sugrįžti). Po „Tamsos riterio” tai buvo vienas laukiamiausių tęsinių: kažką panašaus teko patirti gyvenant nuo vieno iki kito „Matricos” ar „Žiedų valdovo” filmų. Tačiau su laiku bręsti ir pastebi, jog pralenkti save net garsiems vardams darosi vis sudėtingiau. Taip nutiko ir Nolanui su „Tamsos riterio sugrįžimu”.
Have you noticed how nobody works anymore and everybody does something artistic?
Pernai Kanų kino festivalyje startavusi austriška drama buvo nominuota ir Auksinės palmės šakelei, tačiau kažkodėl tyliai praslinko pro mūsų didžiuosius ekranus (buvo parodyta tik „Tarptautiniame Kauno kino festivalyje”), nors platintojai galėjo pasidaryti puikią reklamą su „garliaviniais” lozungų plakatais, nors greičiausiai būtent todėl – dėl šios, jau gerklėje stovinčios, pedofilijos tematikos – nepanoro išsiplėsti vietiniame kino teatrų repertuare. O iš tikro Markuso Schleinzerio režisierinis ir scenarinis debiutas visai vertas rimto kino mėgėjų dėmesio.
Ne pirmo šviežumo televizinis produktas, tačiau tikrai vertas serialų ryjikų dėmesio. Ricky Gervais ir Stephen Merchant, idėjiniai britiškojo (vėliau – ir amerikietiškojo) „The Office” kūrėjai, iškepė keliolika serijų ir baigiamąjį ilgametražį apie dviejų „masovkės”, masinių scenų aktorių, ir nevykėlio kino agento darbo ypatumus. Abu minėtieji vyrukai čia pasireiškė ir kaip režisieriai, ir kaip scenarijaus autoriai, ir kaip pagrindiniai aktoriai. Tandemo rezultatas džiugina ir akį, ir ausį.
Filmas iš tolimosios Australijos. Julia Leigh debiutuoja kaip režisierė, kurios pirmąjį blyną galima vertinti dvejopai: kaip vidutinišką dramą, sukergtą iš padrikų miniatiūrų, stokojančią aiškaus siužeto ir apčiuopiamos problematikos (tai matyt atspindi ir imdb lankytojų, besitikėjusių lengvo ir gražaus, gal net magiško realizmo prieskoniais pagardinto filmo, įvertinimai), arba kaip vojeristinį-psichologinį eksperimentą, kuriame žiūrovas patiria nemažą malonumą gaudamas šansą įkišti nosį į tik pinigingų išrinktųjų sluoksniui prieinamos kasdienybės užkulisius.
Didžiulių ambicijų tikrais įvykiais paremtas epas iš tolimojo Taivanio. Prieš žiūrint rekomenduojama susipažinti su istorinėmis aplinkybėmis: Taivanis XIX a. pabaigoje buvo Kinijos provincija, tačiau po Japonijos-Kinijos karo 1895 m. perėjo į nugalėtojų japonų rankas, kurie koloniją valdė iki pat Antrojo Pasaulinio pabaigos ir įvedinėjo ten savo tvarką, kuri vietiniams nebuvo labai prie širdies. Filmas