Ar mums dar reikalinga civilizacija, jeigu mes nebesuinteresuoti būti civilizuotais?
Vargiai „Dieve, laimink Ameriką” galima pavadinti režisūriniu šedevru, kaip ir daug kur linksniuojama (juodąja) komedija, bet tai tikrai taikli satyra apie šiandieninę Ameriką ir ne tik, nes labai daug ką galima pritaikyti ir kitoms vakarų šalims, įskaitant Lietuvėlę.
Filmą veža du pagrindiniai aktoriai: Joel Murray (jaunesnysis Bill’o brolis) ir Tara Lynne Barr. Joelis vaidina mielą, vidurinio amžiaus krizės kamuojamą vyriškį Franką, kurį vieną dieną viskas užkniso ir įsivaizduojamus sušaudymus ima versti realiais. Prie trūkusios kantrybės žinoma prisidėjo už sienos klykiantis kūdikis, besiriejantys kaimynai, nenorinti matytis duktė (nes pas jį nėra ką veikti), gyvenanti su patėviu ir buvusia žmona, atleidimas iš darbo dėl gėlių įteikimo bendradarbei ir dėl žinios, jog auglys smegenyse jam gyvenimo laiko sutrumpino iki kelių mėnesių. Ir dar – Amerika, kurioje per televiziją rodo šlamštą, kur tv šou minedai sulaukia daugiau dėmesio, nei talentingosios žvaigždės, kur moksleiviai šaudo bendraklasius, kur kompiuteriniai žaidimai svarbesni už tėvus, kur išpaikinti vaikai kelia isteriją dėl gauto Blackberry, nes norėjo iPodo, kur žudomasi, kad patektų į televiziją ir t.t. Toliau skaityti [namų kino teatras:] GOD BLESS AMERICA (rež. Bobcat Goldthwait, 2011)→
Rumuniška drama, kurioje skustagalvis nepilnamečių kolonijos augintinis Silviu gelbėjo brolio gyvenimą, tačiau visiškai sugadino savo. Drebančia kamera fiksuoti skubrūs žingsniai, įdėmūs žvilgsniai, apriboti uždaros kolonijos erdvės. Vienokios taisyklės, kad pritaptum, ir kitokios – kad išeitum. Pašniukštinėjimai dičkio – jau nebe paauglio, bet dar ir ne vyro, pasaulyje. Kad pamatytum žiupsnelį brendimo ir flirto, žiupsnelį Rumunijos emigracijos sopulių, nepavykusį bandymą ištrūkti atgal į gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų. Neskubriai pasakojama istorija, pasibaigianti erdvės už kolonijos vaizdais – kaip prarasto rytojaus, į kurį šiek tiek naiviai veržėsi Silviu, panoręs nors akimirkai suvilioti merginą. Nes juk, kai noriu švilpti – švilpiu. Toliau skaityti [namų kino teatras:] IF I WANT TO WHISTLE, I WHISTLE (rež. Florin Serban, 2010)→
Trumpas pranešimas ir šiek tiek ilgesnis paaiškinimas apie tai, jog pasitraukiu iš G. Gal ir nevertėtų susireikšminti, tačiau turint omenyje, jog prieš beveik 6 metus buvau vienas pagrindinių G. įkūrėjų, nepranešti apie tai būtų keista.
Mano rašymai apie muziką prasidėjo omni.lt (dabar balsas.lt), vėliau persikėlė į delfi.lt, galiausiai surado savo vietą www.g-taskas.lt Tada nesinorėjo paskęsti informacijos lobynuose ir ieškojau vietos, kur galima būtų sutraukti bendraminčius – kurie ir komentuotų į temą, ir galėtų papildyti nebijodami, jog bus apdrabstyti. Tuo metu kažkas (bent jau man) panašaus buvo „Pravda” bei „Ore”, tačiau nesijaučiau pakankamai blatnas rašyti nei vienam, nei kitam. Taip ir pradėjom. Vėliau atėjo ir šiek tiek netikėti minėtų leidinių įvertinimai jų kasmetiniuose apdovanojimuose. Apie pažintis su organizatoriais net nekalbu – tai didžiausias G. užgyventas turtas, kuris, tikiu, dar ilgai neišsišvaistys. Toliau skaityti Redakcijos skiltis: pasikeitimai.→
Šiemet kaip sudėtinė Kino pavasario dalis startavo pirmasis mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis „Eureka 2012“. Per penkias dienas (kovo 19-23 d.) buvo parodyta dešimt filmų. Lašas jūroje, lyginant su KP programos gausa, tačiau pirmasis blynas gali būti skanus ir be uogienės. Juolab, kai jis nemokamas. Tik dabar tokie laikai, kai net dovanotam arkliui daromas DNR tyrimas, be kurio negali būti tikras, jog arklys yra geras arklys. Taigi tyrimą atlikom ir rezultatai tokie:
Teigiami:
1. Išankstinė registracija, leidžianti susiplanuoti laiką.
2. Priminimas apie rezervacijas į elektroninį paštą. Tiesa, galėtų būti į kiekvieną filmą, o ne vienu kartu visiems.
3. Esant laisvų vietų įleido ir iš anksto neprisiregistravusius.
Kai po filmo režisierės Maja Miloš paklausė ar tikrai reikėjo rodyti tiek atvirų sekso scenų (jeigu neskaitėt filmo aprašymo, turėkit omenyje, jog kalbama apie 14 metų aktorius), ji atsakė, jog aišku buvo galima ir kitaip, bet tada ji būtų buvus nenuoširdi. Įkvėpta įvairių youtubinių klipukų, kuriuose matomos tiek patyčių, tiek nepilnamečių sekso scenos, Maja Miloš pasakoja provincijos paauglių meilės istoriją, tačiau jeigu tikėti (o tam pagrindo yra), jog scenarijus nėra vien tik iš lempos trauktas, o atspindi kaip bei kuo paaugliai gyvena iš tiesų, „Klipą” gali žiūrėti ir kaip egzotinę dokumentiką. Atviras, emocingas, sukrečiantis, gal kiek net žiaurus, filmas kalba apie bendražmogiškus dalykus, kurių vienas pagrindinių – turėti kažką šalia, būti mylimam. Bet kokia kaina.
Festivalyje matėm rusų juostą „Aš tave myliu”. Vežantis reikalas leidžiantis įlipti dabartiniam Rusijos jaunimui (tiksliau kai kuriem jų sluoksniam) į galvą, tačiau tos keiksmažodžiais prisodrintos emocijos puikiai galėtų apsiriboti tiek keliolikos minučių, tiek keliolikos valandų seansu. „Klipe” kažką panašaus gauni su galutiniu tikslu.
Man vis norisi konkursinės programos filmus nurašyti į antrą lygą (po pasaulyje jau pripažintų juostų, nes ir jų visų nespėji pamatyti), tačiau išskyrus kelias išimtis, KP organizatoriai kasmet suranda istorijų, kurias drąsiai gali dėti prie viso festivalio geriausiųjų. „Klipas” – vienas tokių.
Berlinalė tolsta šį kartą, atrodo, per greitai, tad, kol ji galutinai netapo tik praėjusio gyvenimo prisiminimais, ir „Kino pavasaris“ neužtemdė visų minčių, dalinuosi.
Atrodo, vis sunkiau įbristi į tą pačią upę, ir iš Berlinalės grįžti su mintimi, kad pamatei TĄ filmą. Žmonės kalba, kad su amžiumi daraisi vis išrankesnis. Panašu, kad tai tiesa: naivumą išstumia žinojimas, ko nori, t. y. „prasmingai“ išnaudoti laiką, nes juk jo dabar nebėra, o filmų daug, pažinčių irgi… Panašu ir tai, kad mes tikimės vis išgyventi katarsį, kurį turėtų sukelti tik tam tikro pobūdžio / emocijos / estetikos filmas. Dėl to ir aš vis pasiduodu norui pritarti kolegoms akredituotiesiems, kad „nebėra čia ko žiūrėti“… Bet vėlgi, upė jau nutekėjo, tad belieka tik skaičiuoti viščiukus.
Panašu, kad kinas kinta, todėl kinta ir tai, ką mums serviruoja Berlinalė, turint galvoje, kad kino festivalis – tai naujausių pasaulio kinematografijos tendencijų lakmusas. Žinoma, tai neprasidėjo nei vakar, nei su pirmąja šių metų Berlinalės diena, bet tai vis ryškėja…
Atrodo, festivalio filmuose vis dažniau analizuojamos kadaise ar ne taip seniai padarytos klaidos. Filmai apie karinius–politinius konfliktus, kurių šiais metais apstu: realius (nuo 1937 m. japonų invazijos į Nankiną Zhang Yimo filme The Flowers Of War / Jin líng Shi San Chai iki Angelinos Jolie romantizuoto, ir gal kiek per daug satūruoto Balkanų konflikto filme In The Land Of Blood And Honey) ir pramanyti: suomių mokslinė fantastika apie piktuosius nacius iš tamsiosios Mėnulio pusės filme The Iron Sky ar Tsui Hark 3D filmas Flying Swords Of Dragon Gate apie skraidančiuosius durklus ir nemariuosius jų šeimininkus.
Berlinalėje ir šiais metais parodyta nemažai queer filmų. Vieni jų ir toliau maloniai žaidžia žanrais (pvz. My Mommy Is Coming), o kiti konvencionalumu neatsilieka nuo daugumos konkursinių filmų ir darosi tokie pat nuobodūs (ar, kalbant nuosaikiau, labiau tinkami rekreacijai „po sunkios darbo dienos“), kaip ir bet kuris ilgai praktikuojamas konvencionalumas.
Filmų geografija išlieka ta pati, t. y. visa-aprėpianti. Čia ir toliau mylimas Tolimųjų Rytų kinas, tačiau tarp Trijų didžiųjų banginių (Kinijos, Japonijos ir Pietų Korėjos) galima pamatyti ir beveik visai nepažįstamo kino iš Kambodžos, Vietnamo. O jei žiūrėtume, kokios bangos kyla, tai akivaizdžiai būtų arabų šalių kinas.
Tokios būtų mintys.
O filmai, kuriuos mačiau ir kuriuos norėčiau parekomenduoti, jei kada pro šalį slystų galimybė juos pamatyti, apačioje:
Savo šių metų TO filmo etiketę klijuočiau olandų režisierės Sachos Polak filmui Hemel. Filmas kalba apie artimus, kartais net perdėm intymius tėvo ir dukros santykius; nepuritonišką seksualumą; šiuolaikinę kartą, gyvenančią akimirka. Filmas apdovanotas, ir ne veltu.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=-eJ4tPIEJCk
Golden Slumbers / Le sommeil d’or (Rež: Davy Chou) – khmerų kilmės Prancūzijoje gimusio režisieriaus bandymas bent fragmentiškai atkurti Kambodžos kinematografijos istoriją, didžia dalimi sunaikintą raudonųjų khmerų. Vis dar šildo vaizdinys, kaip žmonės „prie žemės“ atpasakoja siužetus filmų, kurių jau nebėra. Rekomenduojama sinefilams su lakia vaizduote.
http://vimeo.com/16495276
Parade / Parada (Rež: Srđan Dragojević) – referuoja į pirmąjį gėjų paradą Belgrade. Labai supaprastintas (kartais gal net per daug) požiūris į homoseksualumą, nors gal tai ir būdas masėms kalbėti apie marginalias temas. Berods, kažkam antrinu, bet rekomenduojama besidomintiems Petro Gražulio išsišokimais. Beje, filmą bus galima pamatyti ir „Kino pavasaryje“.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=g3qv-OkIo6s
Iron Lady (Rež. Phyllida Lloyd) – apie Didžiosios Britanijos premjerę Margaret Thatcher. Filmo faktų autentiškumas kvestionuojamas, bet vertinantiems kiną, o ne istorijos pamokų medžiagą, Meryl Streep – nuostabi.
http://vimeo.com/33589865
Iron Sky (Rež.: Timo Vuorensola) suomių mokslinės fantastikos komedija apie tai, kaip dalis nacių 1945 m. pabėga į tamsiąją Mėnulio pusę, o 2018 metais grįžta užimti Žemės. Tema nuperka, tik truputėlį gaila, kad iki pabaigos pritrūksta kvapo.
http://www.ironsky.net
Mėgstantiems trash estetikos queer tematikos filmus rekomneduoju Bugis Street Redux (Rež: Yonfan) – vaizduojantis vienos 7-ojo deš. Singapūro gatvės transeksual(i)ų gyvenimą, pilną meilės ilgesio… pervaidintas, pilnas „karalienių“ (queen), kalbančių medinėmis frazėmis, ir jų emocijų. Rekomenduojama gurmanams.
http://vimeo.com/37577435
Tęsiant queer temą: Among Men – Gay in East Germany / Unter Männern – Schwul in der DDR (Rež: Markus Stein, Ringo Rösener) – dokumentinis filmas, gan fragmentiškai, tačiau informatyviai ir spalvingai vaizduojantis Rytų Vokietijoje gyvenusius gėjus, kur, kaip ir „pas mus“, seksualumas (juo labiau homoseksualumas) „neegzistavo“.
Rodė ten ir dokumentinį filmą apie Mariną Abramović – vieną iš labiausiai lauktų ir labiausiai nuvylusių filmų. Televizinė dokumentika. Jokiu būdu nepradėkite pažinties su Marina nuo šio filmo, jei ne prie širdies graudulį spaudžiantis, pseudo-intymus montažas.
Dviem Oskarams (ir daug kitų nominacijų bei laimėjimų) nominuota* iraniečių drama „Nadero ir Siminos išsiskyrimas“ (angl. „A Separation“, orgin. „Jodaeiye Nader az Simin“, režisierius Asghar Farhadi) – vienas iš rimtesnių pastarojo meto kino perliukų.
Kiekviena kultūra turi savo kodą ir tam tikrą savo „priėjimo“ kainą, todėl, norint ją pažinti iš arčiau, reikia, visų pirma kad ir kaip tai būtų sunku, su tuo susitaikyti. Tačiau „Išsiskyrimas“ – itin meistriškai lengvai parodo iš tiesų neįtikėtinai sudėtingus dalykus, kaip tai, kas atrodo taip paprasta ir aišku, iš tikrųjų nėra nei paprasta, nei aišku. Apskritai pats „absoliučios tiesos“ nebuvimo faktas čia tarsi pražysta gražiausiais blogio žiedais, kai visi yra dėl ko nors kalti, nors kaltininkų – nė vieno, o štai aukų – daugiau negu reikia. Kaip nėra visiems tinkančio ir optimalaus sprendimo, nes, ką bepasirinktum, kažkas nukentės, o kova už būvį juk ne visada reiškia akistatą: tik arba aš, arba jie, nes mūsų sprendimai veikia ir mums artimus žmones.
„Išsiskyrimas“ – preciziškai estetiškas, vizualiai skoningas, o dramatiškas – tik tiek, kiek reikia. Nepaisant ganėtinai lėto vystymo tempo, neverčia nuobodžiauti dėl dinamiško ir nuoseklaus scenarijaus, o kuriamų veikėjų paveikslai – smulkmeniškai motyvuoti ir psichologiškai pagrįsti. Kita vertus, tai nėra iš tų filmų, kurie taip įtraukia, kad po peržiūros dar ilgai negali iš jo „išeiti“ ir nuo jo pabėgti, tačiau, turint galvoje 2011-ųjų kino tendencijas – jau labai neblogai.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=B2Sswx_vrWk
* – p.s. sekmadienį „A Separation” buvo įvertintas Oskaru kaip geriausias filmas užsienio kalba.
Vienu sakiniu: Išdrįsti paleisti ar padaryti viską, jog atstumas nutruktų?
„Kino pavasaryje” šiemet laukia nemaža porcija, kaip patys organizatoriai įvardina, JAV nepriklausomo kino perliukų, bet „Like Crazy” nepatenka tarp jų, kas yra puiki proga parekomenduoti jį namų kino teatro rubrikoje. Apšilimui.
„Sundance” festivalyje gavęs didįjį žiuri priza draminio filmo kategorijoje ir pelnęs specialųjį žiuri prizą geriausios aktorės kategorijoje Felicity Jones, „Like Crazy” yra kažkur netoli „Blue Valentine” ir „Before Sunset, Sunrise” dvilogijos. Prie vieno arčiau dvasia, prie kito – betarpiškumu. Toliau skaityti Namų kino teatras: Like Crazy (rež. Drake Doremus) [2011]→
Ar mums dar reikalinga civilizacija, jeigu mes nebesuinteresuoti būti civilizuotais?
Rumuniška drama, kurioje skustagalvis nepilnamečių kolonijos augintinis Silviu gelbėjo brolio gyvenimą, tačiau visiškai sugadino savo. Drebančia kamera fiksuoti skubrūs žingsniai, įdėmūs žvilgsniai, apriboti uždaros kolonijos erdvės. Vienokios taisyklės, kad pritaptum, ir kitokios – kad išeitum. Pašniukštinėjimai dičkio – jau nebe paauglio, bet dar ir ne vyro, pasaulyje. Kad pamatytum žiupsnelį brendimo ir flirto, žiupsnelį Rumunijos emigracijos sopulių, nepavykusį bandymą ištrūkti atgal į gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų. Neskubriai pasakojama istorija, pasibaigianti erdvės už kolonijos vaizdais – kaip prarasto rytojaus, į kurį šiek tiek naiviai veržėsi Silviu, panoręs nors akimirkai suvilioti merginą. Nes juk, kai noriu švilpti – švilpiu. 
Šiemet kaip sudėtinė Kino pavasario dalis startavo pirmasis mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis 
