Visada žinau, ko noriu iš filmo. Braudamasi į jo teritoriją akiplėšiškai savinuosi patirtis, istorijas, žvilgsnius, akimirkas. Dažniausiai klimpstu į tokias istorijas, kurios būna arba netikros arba taip arti realybės, kad užuosti gali. Vėliau tos niekšės istorijos persekioja mane Amelijos, Guy Fawkes arba James Bond pavidalais. Apvogti – mano mylimiausias žodis. Apšvarinti visą filmavimo grupę, pradedant kameros darbu baigiant muzika už kadro. Visi taip daro, bet ne visi prisipažįsta.

Šiandien mano grobis ne toks jau ir mažas – motinos ir sūnaus santykių istorija. Kai paskutinį kartą mačiau Tildą Swinton, ji bėgo iš vyro italo namų, pasimėgavusi svetimo vyro meile. Šį kartą Tilda išpildo (man kuo toliau, tuo labiau ima atrodyti, kad nėra tokio vaidmens, kurio ji tobulai neįgyvendintų) tragediją patyrusios moters ir motinos Evos istoriją. Lietuje su mylimu vyru Franklinu pradėjusi vaiką, ji nė neįtarė, koks laukia to nuolatos klykiančio kūdikio Kevino likimas. Vienintelė auklėjimo klaida su problematišku vaiku kainuoja Evai psichologinius spąstus: mažas būdamas Kevinas sumaniai manipuliuoja savo kaip vaiko, o vėliau – kaip paauglio – padėtimi, ir prasideda motinos ir sūnaus žaidimas, kaskart kainuojantis Evai vis daugiau jėgų. Sekinama sūnaus priešiškumo ir nesugebėdama su juo užmegzti artimo santykio, Eva, pati to nesuvokdama, artėja katastrofos link. Aštuoniolika metų, prarastas gyvenimas, visuomenės priešiškumas – štai kiek kainuoja motinai ir sūnui suprasti, kad kai atrodo, jog nieko nebeturi, visada lieka artimi žmonės. Toliau skaityti Namų kino teatras: We need to talk about Kevin (rež. Lynne Ramsay) [2011] →

Vienu sakiniu: gyvenime yra gražesnių bei svarbesnių dalykų už pinigus.

Po „Sideways” Paul Giamatti ilgam sėdo į mano mylimiausių aktorių sąrašą. Paprastas, su barzdele ir į casual kelnes sukištais marškinukais, jis geriausiai tiktų prie alaus butelio ir hamburgerio vaizduoti emocionalų, gyvenimą bandantį susitvarkyti (žemesnių nei) vidutinių pajamų amerikietį. Žmogus jis paprastas, tačiau asmenybė – neeilinė. Ir čia jau sunku pasakyti ar jam atitenkantys herojai būna tokie įdomūs, ar jis tik tokius renkasi, ar gi – juos tokiais padaro.

„Win Win” jo vaidinamas Mike Flaherty personažas sunkiai verčiasi privačia teisine praktika ir tuo pačiu dar vakarais treniruoja paauglių imtynininkų komandą, kurios beviltiškumas atrodo lyg sukurtas užpildyti šūdinėjančią finansinę situaciją. Bet viskas staiga, jeigu ne gerėja, tai bent jau ima keistis: atsiranda klientas, kurį galima ištraukti iš valstybės nagų ir pasisavinti už globą skiriamus pinigus; iš kažkur pasirodantis jo anūkas, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra buvęs vienu geriausių savo amžiaus imtynininkų; paskui anūką atsivelkanti jo motina. Reikalai tai gerėja, tai komplikuojasi, tačiau niekada nenusileidžia iki neįmanomų situacijų. „Win Win” gerumas yra ne jo originalume, bet atlikime – nuo personažų, iki dialogų, situacijų bei vaidybos. Tu neverki dėl vykstančios dramos ir isteriškai nesijuoki iš komiškų situacijų, tačiau visa taip tikra, jog belieka tik mėgautis.

Thomas McCarthy nepadarė jausmingo „Titaniko”, tad „Win Win” gali praplaukti pro kinomanų radarus, tačiau tai nepakeis fakto, jog tai viena geresnių ir gražesnių praėjusių metų juostų. Tai, kad filmo įkvėpta gimė viena geriausių „The National” dainų „Think You Can Wait” (skambanti titruose), taip pat šį bei tą sako. Toliau skaityti Namų kino teatras: Win Win (rež. Thomas McCarthy) [2011] →

Sėdėdamas daržinėje prie šieno kaugių keistos bendruomenės vedlys Patrikas dainavo: Well, she is just a picture who lives on my wall. Niekas geriau neapibūdina filmo protagonistės trejomis tapatybėmis: Martha realybėje, Marcy May bendruomenėje ir Marlene atsiliepdama telefonu. Iš tikro mergina, pabėgusi nuo smurtą „meile“ dangstančios bendruomenės, tėra paveikslas: tuščias kūnas išniekinta tapatybe. Glausdamasi vyresnės sesers Lucy namuose Martha bando iš galvos išmesti prisiminimus apie žalingas patirtis Patriko kuriamoje „šeimoje“ – bendruomenėje, kuri tik iš pirmo žvilgsnio steigia geresnį gyvenimą jos nariams. Toliau skaityti Namų kino teatras: Martha Marcy May Marlene (rež. Sean Durkin) [2011] →

Vienu sakiniu: „Aš niekada nenustosiu stengtis. Nes kai surandi tą vienintelę… Tu niekada neturi pasiduoti”.

Žmona vyrui pasako, kad nori skirtis. Jis gerdamas bare sutinka moterų širdžių užkariautoją, kuris pasisiūlo išmokyti bendravimo su moterimis technikų. Rimtai? Rimtai. Jeigu kada būčiau išgirdęs tokią anotacijų be konteksto, spjaučiau kaip ant eilinio holivudinio niekaliuko. Tačiau taip jau atsitiko, kad „Crazy. Stupid. Love” akiratin pakliuvo besižvalgant ką gero pastaruoju metu nuveikė Julianne Moore. O tada žiūri, kad greta dar ir Steve Carell („The Office”), Ryan Gosling („Drive”, „Blue Valentine”), Marisa Tomei („The Wrestler”) bei epizodinis Kevin Bacon. Tiek daug žvaigždžių, pasirinkdamos kur vaidinti, negali klysti. Toliau skaityti Namų kino teatras: Crazy. Stupid. Love. (rež. Glenn Ficarra, John Requa) [2011] →

Vienu sakiniu: Pirmi vieno geriausių F-1 piloto žingsniai ir… paskutiniai.

Tikiu, kad „Sundance” publika (o tai nėra F-1 gerbėjų šalis) „Senna” kaip geriausią dokumentinį filmą įvertino už jo turinį, o ne už seniai užsimezgusį (ir, deja, jau nutrūkusį) ryšį su legendiniu sportininku. Jau ir 1994 metais, kai San Marino Grand Prix metu užgeso brazilo gyvybė, Rusijos kanalas transliavo pašėlusiu greičiu lakstančių automobilių varžybas. Iki šiol akyse stovi tiek avarijos akimirkos, tiek aš pats tėvų kambaryje stebintis nuolaužų krūvas. Tad nenuostabu, jog yra baimė būti subjektyviam. Per daug subjektyviam.

Režisierius Asif Kapadia Ayrton Senna kelią F-1 pasakoja be kalbančių galvų – faktiškai vien tik iš archyvinės medžiagos. Vienintelė dažnai ekraną uzurpuojanti galva – paties Ayrton Senna’os. Ir jau tik ant ant viršaus, lyg prisiminimai, skamba jo buvusių komandos partnerių ir varžovų, komandos vadybininkų balsai. Lyg iš ten bei iš tada, tų laikų, kai buvo jis. Tai buvo asmenybė. Ambicinga, sportu serganti asmenybė. Gal todėl ir filmas, nors jame matai, kad moterys lenktynininko gyvenime užėmė ne paskutinę vietą, yra apie sportą. Bet ar gali pykti, jeigu neprailgsta? Toliau skaityti Namų kino teatras: Senna (rež. Asif Kapadia) [2010] →

Vienu sakiniu: Man reikia tavęs, kad atrasčiau save.

Broliai Dardenne (festivaliuose Lietuvoje galėjom matyti (jeigu atmintis nepaveda) „Lorna’s Silence” ir „L’enfant”) galima sakyti jau tapo nuolatiniais Kanų kino festivalio laureatais. Ne išimtis ir naujausias jų darbas „The Kid with a Bike” („Le gamin au vélo”) apdovanotas didžiuoju žiuri prizu kaip geriausias filmas. Skūpios juostos 88 minutės reiškia ne kad nėra ką rodyti, bet, jog režisieriai be filosofinių išvedžiojimų išnaudoja kiekvieną juostos milimetrą. Tradiciškai, neieškodami sensacijų bei nevyniodami neįtikėtinų istorijų, Dardenne pasakoja istoriją, kuri garantuotai ir šiuo metu vystosi kažkuriame pasaulio kampelyje. Vieną dieną globos namuose gyvenančio jauno paauglio (ar suaugusio vaiko?) Cyril gyvenimas apsiverčia – tėvas, su kuriuo jis kartais susitikdavo, dingsta. Desperacija jaunuolio veiksmuose vien bandant patikrint buvusį tėvo butą („negali būti, kad jis dingo nieko man apie tai nepasakęs”) primena paskutinio šiaudo griebimą – lyg paskutinė galimybė nelikti vienam. Dingsta ir mylimiausias tėčio bute buvęs dviratis, tačiau lygiai taip pat, kaip dingsta tėtis bei dviratis, atsiranda naujas žmogus sutinkantis globoti Cyril savaitgaliais bei išperkantis jam dviratį, kurį tėtis buvo pardavęs. Čia prasideda tiek metaforiška, tiek tiesioginė savo vietos pasaulyje paiešką, važinėjant iš vieno miesto galo į kitą, nuo vieno žmogaus prie kito. Dardenne pasakoja paprastai, bet skaudžiai. Kone socialdokumentiškai. Čia skauda už kiekvieną, nes bereikalingų ar atsitiktinių herojų nėra. Visi tikri. Kaip tavo brolis ar mama. Todėl ir skauda atitinkamai. Thomas Doret vaidinantis Cyril yra nepriekaištingas. Ir ne už gražias akutės bei tvarkingai sušukuotus plaukus, bet būtent už nevaikiškus dalykus – baimę, netikrumą, pasimetimą, ieškojimus. Iki šiol neatsižaviu tuo, kaip Dardenne lygioje vietoje sugeba išpausti tiek daug. Žemai lenkiu galvą ir viliuosi, jog filmas pasieks ir „Kino pavasario” žiūrovus. Toliau skaityti Namų kino teatras: The Kid with a Bike (rež. Jean-Pierre Dardenne, Luc Dardenne) [2011] →