Temos Archyvai: Kinas

Namų kino teatras: Perfect Sense (rež. David Mackenzie) [2011]

Vienu sakiniu: Kiek reikia prarasti, kad atrastum, kas yra brangiausia?

Citata: – How would you feel about heading home?
– We’ve just fall asleep.
– I have a tought time sleeping with someone else in a bed.

Kažkodėl (nors gal tai ir kvailas klausimas sau) kino platintojai Lietuvoje nusprendė, kad jeigu iš paskutiniųjų filmų su Ewan McGregor ir yra kas, ką norėtų pamatyti žiūrovai Lietuvoje, tai nebent tik Steven Soderbergh trilerį „Haywire”. Tad tiek „Beginners”, tiek „Perfect Sense” teks žiūrėti namuose. Žiemą gal ir gerai – tokie šilti filmai sušildys tikrai ne vieną.

Dievinu Thomas Vinterberg filmą „Festen”. Man jis iki šiol vienas geriausių ir, tikėtina, kad būtent jis yra viena (iš daugelio) priežasčių, kodėl buvau nepaveiktas Lars Von Trier „Melancholijos”. Jeigu jau kur buvo šeimyninė drama (ir situacijos apsivertimas), tai buvo „Šventėje”. „Melancholijoje” voliojosi nebent pyrago likučiai. Bet „to make long story short”… Kitas puikus filmas iš Thomas Vinterberg rankų, (mano galvoje jis jau kultinis), „It’s All About Love”, tiek kino kritikų, tiek daugumos imdb lankytojų buvo įvertintas itin kritiškai. Taip, taip, paversti meilę, tiksliau jos nebuvimą, atšąlančio klimato priežastimi galėjo atrodyti ir kvailoka. O man patiko.

David Mackenzie darbas pasitinkamas kur kas palankesniais įvertinimais, bet panašumų juostos turi Toliau skaityti Namų kino teatras: Perfect Sense (rež. David Mackenzie) [2011] →

Namų kino teatras: Beginners (Rež. Mike Mills) [2010]


Vienu sakiniu: Niekada ne vėlu pradėti iš naujo.

Citata: I don’t want to just be theoretically gay. I want to do something about it.

Tai nėra filmas apie gėjus, kaip gali pasirodyti iš atrinktos citatos. Žmogui, kuris tai pasakė buvo 75. Išpažintį, jog keturis dešimtmečius santuokoje išgyvenęs tėvas yra gėjus išgirdusiam sūnui – 38. Panašiai tiek buvo ir filmo režisieriui Mike Mills bei jo tėvui, kai jie apie tai pasišnekėjo arba kitais žodžiais – filmas iš dalies yra paremtas asmenine režisieriaus patirtimi. Ir būtent jis arba jo herojų filme vaidiantis Ewan McGregor yra pagrindinė istorijos figūra. Tėvas ir jo sprendimas, praėjus penkeriems metams po žmonos mirties, yra istorijai stiprybės suteikiantis impulsas, bet veiksmas sukasi aplink jo sūnų. Užaugusį, subrendusį, bet tuo pačiu daugybę kartų nusivylusį ir dėl to šiek tiek liūdną bei pasimetusį. Nesinori tęsti to, kas buvo, bet lygiai taip pat baisu pradėti ir kažką naujo, ką puikiai iliustruoja ir faktas, kad atsiverti bei pradėti gyvenimą iš naujo nebeturintis ko prarasti žmogus ryžtasi tik po penkerių metų. Ir svarbiausias momentas čia yra ne kalbos, apmąstymai, bet veikimas. Gal kiek impulsyvus, net vaikiškas, bet veikimas. Nebijant suklysti, susimauti, bet tuo pačiu „rizikuojant” atrasti kažką džiugaus, naujo. „Fail, fail again, fail better” kadais yra sakęs Samuel Beckett ir už šios citatos nėra nieko daugiau nei tik paskatinimas judėti į priekį, nepaisant to, kad pirmieji žingsniai gali būti sunkūs. Jeigu mano tėvas, kuriam 75, gali viską pradėti iš naujo, gal ir aš galiu? Filme, kuriame ir pagrindinis herojus ir jo simpatiška mylimoji, ir tėvo mylimasis yra ne be trūkumu, netobuli, nesunku atrasti save (vienu savo gyvenimo laikotarpiu ar kitu) ir tuo patikėti. Kad ir tu gali būti laimingas.

Gražių visiems švenčių ir naujųjų metų su vienu gražiausių filmu pasirodžiusių dar šiais. Toliau skaityti Namų kino teatras: Beginners (Rež. Mike Mills) [2010] →

Chico & Rita (rež. Fernando Trueba, Javier Mariscal) [2010]


Vienu sakiniu: istorija iš meilės: vienas kitam ir muzikai.

2011 Europos kino apdovanojimuose geriausio animacinio filmo kategorijoje triumfavo ši juosta iš Ispanijos. „Chico & Rita” savo turiniu yra kur kas arčiau tikro kino nei pasakiškos ar fantastiškos istorijos, kurios triumfuoja bei varžosi „Oskaruose”. Galima net paspekuliuoti, kad ekrane prasisukanti dviejų žmonių drama įvyko iš tiesų. Kažkada tarp 1940-50 metų. Kuboje, Niujorke, Paryžiuje. Kur vienas jų buvo nuostabus džiazo pianistas, o kita – žavaus balso savininkė. „Ar kas nors (kitas) galėtų atlikti mano aranžuotes?” – kartą savo draugo paklausė jis. Ir iš tiesų, kaip jo pianinas be jos balso, taip ir jis be jos, o ji be jo negalėjo gyventi. Bet ambicijos, nesutarimai bei natūralūs žmonių žaidimai – jie išskiria, suveda, vėl išskiria ir vėl suveda, kai ateina laikas nustoti žaisti ir įvertinti, priimti bei mėgautis dovanomis, kurias tau skiria likimas. Ryškios spalvos ir charakteriai skleidžiasi gražaus apšvietimo animacijoje bei draugijoje tokių džiazo vardų kaip „Thelonious Monk”, Cole Porter, Dizzy Gillespie, Freddy Cole ir Charlie Parker. Belieka tik mėgautis. Toliau skaityti Chico & Rita (rež. Fernando Trueba, Javier Mariscal) [2010] →

JONAS MEKAS „Žmogus prie lyjančio lango“

„Mano namai yra visas pasaulis,
Visa naktis yra mano guolis“

Apie visapusiškąjį Joną Meką gali kalbėti tik jo paties žodžiais. Kitaip neišeina. Nenuneigsi beveik devyniasdešimties metų patirties – karo, emigracijos, lagerio, avangardo, unikalių žmonių ir bemiegių naktų istorijų – išreikštų proza, poezija ir filmais. Užfiksuotų akimirkų, pojūčių, sugauto laiko – tai jau niekada nepasikartos. Ir štai, praėjus šešiasdešimčiai metų po to, kai užrašai buvo sukurti, išleidžiamas trumposios prozos rinkinys „Žmogus prie lyjančio lango“. Ir pagauna, ir nuneša.

Po šito supratau, kad Mekas visų pirma yra stebėtojas (ne veltui vos tik atvykęs į Ameriką už skolintus pinigus pirkosi filmavimo kamerą), aiškiai fiksuojantis aplinką ir dar mikliau – užklumpančias būsenas, kartais labai sunkias ir dilginančias, bet išlietas popieriuje itin poetiška proza. Ramia, asketiška, netgi šiek tiek pakylėta. Negalima sakyti, kad tas žmogus jo prozoje – vienareikšmiškai pats Mekas. Jokiu būdu. Bet žinojimas, kur Toliau skaityti JONAS MEKAS „Žmogus prie lyjančio lango“ →

Scanorama 2011: dienoraštis.

Trolių medžiotojas / Trolljegeren (Rež. André Øvredal)


Ši norvegų absurdo komedija-parodija (nesuklystume pridėję dar keletą žanrų apibūdinančių pavadinimų) pasakoja apie studentus, norinčius nufilmuoti pirmąjį savo tiriamąjį projektą apie nelegalią meškų medžioklę. Čia jie pradeda sekti Hansą, kurį tuo ir įtaria. Tačiau paaiškėja, kad jokios meškos jam nerūpi – jis trolių medžiotojas, kurio užduotis yra padėti išsaugoti trolių egzistavimo paslaptį. Taigi žalias jaunimėlis leidžiasi į medžioklę su Hansu.

Filmo siužetas įvelkamas į neva dokumentinio kino formą – norima sudaryti įspūdį, kad žiūrime studentų nufilmuotą ir po to nemontuotą medžiagą. Kamera nuolat juda, dažnai ji tarytum pamirštama išjungti (didelę filmo vaizdų dalį sudaro bėgant filmuojama žemė), o norint sukurti siaubo įspūdį dažnai persijungiama į naktinį rėžimą – toks filmo kūrėjų žaidimas legendinės „Bleiro raganos“ ir panašių filmų klišėmis nors ir atrodytų iki kaulų smegenų banalus, tačiau šio fikcinės dokumentikos kūrinio nenupigina. Iš tiesų kuriant tokio žanro ir formos filmą yra be proto lengva „nuvažiuoti į šoną“, bet „Trolių medžiotojas“ neįtikėtinai grakščiai laviruoja ant absurdo ir šlamšto ribos. Tam turi įtakos įtaigi aktorių vaidyba, skoninga kompiuterinė grafika ir universalus kūrėjų humoro jausmas.

Kūrėjai puikiai išnaudoja du nacionalinius Norvegijos produktus – kraštovaizdį, kuriuo nepamirštama ir žiūrovams leisti pasidžiaugti, bei trolių mitą. Tačiau jie „apverčia“ trolių archetipą – jie nėra tie mieli padarėliai, vaizduojami keramikinėse statulėlėse, kurių pilna visose Norvegijos suvenyrinėse – jie dideli, pavojingi, bjaurūs ir smirdantys besmegeniai.

Trumpai tariant, šio filmo paskirtis visiškai pramoginė, o neįtikėtinai didelė juoko dozė užtikrinta, jei tik pasiryšite įsijausti ir neieškoti didesnių intelektualinių užuominų. Tačiau labai norint galima jų rasti – studentai filmo pradžioje kaip savo autoritetą mini amerikiečių dokumentinių filmų režisierių Michaelą Moorą, kuris dažnai kaltinamas fikcijos ir faktų maišymu. Šioje norvegų parodijoje kaip ir M. Mooro filmuose taip pat neva užimama valdžiai oponuojanti pozicija, mat ši slepia trolių egzistavimo faktą. Taigi ko mes dar nežinome – gal Velykų bobutė iš tiesų egzistuoja? Toliau skaityti Scanorama 2011: dienoraštis. →

Namų k/t: Another Earth (Rež. Mike Cahill) [2011]


Vienu sakiniu: O ką, jeigu sutiktum save?

Nepaisant trailer’io bei filmo pavadinimo, tai nėra fantastinis filmas. Idėja juostai gimė būtent iš pasvarstymų, kas atsitiktų, jeigu sutiktume save, o antra žemė… Na, tai daugiau simbolinis vienetas, metafora.

Vakaras, kai pasaulis sužinos apie antros žemės egzistavimą, dviejų žmonių gyvenime bus ypatingas. Tragiškai, neišvengiamai. O gal ne? O galbūt, net jeigu ir tragiškai, jis būtent toks ir turėjo būti? Gal tai, kas vieną dieną atrodo, kaip blogiausia, kas mums galėjo nutikti, taps lemtingu posūkiu kažko geresnio link? Ar atpažintume tai? Ar tai, ko sulaukiame kiekvieną akimirką priimame kaip prakeikimą, ar kaip dovaną? Neįtikėtina, kaip atrodytų tokio mažo užmojo juosta, iškelia tiek daug klausimų. Ir jie visi apie tave, mane, ieškojimus. Žiūrėjimo atgal, pirmyn ir galbūt baimės pasižiūrėti į save čia ir dabar. Iš tiesų, jeigu sutiktume save kitame pavidale, ar atpažintume? Ar matytume klaidas, kurias darome? Ką patartume sau, jei sugebėtume pažiūrėti į save iš šalies? Ar norėtume nugyventi savo gyvenimą kitaip, kažkurią akimirką pasukti kitu keliu? Ar išdrįstum pažiūrėt sau į akis? Ar tai, ką darai, yra dėl savęs, ar dėl kitų? Ar… ar… ar?.. Toliau skaityti Namų k/t: Another Earth (Rež. Mike Cahill) [2011] →

„Scanorama”: siekiame, kad filmai taptų impulsu kiekvieno apmąstymams.


„Galvok ką nori” sako šiųmetinio devintojo Europos šalių kino forumo „Scanorama” šūkis, tarsi nurodantis, jog šių metų festivalis – ieškantis, atviras pačioms netikėčiausioms mintims ir formoms. Organizatorių teigimu, šie metai ypatingi tuo, kad programa sudaryta galvojant ne tik apie pamatinius festivalio filmų atrankos kriterijus, bet ir mąstant apie žiūrovą, kuris, kaip tikimasi, bent kartą gyvenime bandė susivokti savo jausmuose.

Europos šalių kino forumo „Scanorama”, neretai pavadinamo tvirtų moralinių nuostatų ir ambicijų festivaliu, organizatoriai pasakoja, kad festivaliui svarbiausi ne filmų apdovanojimai, o tai, ką filmas suteikia žiūrovui. Siekiama, kad metus laiko sudarinėjamos festivalio programos filmai taptų impulsu kiekvieno apmąstymams.

Vienuolika skirtingų programų, daugiau nei šimtas filmų
Festivalio filmai tradiciškai suguls net į vienuolika skirtingų programų, festivalis mirgės jaunų režisierių ir iškilių meistrų vardais, padės atrasti nežinomus ir pamatyti ilgai lauktus ir svarbiausius tarptautinius kino apdovanojimus pelniusius filmus, susitikti su garsiais svečiais, sekti programos „Naujasis Baltijos kinas“ konkurso intrigą.

Svarbu paminėti tai, kad visos „Scanoramos“ programos vystosi ir juda savo viduje, pildydamos ir turtindamos bendrą aruodą. Jas vienija vertybių – profesionalumo – meniškumo formatas, kuris jaučiasi kiekvienoje programoje ir tampa principiniu „Scanoramos“ bruožu. Kiekvienų metų derlius atskirose šalyse ir Europoje apskritai būna skirtingas. Atsižvelgiant į tai, formuojamos atskiros progamos.

Šiais metais ypač įdomus tradicinių festivalio rubrikų „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“ duetas, „Scanoramos“ klasikos kitoniškumas (didieji rusų filmai, jauna Europos klasika), išskirtinis retrospektyvinis žvilgsnis į pasaulyje pripažintą, savitą, bet Lietuvoje beveik nežinomą olandų kiną, ypač turtinga ilgametražių dokumentinių filmų programa „Neišgalvotas gyvenimas“ („Darvinas“, Šveicarija, „Kaip sekasi?“, Danija, „Dvyniai. 53 vaikystės scenos“, Švedija ir kt.), istorijų žavumu galinti drąsiai konkuruoti su vaidybiniu kinu.

Gražina Arlickaitė, Europos šalių kino forumo ,,Scanorama” direktorė, teigia, kad šių metų „Scanorama“ – pati turtingiausia iš visų iki šiol buvusių. Didžiųjų kino festivalių laureatų šiemet „Scanoramoje“ bus ypač daug: tai filmai, kurie kėlė pasaulio kino kritikų diskusijas ir žiūrovų susižavėjimą, provokavo ir startavo Kanuose, Sandanse, Karlovi Vary ir kitur.

,,Šių metų festivalio perlais drąsiai galėčiau pavadinti mūsų festivalio įkvėpėjo Larso von Triero naujausią darbą ,,Melancholija”, Wimo Wenderso 3D dokumentinę juostą ,,Pina”, Joachimo Triero darbą ,,Oslas, rugpjūčio 31-oji”, Mariaus Holst filmą ,,Velnių salos karalius”, Michelio Hazanavičiaus ,,Artistą”, Karlo Markovičiaus filmą „Kvėpuoti“, Jano Komasos „Savižudžių kambarį“, Runaro Runarssono „Vulkaną“, Aleksandro Sokurovo ,,Faustą”, Maïwenn Le Besco ,,Polisiją”, Pierre Schoeller ,,Ministrą”, Paddy Considine ,,Tiranozaurą” ir daugelį kitų,” – pasakoja G. Arlickaitė.

Pasak festivalio vadovės, jaunas „Scanoramos“ žiūrovas programoje ras daugelyje šalių kultiniais vadinamais filmus: „Dangoraižis“ (rež. Rune Schjot, Danija), „Tilva Roš“ (rež. Nikola Lezaic, Serbija), „Trūkusi jaunystė“ (rež. Argyris Papadimitropoulos, Jan Vogel, Graikija), „Aš – Oliveris Teitas“ (rež. Richard Ayoade, Didžioji Britanija) ir kitus.

Išskirtinis dėmesys Šiaurės šalių kinui
Pasak Gražinos Arlickaitės, sudarant, ir dėliojant skirtingas festivalio programas, svarbus jų balansas. „Naujienos iš Šiaurės“ ir „Kertant Europą“ yra ne programos konkurentės, bet susiliečiančios linijos, kuriuose komunikuojama pagrindinė tema.

,,Šiais metais pagrindinė tema – tai paprastas žmogaus noras siekti laimės ir drąsa galvoti savaip, nes dauguma „Scanoramos“ filmų – drąsūs savo požiūriu, deklaruojamomis tiesiomis, bet kartu tai ir to pavykusio ar nepavykusio laimės siekio istorijos. Ne veltui sakoma, kad visos laimingos istorijos panašios, visos nelaimingos istorijos – unikalios. Tas unikalumas labai svarbus,”- pažymi G. Arlickaitė.

Žiūrovai galės įsitikinti, kad „Scanoramos“ filmuose pasakojama lyg ir pažįstama istorija, tačiau ji kiekvieną kartą vis kitokia, vis skirtinga laimės-nelaimės istorija, vis skirtingas pasakojamų istorijų moralas („Tiesa apie vyrus“, Danija, „Limbo“, Norvegija, „Povandeninė srovė“, Islandija, „Dvi saulėtos dienos“, Kroatija, „Gyvenimas stovėjimo aišktelėje“ , Airija, Suomija; „80 laiškų, „Čekija“; „Meilės ir neapykantos dainos“, Šveicarija).

Konkursinėje programoje – aštuoni lietuvių darbai
Šių metų programoje ,,Naujasis Baltijos kinas” – naujausi Lietuvos, Latvijos ir Estijos filmai. Gražinos Arlickaitės teigimu, baltiškoji dimensija, arba tiesiog mes patys, yra ypač svarbi. ,,Sutikite, kad tie, kurių trumpametražiai filmai šiandien varžosi tarpusavyje konkursinėje programoje ,,Svečio balsas”, vienaip ar kitaip formuos lietuvių, latvių ir estų kino būsimąjį veidą,” – sako festivalio vadovė.

Į konkursinę programą šiemet pateko kaip niekada daug lietuvių darbų – 8 nauji jaunųjų kūrėjų trumpametražiai filmai, pristatomi programoje ,,Jauna Lietuva trumpai”. Tai Andriaus Blaževičiaus darbas ,,Dešimt priežasčių”, Roko Eltermano ,,Paskutinė medaus mėnesio diena”, Rasos Aliukonytės ,,Kalėdaitis”, Rūtos Bučiūnaitės ,,Mano senelis”, Simono Gylio ,,Rendezvous”, Arūno Eimulio ,,Super M nuotykiai” ir Eglės Vertelytės filmas ,,UB Lama”. Konkursinėje programoje dalyvauja ir šeši darbai iš Latvijos (,,Jauna Latvija trumpai”) ir Estijos (,,Jauna Estija trumpai”).

Geriausią trumpametražį filmą rinks tarptautinė kino profesionalų, specialiai atvykstančių į festivalį, žiuri. Nauja tai, kad konkurso nugalėtojai šiais metais sulauks net dviejų apdovanojimų: kino kompanija „Cinevera“ įteiks geriausio visos programos filmo režisieriui 10 000 litų vertės prizą jo būsimam kino projektui – kino aparatūros nuomos paslaugas, o TEO LT, AB apdovanos geriausią lietuvių programos „Jauna Lietuva trumpai“ filmo autorių specialiu piniginiu prizu.

,,Scanoramos” metu įvyks ir Giedrės Žickytės filmo ,,Kaip mes žaidėme revoliuciją” bei Jūratės Samulionytės trumpametražio filmo ,,Laikinai” premjeros.

Jaunas Baltijos kinas neatsiejamas nuo platesnės lietuvių kino tradicijos. Todėl trumpametražių filmų programas „Jauna Lietuva trumpai“, „Jauna Latvija trumpai“ ir „Jauna Estija trumpai“ apjuosia premjerų ciklas ir retrospektyvos, istoriškai pristatančios mūsų kiną (pvz., Gruodžių retrospektyva „Laiko upė“ , seansas „Marijonui Giedriui atminti“).

Pirmą kartą Lietuvoje – forumas su kūrėjais iš Japonijos
Didžioji „Scanoramos“ naujiena – tai pirmą kartą Lietuvoje vykstantis Baltijos jūros regiono šalių ir Japonijos koprodukcijos forumas, kurį inicijuoja Vilniaus miesto savivaldybė, o organizuoja „Scanorama”.
Jauni ir daug žadantys kino talentai iš Europos ir Japonijos – jų bus net dvidešimt, iškilūs moderatoriai, lektoriai, pasaulio kino įžymybės bus čia, „Scanoramoje“. Forumo vedėjas – garsus Didžiosios Britanijos prodiuseris ir lektorius, įvairių apdovanojimų („Oskarų“, „Auksinės palmės šakelės“) savininkas Nikas Powellas. 2009-aisiais lektorius viešėjo Europos šalių kino forume „Scanorama“ ir vadovavo meistriškumo dirbtuvėms „Jaunoji kino karta“.

Šiųmečio Baltijos jūros regiono – Japonijos bendros gamybos forumo lektoriai ir projektų vertintojai yra ne mažiau garsūs kolegos iš Japonijos. Tai dr. Hiroomi Fukuzawa – prodiuseris, Berlyno laisvojo universiteto profesorius ir vienas iš Berlinalės programos Jaunojo kino forumas sudarytojų; Michiyo Yoshizaki – viena iš legendinės kino studijos NDF įkūrėjų; Takahiro Hamano – Japonijos nacionalinės televizijos naujienų programų direktorius ir dokumentinių filmų prodiuseris. Svečiai iš Europos: Dagmar Jacobsen, garsi prodiuserė iš Vokietijos, viena iš „Selavy Filmproduktion“ bendrasavininkių, prodiusavusi daug bendros gamybos filmų, dėsto Berlyno kino mokykloje „Deutsche Film und Fernsehakademie“; Marcelis Łozińskis, visame pasaulyje įvertintas ir pripažintas dokumentinio kino režisierius iš Lenkijos, daugelio kino apdovanojimų nominantas ir laureatas („Oskarų“, Europos kino akademijos, Krokuvos kino festivalio, Sidnėjaus kino festivalio ir kt.). Į forumą atvyks ir lenkų kino grandas Krzysztof Zanussi, kurio filmai pelnė daugybę aukščiausių kino apdovanojimų. Lietuvai atstovauja prodiuserė, „Era Film“ įkūrėja, Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos pirmininkė Rasa Miškinytė ir Lineta Mišeikytė, organizavusi pirmosios japonų kino juostos filmavimą Lietuvoje.

Forumą papildys speciali jam skirta kino programa. Turtingame Europos šalių kino forumo „Scanorama“ repertuare lapkričio 10–13 dienomis bus rodomi ryškiausi Baltijos jūros regiono filmai ir įdomiausi darbai iš Japonijos. Žiūrovams ir kino profesionalams taip pat bus parodytas bene įdomiausias Europos ir Japonijos bendros gamybos pavyzdys – kultinė „Oskaru“ ir BAFTA apdovanota juosta „Žiaurus žaidimas“ (rež. Neil Jordan). Šios juostos prodiuseriai – forumo svečiai Nikas Powellas ir Michyo Yoshizaki. Žiūrovai pamatys ir garsųjį siaubo filmą „Kaidan“ (rež. Ochiai Masayuki, Tsukamoto Shinya, Lee Sang-Il, Kore-eda Hirokazu) bei provokuojančią ir intriguojančią juostą „Povandeninė meilė“ (rež. Shinji Imaoka, Vokietijos ir Japonijos bendros gamybos projektas), kurią, kaip juokauja festivalio organizatoriai, reikia žiūrėti žemyn galva.

Baltijos jūros regiono – Japonijos koprodukcijos forumą pagal Europos Sąjungos projektą „BaltMet Promo”, inicijuoja – Vilniaus miesto savivaldybė; organizuoja, padedant Japonijos kino institucijai „UniJapan”, Europos šalių kino forumas „Scanorama”. Koprodukcijos forumas vykdomas pagal projektą „BaltMet Promo projektas – Baltijos jūros regiono vertės kūrimas, pritraukiant turistus, talentus ir investuotojus“, kurį iš dalies finansuoja Europos Sąjunga (Europos regioninės plėtros fondas).

Europos šalių kino forumas „Scanorama” šiemet vyks lapkričio 10 – 20 dienomis Vilniuje, lapkričio 17 – 27 dienomis Kaune, lapkričio 24 – 27 dienomis Klaipėdoje, o lapkričio 26 – 27 dienomis Šiauliuose.

Daugiau informacijos www.scanorama.lt

Namų kino teatras: Peacock, 2010, [Rež.Michael Lander]


Johno vakystė buvo bjauri, grįsta draudimais ir paliepimais: “su niekuo nekalbėk; nesijudink tol, kol neliepsiu; žiūrėk į mane”, kol galiausiai blogą auklėjimą vainikavo lemtingas„aš tavęs nebemyliu“ iš motinos lūpų. Šis nuosprendis Johnui buvo kartu ir sprendimas – vadinasi, reikia atsisakyti savęs tokio, koks esi ir … susikurti save iš naujo. Toliau skaityti Namų kino teatras: Peacock, 2010, [Rež.Michael Lander] →