Šiemet kaip sudėtinė Kino pavasario dalis startavo pirmasis mokslinių fantastinių ir mokslo populiarinimo filmų festivalis „Eureka 2012“. Per penkias dienas (kovo 19-23 d.) buvo parodyta dešimt filmų. Lašas jūroje, lyginant su KP programos gausa, tačiau pirmasis blynas gali būti skanus ir be uogienės. Juolab, kai jis nemokamas. Tik dabar tokie laikai, kai net dovanotam arkliui daromas DNR tyrimas, be kurio negali būti tikras, jog arklys yra geras arklys. Taigi tyrimą atlikom ir rezultatai tokie:
Teigiami:
1. Išankstinė registracija, leidžianti susiplanuoti laiką.
2. Priminimas apie rezervacijas į elektroninį paštą. Tiesa, galėtų būti į kiekvieną filmą, o ne vienu kartu visiems.
3. Esant laisvų vietų įleido ir iš anksto neprisiregistravusius.
Neigiami:
1. Išankstinės registracijos terminai: internetinis registravimas vyko tik iki kovo 10 d., o norėtųsi manyti, kad šiuolaikiniai kompiuteriai geba sugeneruoti paprastus sąrašus greičiau nei per 8 dienas.
2. Filmų rodymo laikas (išskyrus atidarymo filmą): vyko darbo dienomis nuo 11:30 iki 14:45. Toks jausmas, kad festivalis orientuotas į bedarbius ir į moksleivių grupeles, kurių kino salės kėdėse netrūko, o suaugusio žiūrovo reikėjo ieškoti su naktinio matymo prietaisais. Iš filmų rodymo laiko išplaukė kita pasekmė: mokyklinokų auditorija darė viską (laidė bajerius, komentarus, plojo atsistoję po kiekvieno bučinio ir t.t.), kad parodytų, jog jiems iki mokslo dar fantastiškai toli. Tad, manyčiau, projekto tikslinė grupė nebuvo visiškai pasiekta.
3. Repertuaras. Pamatyta tik pusė filmų, bet iš jų susidarė įspūdis, kad pasiūloje populiaresnė drama, nei mokslas, o, bent iš dokumentikos, norėjosi kažko panašaus link Maskoliūno buvusios laidos „Negali būti”.
Taigi pusė per pusę. Asmeniškai džiaugiuosi „Eureka“ festivaliu, kuris, norisi tikėti, neužvers kojų, o išsivystys į normalų festivalį su gausesniu repertuaru ir protingais filmų rodymų laikais. Lietuviai gi žingeidūs – A. Čekuolį mėgsta…
Trumpai apie matytus filmus:
„Eva. Dirbtinis intelektas“. Filmas nukelia į netolimą ateitį (2041-uosius), kur programuotojas Aleksas su iš paskos sekančia kate-robote imasi užduoties — sukurti programą emocionaliems robotams vaikam. Geriausią įspūdį palikęs festivalio filmas. Net nesitiki, kad tai ispano Kike Maillo režisūrinis debiutas, kuriam — jokių priekaištų, o tik pagyros už dinamišką stilių. Pagyros ir aktorių vaidybai, ypač atlikusių antraeilius vaidmenis: Lluís Homar ir Claudia Vega. Scenarijus kiek strigo, ypač pabaigoje, bet reziumuojant galiu teigti, kad „Eva“, nors ir su dešimt kartų menkesniu biudžetu, sėkmingai gali būt minima tarp geriausių draminių filmų apie robotų ir žmonių santykius.
httpv://www.youtube.com/watch?v=RuQBO7lR3io
„Kūnų mainai“. Siužetas sukasi apie futuristinę galimybę nusipirkti, tiksliau išsinuomoti 20 valandų per parą, senoms smegenims naujus kūnus. Tai du senukai padaro: dieną mėgaujasi naujais kūnais, naujų gyvenimu, tačiau naktį kelias valandas prabunda tikroji kūnų sąmonė…
Blankokas mokslinės fantastikos filmas su kriminaliniu/dramatiniu atspalviu, labiau, sakyčiau, tinkamas televizoriniam ekranui, nei kino salei. Nors filmas kuria puikią įtampą, leidžiančią tikėtis kažko ypatingo, tačiau išeini iš salės ir galvoji, kad mokslinei fantastikai jį priskirti trūksta entuziazmo, greičiau tai dramelė su vieninteliu fantastiniu elementu.
httpv://www.youtube.com/watch?v=ASiyixrGW2o
„Metmenys: linija, kilpa, susipynę gijos“. Apsėstas manijos susigražinti vaikystėje žuvusią mylimąją mokslininkas kuria laiko mašiną. Galbūt tai simbolinė laiko mašina, gal nereikia nurašyti ir režisierės užmojo, kuriam, kaip pati prieš filmą sakė, užstatė savo namą, tačiau iš ekrano sklindąs nykus ir pigus vaizdas, su daug įmantrių tauškalų ir pilkomis meilės/garbės/pinigų troškimo linijomis, privertė filmui įpusėjus palikti salę, galvojant, kad geriau jau būtų parodę holivudinį šūdfilmį „Laiko mašina“ pagal H.G. Wellso romaną.
httpv://www.youtube.com/watch?v=pq3vwQywQ54
„Salos prezidentas“. Dar visai šviežus dokumentinis filmas apie Maldyvus ir jų prezidentą Mohamedą Nasheedą. Maldyvai, įsikūrę Indijos vandenyne, 1200 salų, dėl klimato atšilimo kylant vandens lygiui nesustabdomai skęsta. 30 metų salų valstybėje karaliavusiam diktatoriui Maumoonui tai buvo nė motais, tačiau naujasis, demokratiškai išrinktas, prezidentas kelia pasaulinį šurmulį ir siekia, kad didžiosios pasaulio šalys imtųsi priemonių stabdyti globalinį atšilimą. Žinia, kaip baigėsi 2009-aisiais gruodžio Kopenhagos derybos dėl klimato kaitos besidomintys žino jau prieš filmą, tačiau „Salos prezidentas“ leidžia įkišti nosį už uždarų durų, parodo, kokie maži yra mažieji, nesvarbu, kad jie teisūs. Įdomus, dinamiškas, pirmoje dalyje tinkamai susmaigstantis strėlytes į neigiančiuosius klimato atšilimą, tačiau antroje filmo pusėje kiek per daug politiškas, agitacinis ir rutiniškas.
httpv://www.youtube.com/watch?v=DNcM1RdEv5c
„Taikinys“. Ekrane netolima ateitis, 2020-ieji, Rusija: kiek patiuninti Pežo, perregimi laptopų ekranai, mieste reklamos ir užrašai dviem kalbomis: rusų ir kinų, kaukės kažkiek sustabdančios odos senėjimą ir ketveriukė keliaujanti iš didmiesčio į Altajų, į stebuklingą vietą, kurioje pabuvus nustojama senti… Tiesa, žiūrint „Taikinį“ prieš akis stovi festivalio organizatorių pristatymas, kuriame drąsiai buvo gretinama su Tarkovskio „Stalkeriu“. Pasakysiu — pamirškit tai. Filmo pradžia turi parako, bet tai tik pusvalandis, geriausiu atveju įmanoma ištempti valandą, bet pustrečios niekaip. Kai prasideda vedimas tragedijos link, iš ekrano ima sklisti juodas nuobodulys su protingomis alegorijomis, nuvalkiotais simboliais, kurių apsuptyje jau dzin, kaip viskas baigsis. Viena aišku, su tokia „senėjimą stabdančia kosmine energija“ neatjaunėsi, labiau moksliškai neišprusi, ir tikrai mokslo neišpopuliarinsi.
httpv://www.youtube.com/watch?v=VX9KPXbyCvo
