Pernai Kanų kino festivalyje startavusi austriška drama buvo nominuota ir Auksinės palmės šakelei, tačiau kažkodėl tyliai praslinko pro mūsų didžiuosius ekranus (buvo parodyta tik „Tarptautiniame Kauno kino festivalyje”), nors platintojai galėjo pasidaryti puikią reklamą su „garliaviniais” lozungų plakatais, nors greičiausiai būtent todėl – dėl šios, jau gerklėje stovinčios, pedofilijos tematikos – nepanoro išsiplėsti vietiniame kino teatrų repertuare. O iš tikro Markuso Schleinzerio režisierinis ir scenarinis debiutas visai vertas rimto kino mėgėjų dėmesio.

Pasakojamas siužetas kiek klasikinis ir jau senokai, nuo Johno Fowleso romano „Kolekcionierius” laikų, nuvalkiotas ir išeksploatuotas: pagrobėjo ir įkalintojo santykių filosofija, dilemos, galimybės, tikslai, kasdienybė (su vienos ir kitos pusės ligomis, buitimi, materialiais ir dvasiniais troškimais, išorinio gyvenimo įsiterpimais ir pan.) ir pagrindinis, intrigą bei prikaustymą palaikantis klausimas – tai ištrūks drugelis iš auksinio narvelio ar ne? 

Filmo aktualumą didina tai, jog „Michaelyje” auka yra dešimtmetis vaikas, o pagrobėjas ir budelis – maždaug keturiasdešimtmetis vaikų tvirkintojas. Ir tai ne Schleinzerio troškimo pasirodyti kontroversiškame amplua išdava ar liguistos fantazijos vaisius: siužetas paremtas tikrais įvykiais – „Michaelis” iš esmės yra Austrijoje pagrobtos dešimtmetės Natascha’os Kampusch paskutinių mėnesių gyvenimo nelaisvėje rekonstrukcija. Tik kūrėjas nebrėžia dokumentinių paralelių, tiesiog bando parodyti, kaip viskas galėjo būti konkrečiu atveju, tačiau visuma tinka ir daugumai kitiems atvejams, todėl mergaitę keičia berniuku, savaip interpretuoja įvykių atomazgą, netgi kūrybiškai nepadeda galutinio taško, o palieka žiūrovą kiek suirzusį, negavusį atsakymo į visą laiką lauktą klausimą.

Filmas nevargina ištęstumu, nors slogumas, neviltis, pilkuma nepaleidžia visas pusantros valandos. Režisierius sąmoningai vengia kūniškų scenų, nesikoncentruoja į seksualinę plotmę, jam labiau rūpi tai atskleisti per aukos ir budelio išorinį pasaulį, veiksmus, kurie leidžia žiūrovui išsikelti klausimą, kuo šie santykiai skiriasi nuo tėvo ir sūnaus, ar Stokholmo sindromas tikrai gali taip giliai įleisti šaknis. Schleinzeris ypatingai nežavi savo režisūra, nors išvengia daugybės holivudinių siužeto štampų, filmo kadrai kiek darkyti, gausūs nutikimai per daug sustumti į trumpą laikotarpį, ir, net jeigu juosta pretendavo į bičiulio Michael’io Heneke meniškumą, to filme nematyti, tačiau jis stulbinamai geba paruošti kamerai vaikus (čia jau galima prisiminti ir vaikų vaidybą „Baltame kaspine”), ir  į savo filmografiją kartu su aktoriumi Michaeliu Fuith’u, genialiai įkūnijusiu dviveidišką pedofilą, gali įsirašyti faktą, jog sukūrė europinę versiją „Amerikos psichopato” , grįžtant iš darbo pritariantį Boney M. „Sunny”, o naktimis tvirkinantį pagrobtą ir įkalintą rūsyje berniuką.

httpv://youtu.be/sXe35bV8Owg