Vienu sakiniu: Nuo Kolumbo vizito į Ameriką praėjo 500 metų, bet panašu, jog mažai kas pasikeitė – tiek išnaudojimas, tiek rezistencijos dvasia.

Gael García Bernal vaidina režisierių, kuris atvyksta į Boliviją filmuoti filmo apie Kristupą Kolumbą. Skleidžiantis visiems žinomai istorijai apie vietinių gyventojų išnaudojimą ir kolonizatorių godumą, paraleliai vyksta ir kita istorija – atitikmenį realiame gyvenime turėjęs vandens skandalas, kai privati užsienio kapitalo vandens tiekimo bendrovė uždraudė vietiniams gyventojams turėti savo šulinius ir policijos pagalba vertė pirkti jų tiekiamą vandenį. Nuo Kolumbo vizito į Ameriką praėjo 500 metų, bet panašu, jog mažai kas pasikeitė – tiek išnaudojimas, tiek rezistencijos dvasia. Vienoje paradoksaliausių filmo vietoje režisierius valdžios pareigūnui išsako savo nuomonę apie bręstantį konfliką „I think their demands are reasonable. If someone earns two dollars a day he can’t pay 300% increase in the price of water” į ką jam atsako „That’s what I’m told you pay the extras”.

„También la lluvia” buvo Ispanijos deleguotas „Oskarams” ir reikia pripažinti, jog turi šiokio tokio popsinio draminio filmo elementų, tačiau to čia tikrai mažiau nei titulą laimėjusiame „In a Better World”. Toliau skaityti Namų k/t: También la lluvia (rež. Icíar Bollaín) [2010] →

Dviem sakiniais: „Meilės istorijos ne visada kalba apie meilę ir ne kiekvienoje išgirsi „aš tave myliu”. Ir vis tik tai yra meilė”.

Senokai teko džiaugtis Gérard Depardieu vaidmeniu (tai nereiškia, kad trūksta vertų džiaugsmo), bet šis į akis patekęs „netyčiukas” yra maloni išimtis. Netikėta penkiasdešimtečio prasčioko ir gerokai vyresnės kūdutės intelektualės močiutės pažinties istorija man primena „Before Sunrise” ir „Before Sunset” žavesį, o svarbiausia tai, kad kartais svarbiausia yra ne tai, kas įdedama į aktorių lūpas, bet kaip jie tai ištaria, kaip jie kalbasi akimis. Ir net negali sakyti, kad puiki Gérard Depardieu ir Gisèle Casadesus vaidyba ištempia silpną filmą – jų herojai kiek labiau sofistikuotoje aplinkoje net negalėtų egzistuoti, ką jau ten bekalbėti apie tai, jog kažkas nuoširdumu panašaus galėtų įvykti kino festivaliuose išaukštintame filme (beje, kino kritikai apie šį atsiliepia labai palankiai). Tikiu, kad kažkam „La tête en friche” („My Afternoons with Margueritte”) pasirodys perdėm sentimentalus ar net klišinis ir su jiems nebus prasmės įrodinėti, kad taip nėra, tačiau man patiko kino apžvalgininko Paul Byrnes mintis su kuria ir norėčiau užvynioti šį pristatymą: „The danger is that it becomes sentimental, but there is a difference between sentiment imposed and sentiment earned. The film has only the latter”. Toliau skaityti Namų k/t: La tête en friche (Rež. Jean Becker) [2010] →

Vienu sakiniu: Kartais norint atsikratyti praeities prakeikimo, jį reikia tiesiog sudeginti.

E.F. Bloodworth (fantastiškas Kris Kristofferson vaidmuo) gyvenimo saulėlydyje po ilgo bastymosi po pasaulį grįžta į gimtus kraštus, kur kadais paliko savo žmoną ir tris vaikus. Toks jausmas, kad kiekvieną jų palietė tėvo poelgio prakeikimas – nė vienas savo poelgiais, charakteriu neįveikė kraujo ryšio. Kas tiesiog nesugeba atrasti ramybės savyje, kas prarasto artimumo ieško kiekvienos kiek patrauklesnės moters glėbyje, kam tiesiog pavydas neleidžia ramiai miegoti… Kalbą senasis E.F. Bloodworth randa tik su anūku Fleming Bloodworth, bet ir pastarasis ilgainiui patiria Bloodworth šeimos prakeiktą palikimą. Ne, tai nei siaubo, nei mistikos kupinas filmas, tik graži Johnny Cash’iškai įgarsinta (be paties meistro dainų) istorija apie tai, jog didžia dalimi esame praeities kūrinys ir jeigu jis mums nepatinka, reikia įvertinti, kas buvo blogai ir tai pataisyti arba… Viską pradėti iš pradžių. Svarbiausia atrasti postūmį pokyčiams arba kaip sakė Melvin Udall herojus vienam mano mylimiausių visų laikų filme „As Good As It Gets”: „You make me want to be a better man”. Belieka tik surasti savo „You”.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Ukz1bEnbtuw

Vienu sakiniu: Ar mieliau su manim pasivaikščiotum, kol esu gyvas ar kai būsiu miręs?

Natalie Portman vardas (ji čia ir aktorė, ir viena iš 22 prodiuserių), žinoma, kabina, tačiau čia jos vaidmuo labiau kaip masalo nei pagrindinio filmo vinies. Ir gerai, nes „Hesher” reiktų pažiūrėti. Aš tokius filmus statau į „Stiklo karoliukų” (knygos) kategoriją, kas man reiškia, jog paskutinėmis akimirkomis pasakytos frazės ar pamatyti vaizdai vainikuoja pasakojimą keleriopai labiau nei buvo galima įsivaizduoti filmo žiūrėjimo proceso metu. Toks mažytis kino orgazmas, sakykim.

Joseph Gordon-Levitt („(500) Days of Summer”) vaidina asocialų (?) jaunuolį, kurį aplinkybės suveda su jaunu berniuku ką tik praradusiu mamą ir kuris dalinasi buitimi su depresuojančiu tėčiu bei alzhaimerine močiute. Jų gyvenimus tiesiogine ta žodžio prasme griauna nesugebėjimas paleisti praeities ir gyventi šia akimirka, o į jų gyvenimus įsiveržęs Hesher’is yra tarytum gyva jų priešingybė, niekam nematoma vaikštanti pasąmonė. Jo nesusipančiojimas su aplinkinio pasaulio taisyklėmis kartais atrodo net kiek dirbtinis, pereinantis į Homero Simpsono teritoriją, tačiau būtent šiam antiherojiškam tipažui yra lemta tapti mirštančios šeimos herojumi. Puikūs vaidmenys ir dialogai prašosi antros peržiūros, tačiau pradžiai turėkite valios peržiūrėti „Hesher” pirmą kartą – net jeigu jis patiks tik vienam iš dešimties, esu tikras, kad tam vienam užstrigs labai giliai. Nes šioje istorijoje yra skaudžių, bet tikrų dalykų. Toliau skaityti Namų k/t: Hesher (rež. Spencer Susser) [2010] →

Vienu sakiniu: Kaip eilinė brazilijos prostitutė tapo neeiline media persona.

Visą filmą persekiojo milijonas minčių, pradedant tuo, jog įdomi tema ir baigiant nebegalėjimu žiūrėti į gyvenimo filosofijos bei veiksmų banalybes. Mintys kardinaliai pasikeičia pasibaigus filmuotiems kadrams ir atsiradus „post factum” užrašams, kurie išaiškina, jog pusantros valandos stebėtas brazilijos prostitutės gyvenimas yra ne išsigalvojimas, bet tikrais faktais paremta istorija. Tada dar užmeti akį į wikipedia, kurioje juodu ant balto parašyta, jog multimilijoniniu tiražu Brazilijoje parduota pačios Bruna autobiografija buvo tokia populiari būtent todėl, kad į skaitytoją kreipėsi paprasta, kartais net banalia kalba, kuri yra būtent tai, ką gali įveikti ne pačios raštingiausios šalies gyventojai. Šia prasme filmas puikiai perteikia tą paprastumą bei požiūrio į gyvenimą banalumą ir kiek išblaško mintis apie netikrumus ir pagrindinės herojės elgesio motyvacijas bei likimo vingius. Sinekino nuo to juostoje daugiau neatsiranda, tačiau pateisinti prie filmo praleistą laiką tampa kur kas paprasčiau.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=n6txYJMlggw&hd=1