Vienu sakiniu: Mažo miestelio žmogžudystės ir atpirkimo istorija skambanti kaip viena iš Bethoveno simfonijų.

Pamenu, kad kai „Kino pavasario” metu žiūrėjau Paolo Sorrentino „The Consequences of Love”, dar pirmą minutę, vienišam herojui kylant eskalatoriumi muzikiniame fone, pasisukau į kolegą ir išlemenau tikėjimą, kad bus geras filmas. Panašus gerumo jausmas apėme ir pirmomis „Il Divo” minutėmis ir vėl tai buvo susiję su muzikaliu pirmųjų kadrų pristatymu.

Minėtas efektas aplanko ir pirmomis „Small Town Murder Songs” minutėmis, kai nusikaltimo vieta parodoma panašiau ne į CSI kriminalistų stilių, bet į prieš kelis metus geriausia išrinkta Philips reklamą. Tarp Ed Gass-Donnelly įtakų minimi ir broliai Coen’ai, ir dar keli žymūs vardai, bet žiūrėjimo malonumo tai negadina. Režisierius į kompaktišką 75 minučių formatą perkelia istoriją, kurios paviršiuje – mažame miestelyje įvykusi žmogžudystė ir vietinio policininko bandymas ją išsiaiškinti. Formos prasme visa tai įvelkama į skoningą mini klipų formatą su tragiškai ir epiškai skambančia grupės „Bruce Peninsula” muzika. Nereikia įsivaizduoti, kad filmas tai daugybė mini epizodų, kuriuose muzika vaidina pagrindinį vaidmenį, bet faktas, jog tie stilingi muzikiniai, sulėtinti intarpai yra išskirtinis filmo veidas. Žvelgiant į istoriją giliau, ji yra ir apie praeityje suklydusį žmogų, kuris dėl savo poelgio prarado tai, kas jam brangiausia ir bando tai atgauti, o tuo pačiu ir pasitaisyti. Tik akivaizdu, kad tie poelgiai sunkiai išsitrina iš žmonių atminties, kaip ir tie stilingi kadrai dėl kurių taip labai norisi rekomenduoti užmesti akį į „Small Town Murder Songs”. Toliau skaityti Namų k/t: Small Town Murder Songs (Rež. Ed Gass-Donnelly) [2010] →

Vienu sakiniu: Kaip paleisti brangiausią žmogų, susigrąžinti ir paleisti vėl.

„Like Dandelion Dust” prisirinko eilę žiūrovų simpatijų apdovanojimų, bet greičiau ne už tai, kad apdovanojo kino žiūrovus atpalaiduojančiu seansu, bet kaip tik atvirkščiai – nuoširdžiai parodė ir išsunkė labai žmogiškas emocijas. Mira Sorvino ir Wendy Porter tarytum persikūnija į asocialios amerikiečių šeimos provincijoje vaidmenį, kuriame vienas muša, o kitas vis tiek myli tam, jog parodytų dramą, kurioje tarp jų ir jų priešingybės – tvarkingos, turtingos bei pavyzdingos šeimos – atsiduria vieniem gimtojo, kitiem – įsūnyto vaiko interesai. Taip, yra juostoje akivaizdžiai į žiūrovų jausmų jūra orientuotų siužetinių akimirkų, bet net jeigu tai yra minusas, viską kompensuoja puiki vaidyba bei gražiai išgvildenta tema, kurioje gal ne tiek vaikas yra pats svarbiausias, kiek klausimas: ką aš padaryčiau dėl brangiausio, mylimiausio žmogaus? Padaryčiau viską, kad jį išlaikyčiau ar paleisčiau, jeigu žinočiau, jog jis dėl to bus laimingesnis? Ar myli, tai tada, kai duodi ar tada, kai imi? Labai rekomenduotinas.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=XT6olxrZUJs

Vienu sakiniu: Būtų pusė velnio siaubiakas, jeigu nepaaiškėtų, jog yra puikus užsislaptinęs detektyvas.
Vėl gi, čia nei indie, nei Europos kino šedevras, bet užtat puiki juosta skonio paįvairinimui. Nuošalaus Šveicarijos kaimelio grožio per TV nepagausit, kaip ir tikro siaubo, kuris užvaldytų, jeigu žiūrėtumėt kino teatre, bet visko pakanka, kad norėtųsi rekomenduoti esant atitinkamam nusiteikimui. Mažą miestelį užpuola žmogžudysčių ir mirčių banga ir jeigu kur kitur tai praplauktų, kaip sutapimas, 1975 metais ši vieta vaizduojama, kaip Anykščiai po „Velnio akmens” dabar, kur bažnyčia visame kame įžiūri velnio darbą. Viską nurašyti antgamtinėms jėgoms būtų paprasčiausia, bet vienintelis miestelio policininkas pasiklysta tarp susižavėjimo netikėta prakeikta viešnia ir noro šį reikalą išsiaiškinti logiškai, ir tikroji istorija tik prasideda…

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Vqm-fli7T6Q

Vienu sakiniu: dokumentinis apie amžiaus vagystę, kurios metu pavogta 181 Renoir, 59 Matisse, 46 Picasso, 7 Van Gogh ir dar daug kitų vertingų paveikslų.

Įdomioji reikalo dalis yra tai, jog vagystė buvo pradėta planuoti dar 1951 metais, o galutinai bus įvykdyta 2012. Jeigu skamba netradiciškai, ypač dalis apie tai, kada ji bus įvykdyta, būtinai užmeskit akį į gal kiek ir šališką, bet nuo to nė kiek nemažiau įdomų Don Argott darbą. Istorijos pradžia – chemikas ir meno kolekcionierius Albert C. Barnes, kuris už vaisto Argyrol išradimą susikrovė milijonus, tačiau visus juos investavo į meno kolekciją, kurią demonstravo savo namuose. Kartą pademonstravęs impresionistinio ir modernaus meno kolekciją Filadelfijos meno galerijoje jis sulaukė tiek kritikos dėl menkaverčio meno, jog nusprendė užtrenkti duris į darbus, vėliau pripažintus meno šedevrais, visiems pseudo kritikams ir griežtai nusprendė nedemonstruoti jų niekur kitur, tik savo galerijoje. Ir šiaip… „Noriu pamatyti jūsų galeriją. – Kas jūs toks? – Aš meno kritikas iš… – Atleiskit, bet ne” ir tuo pačiu „Noriu pamatyti jūsų meno kūrinius. – Kas jūs toks? Aš šaltkalvis iš Niujorko. – Prašau”. Priėjimas prie Albert C. Barnes kolekcijos buvo labai ribotas, lengviau prieinamas tik jo studentams ir kitiems, jo manymų nesugadintiems žmonėms. Prakeikęs tą kartą, kai leido masėms įvertinti jo kolekciją, jis dar gerokai prieš savo mirtį, padedamas geriausių teisininkų, sukalė testamentą, kuriame aiškiai parašė, jog nė vienas kūrinys neturi teisės iškeliauti iš patalpų, kuriose yra. „The Art of the Steal” yra istorija apie tai, kas 30 milijardų dolerių vertinamą kolekciją ištiko po to, kai 1951 metais Albert C. Barnes mirė, o jo paveikslų kolekciją turėjo pradėti saugoti kietai sukaltas testamentas.  Toliau skaityti Namų k/t: The Art of the Steal (Rež. Don Argott) [2009] →

Vienu sakiniu: Naujo gyvenimo pamokos ir atradimai, indiškai.
„Rocket Singh” imdb lankytojų dėka gan greitai ir ilgam užkilo imdb karjeros laiptais. Nenuostabu – tokia nacija kaip Indija, gali greitai ir pakelti ir nuleisti imdb svertus. Iki suprantamos kalbos jis keliavo kiek ilgiau, bet štai ir jis… Jeigu ką iš tolo gąsdina žodis „indiškas” prirašytas prie filmo pavadinimo, „Rocket Singh” įsitikinimų nepasikeis, tačiau nebūdamas tiek suvakarietintas, kaip „Šiukšlynų milijonierius”, tai nėra ir kiaurai klišinis-apdainuojamasis darbas (tiesą sakant, jame išvis nėra dainuojama). Tema, bendrais bruožais, yra dilemos su kuriomis susiduria į savarankišką gyvenimą išeinantis žmogus. Tiek lūkesčių, tiek naivumo prasme. Idealai žlunga ir klausimas ar tu žlungi kartu su jais ar eini prieš sistemą ir išlieki savimi. „Rocket Singh” pervaro per indišką prizmę tam tikrus sumauto kapitalizmo elementus, priklijuoja jiems patiems skaudamus dalykus ir parodo tai paįvairindami savo vaidybos kalba. Bene vienintelė kiek didesnė „Rocket Singh” problema yra, kad, ypač žiūrint į filmo plakatus, atrodo, jog laukia gera komedija. Iš ties, užtaisas yra ir komedijinis, tačiau man jis geriau juntamas žaisminga pasakojimo kalba, fonu, kuriame vyksta veiksmas. Jeigu nusiteikti pramoginei dramai, reikalas gautų kelis papildomus pliusus. Toliau skaityti Namų k/t: Rocket Singh: Salesman of the Year (Rež. Shimit Amin) [2009] →

Vienu sakiniu: Tikras kaip „Carlos”, smagus kaip „The Sopranos”.

„Kill The Irishman” pasakoja tikrą istoriją apie Klivlendo mafijos siaubą Danny Greene. Pradėjęs karjerą kaip paprastas krovikas, vėliau ne pačiais draugiškiausiais metodais užėmė savo darbdavio vietą, o ilgainiui turėjo reikalų tiek su policija, tiek FBI, tiek vietiniais verslininkais, tiek italijos mafija, bet faktas, jog visa vesdavo į vis didesnę jo galią. Jo persona tapo galvos skausmu vietinei mafijai, nes iš vienos pusės jis pats juos sprogdindavo automobiliuose dešimtimis, iš kitos – jie nesugebėdavo jo pribaigti net susprogdindami namą, kuriame jis tuo metu miegojo. Maža to, skelbdamasis airių kataliku, jis buvo visiška priešingybė tam, ką galėtume įsivaizduoti mafijozu: nerūkė, negėrė, mylėjo gyvūnus, o dėl tam tikros užklasinės veiklos vietinė bendruomenė praminė jį „airių Robinu Hudu” ir per televiziją rodė, kaip žvaigždę. Klausiamas, ką mano apie nepavykusius pasikėsinimus į jo gyvybę, jis yra pasakęs „I believe that the Guy upstairs pulls the strings, and you’re not going to go until he says so. It just wasn’t my time yet.”. Įdomi ir vertinga pažintis gaunasi per kiek daugiau nei pusantros valandos ir tai jau antras šiemet matytas filmas (pirmasis – „Holy Rollers”), kuriame tenka išgirsti „Lithuania”. Toliau skaityti Namų k/t: Kill The Irishman (Rež. Jonathan Hensleigh) [2011] →

Trumpas intro: Spike Jonze žinomas ir kaip video klipų, ir kaip normalių filmų režisierius. Klipus jam teko sukti pradedant „Sonic Youth” dar 1992 (100%) ir baigiant Kenye West bei „Arcade Fire”. Pilno metro filmai jo sąskaitoje tik trys, bet visi puikiai žinomi: „Being John Malkovich”, „Adaptation”, „Where the Wild Things Are”. Trys naujausi jo trumpametražiai – puikus pomėgio sukti muzikos grupių video klipus bei daryti normalų kiną miksavimo pavyzdys.

Scenes from the Suburbs [2011]

Vos prieš porą dienų online atsiradęs naujausias režisieriaus darbas, kurio fragmentus jau buvo galima matyti „Arcade Fire” klipe „Suburbs”. Čia gi pusės valandos istorija apie utopiniam miestelyje besibaigiančią dviejų paauglių draugystę. Galima rišti istoriją prie „Arcade Fire” konceptualaus albumo tekstų (nemaža dalis albumo praskamba fone, o grupės lyderis yra tas, kurio užkadrinį balsą nuolatos girdime), bet puikiai žiūrisi ir kaip savarankiškas kūrinys apie paauglio tapimą suaugusiuoju bei tai, kaip atsirandantis fizinis atstumas didina ir emocinį, psichologinį. Gražiai nufilmuotas, jautriai papasakotas. Filmą online galima pažiūrėti čia. Toliau skaityti Namų k/t: Spike Jonze trumpametražių kolekcija: Scenes from the Suburbs [2011], I’m Here [2010], We Were Once a Fairytale [2009]. →

Vienu sakiniu: Kad ir kas benutiktų, gyvenimas tęsiasi.

„Le père de mes enfants” gali vadinti prancūzišku filmu (koks jis yra), tačiau vargiai moterišku (nors režisieriaus kėdėje būtent moteris). Gal tai susiję su tuo, jog Mia Hansen-Løve gyvenimo meilė yra ne kas kitas, kaip Olivier Assayas, kurio paskutinius du filmus, t.y. „Carlos” ir „Summer Hours”, kritikai nešiojo ant rankų. Nesinori per daug išduoti turinio, kuris kaip maži amerikietiški kalneliai ilgą laiką kylą į viršų, paskui staiga neria žemyn, bet galiausiai ir vėl palengva kyla, tačiau noris pažymėt puikų medžiagos suvaldymą ir pateikimą, kuriame jauties lyg iš šono stebėtum akimirką iš vienos šeimos gyvenimo ir tuos užburtus ratus iš kurių taip sunku išsisukti. Čia, žiūrėk vyras visa galva pasinėręs į darbus neranda laiko šeimai, čia – žiūrėk jau, už tai jam priekaištavusi žmona, pati atsidūrusi jo vietoje elgiasi taip pat. Estafetė perduodama, kažkas miršta, kažkas jau įsimyli, kažkas… Ratas įsisuka ir matyt lieka tik vienas klausimas – suksimės mes jame, ar patys jį suksim? Būsim geresni negu tie, kurie buvo prieš tai, ar kartosim jų klaidas? Toliau skaityti Namų k/t: Le père de mes enfants / Father of My Children (Rež. Mia Hansen-Løve) [2009] →