Vienu sakiniu: Iki ašarų privedanti tikrais faktais paremta drama visiems tiems, kam „Black Swan” trūko šokio.

Pelningiausias 2009 metų filmas iš Australijos. Ir ne be reikalo. Sunku kalbėti apie filmo režisūrinius sprendimus, ką buvo lengviau narplioti po Darren Aronofsky „Black Swan” peržiūros, bet ši juosta turi kitą stiprią vietą – skoningai ir jautriai papasakotą tikros asmenybės dramą. Mao kultūrinės revoliucijos metu 11 metų berniukas vardu Li Cunxin išsilaisvina iš užburto valstiečių rato, kuriame sukosi jo broliai, tėvai, seneliai bei proseneliai – iš pradžių jis atrenkamas į baleto „koncentracijos stovyklą” didžiojoje Kinijoje, o po kurio laiko trumpam išvyksta pasistažuoti ir į JAV. O ten ir baletas jau dvasinis, o ne su šautuvais ir laisvė, kurioje skleidžiasi ir meilė, ir technika, ir pati asmenybė. Faktas, kad komunistiniai ir kapitalistiniai idealai ima sunkiai derėti, kas turi pasėkmių ir jaunam šokėjui, ir jo meilei, ir jo šeimai. Tačiau personalinė drama vyniojasi savo linkme, o baleto – visai kita. Viena jaudina, kita – žavi. Net šių eilučių autorius, kuris yra didelis baleto skeptikas, buvo pritrenktas šokio vaizdais tiek, jog pasižadėjo sulaukęs pasaulinio lygio pasirodymo Lietuvoje, būtinai jį pamatyti. Pagrindinį vaidmenį atlikusio Chi Cao vaidyba smarkiai nusileidžia gulbės giesmę giedojusiai Natalie Portman, tačiau jis žydi būtent šokyje. Jis nėra profesionalus aktorius, tačiau yra profesionalus šokėjas. Sakoma, kad vaidmeniui jį pasirinko pats Li Cunxin. Efektas atitinkamas. Koks? Na, lyg žiūrėtumėt „Titaniką”, tik apie baletą. Tad trys pakeliai nosinaičių ir gražaus žiūrėjimo. Toliau skaityti Namų k/t: Mao’s Last Dancer (Rež. Bruce Beresford) [2009] →

Vienu sakiniu: Filosofijos profesorius atvažiuoja į neva žuvusio brolio-prekiautojo narkotikais laidotuves, kad gautų porą realių pamokų apie gyvenimą.

Edward Norton (Fight Club, 25th Hour, American History X, etc.) pavardė dar jokiam filmui gėdos nepadarė. Neišimtis ir „Leaves of Grass”, kuriame jam tenka abiejų brolių dvynių (vienas jų žolės augintojas, kitas – filosofijos profesorius pretenduojantis į poziciją Harvarde) vaidmuo. Režisierius Tim Blake Nelson net yra sakęs, jog rašydamas scenarijų, pagrindinį vaidmenį buvo iš kart numatęs Edward Norton – jeigu pastarasis būtų nesutikęs, kito kandidato jis neįsivaizdavo.

„Leaves of Grass” yra puiki charakterijų studija, kurią aukštumoj ir vykdo dvigubą rolę gavęs Edward Norton bei jam atsiskleisti padedanti Keri Russell („August Rush”), Susan Sarandon bei kiti garbingo svečio sulaukę JAV miestelio gyventojai. Režisierius, pasirodo, pats yra gimęs Tulsos mieste, kuriame vyksta veiksmas – gal todėl istorija atrodo ne mažiau autentiška nei brolių Coen’ų „Fargo”. Komedija čia puikia dera su drama, kraujo balos su klasikine filosofija bei citatomis lotynų kalba, o poezija – su detaliais žolės auginimo technikos nupasakojimais. Ant buitinio pagrindo sudėta istorija pateikta be jokių klišių, tad pirmus du trečdalius laiko, kol pradeda atsirišinėti, kartais būna net sunku sekti, mėgautis, tačiau galiausiai viskas tampa kone Kaufmaniškai (kažkodėl galvoje sukasi jų „Adaptation”) gerai ir pasibaigus noris nagrinėti bei žiūrėti dar kartą. Vis tik detektyvinė, veiksmo filmo dalis čia yra viena, tačiau už viso to yra daug žemiškesni dalykai apie užsitęsusias šeimos dramas, savivertę, savirealizaciją ir tai, jog net skaitydami gudriausias pasaulyje knygas savo baimių neįveiksime – reikia jas (bent bandyti) spręsti gyvai. Anglakalbiai apie tokius filmus sako „It grows on you”. Negalėdamas padoriai to išversti, tiesiog pakartoju, nes taip ir yra. Toliau skaityti Leaves of Grass (Rež. Tim Blake Nelson) [2009] →

Vienu sakiniu: Romantinis mistinis trileris norintiems tikėti likimu.
George Nolfi darbas, žinoma, yra popsinis, holivudinis, tačiau reikia pripažinti, jog jeigu kiekvieno „a boy meets a girl” filmo kūrėjai sugebėtų padaryti kažką panašaus, vakarai su pica ar popkornais būtų įdomesni. Matt Damon vaidinamas naujosios kartos politikas sutinka Ją, tačiau tik tam, jog ji per kelių minučių susitikimą pakeistu jo požiūrį į politiką, politikavimą, kas, panašu, ilgainiui teigiamai paveiks vieno žmogaus karjerą ir daugelio žmonių likimus. Deja, jeigu tikėti, jog yra kažkokia mistinė organizacija, kuri reguliuoja mūsų likimus, šių dviejų nepažįstamųjų susitikimas turėjo būti vienkartinis, tačiau prieš kai kuriuos įvykius bejėgiški net tie, kurių rankose likimo virvutės. Kodėl mūsų gyvenimuose atsiranda vienas ar kitas žmogus? Ar tai atsitiktinumas, ar likimas, kurį reikia mokėti perskaityti? Ar mes pajėgūs pakeisti likimą ir ar kiti gali pakeisti tai, kam lemta nutikti? Tokiems klausimams ir skirtas „The Adjustment Bureau”, kuris kiek neša į mažiau sofistikuotą, kritikų nuvertintą, o man labai įstrigusią, Thomas Vinterberg „It’s All About Love” versiją. Toliau skaityti Namų k/t: Likimo ekspertai / The Adjustment Bureau (Rež. George Nolfi) [2011] →

Vienu sakiniu: Kas gali sukelti mažiau įtarimų gabenant narkotikus negu žydų ortodoksas?
„Sundance” mėgsta įvairių mažumų (seksualinių, religinių, tautinių) tematikas, tad nenuostabu, jog „Holly Rollers” buvo nominuotas geriausio draminio filmo kategorijoje. Nelaimėjo, tačiau istorija vistiek prikaustanti. Tuo metu, kai Sam Gold (kurį vaidina iš „The Social Network” įsiminęs Jesse Eisenberg) nusivilia savo religinės bendruomenės tradicijomis, jam pasipainioja puiki proga uždirbti pinigų per sieną pervežant vaistus. Jie nepavojingi sako jį užverbavęs kitas bendruomenės narys, tačiau bent jau tiek nėra ką ir slėpti – tie nekalti vaistai yra narkotikai, o atrodytų vienkartinis reisas iš Europos, pasirodo besąs gerai užsuktas mechanizmas. Įdomiausia, kad užsuktas ne tik kino juostoje, bet ir realiame pasaulyje – taip iš tiesų buvo.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=9OrjeUDYIc4

Vienu sakiniu: Stilingi džentelmenai primenantys 19 amžių, ieško laimės 21-ajame.
Manieringas, gal net kiek britiškas darbas apie džentelmeną, kuris lydi pasiturinčias našles, ir jo naująjį jaunąjį kambarioką. Stilingumo ir charizmos jam daugiausiai suteikia pagyvenusio Kevin Kline herojaus vaidmuo – dėl aštrumo kartais atrodo, jog žiūri „Kick-Ass” versiją skirtą garbaus amžiaus britanijos gyventojams. Iš vienos pusės lyg ir aristokratiškos aplinkybės, kai einama į teatrą, važiuojama prabangiu „Buick”, iš kitos tų aplinkybių turinys – ėjimas į teatrą be bilietų, važiavimas surūdijusiu automobiliu, mokymas, kaip nusišlapinti vidury gatvės neatsisegant palto. Iš vienos pusės komedija, iš kitos begalinė drama, kur kiekvienas žingsnis, kategoriškumas, arba jeigu kalbant apie jaunąjį kambarioką, naivumas bei absurdiškumas, yra nulemtas vidinių traumų, praeities patyrimų. Visi nori būti laimingi ir niekas nenori pripažinti, jog pasirinko kelią, kuris jų nedžiugina.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=Yp3ItefraLw

Vienu sakiniu: „Tai nėra verslininko sėkmės istorija, tai filmas apie tai, kas nutiko po to”.
Liūdna, kai sveikam protui paėmus viršų prieš sentimentus, tenka konstatuoti, jog savu laiku gerų vaidmenų turėję tokie aktoriai kaip Dustin Hoffman, Harrison Ford ir net Jack Nicholson, kuo toliau, tuo labiau nuvilia. Tad kai filmo plakate išvysti Michael Douglas pavardę, mintyse irgi imi matyti sentimentalią, šiek tiek popsinę dramatinę romantinę komediją. „Solitary Man” gi atrodo, kaip vaidmuo, kuriam Michael Douglas buvo sukurtas specialiai. Kadais sėkmingas automobilių pardavėjas vieną dieną tarytum pameta gyvenimo laimės receptą, dėl ko pradeda irti ir šeima, ir karjera, ir pažinčių ratas. Gal teko girdėti, jog savu laiku jis 25 metais jaunesnei Catherine Zeta-Jones (kurią vėliau vedė) pasakė „I want to father your children”? Kaip rodo istorija (jie jau daugiau kaip 10 metų kartu) tai nebuvo vien tik skambi frazė garantuojanti vienos nakties nuotykį, tačiau šiame filme tokios frazės yra būtent tai – pardaviminiai triukai, kurie griauna bet kokį asmeniškumą. Ne pardavimuose, ne skaičiuose bei dyl‘ų skaitliukuose laimė. Be kitų niuansų, vienas „Solitary Man” moralų man pasirodė, jog gyventi šiandien ir gyventi šia diena yra du skirtingi dalykai. Toliau skaityti Namų k/t: Solitary Man (Rež. Brian Koppelman, David Levien) [2009] →

Vienu sakiniu: Kriminalinė pasaka apie tai, jog jeigu tik jos atneša laimę, mes galime patikėti ir undinėlėmis.
Neil Jordan („Interview with the Vampire”, „Michael Collins”) grįžta į gimtąją Airiją, kad papasakotų istorija apie žveją vardu Syracuse (jį vadina kitas airis – Colin Farrell), kuris savo tinklais ištraukia merginą nepamenančia nei kas yra, nei kuo vardu, besislepiančią nuo kitų žmonių, bet kuriai uždainavus tinklai prisipildo žuvų. Kaip išaiškina smalsi Syracuse dukrelė, visa, kas sukasi apie šią dovaną iš vandens, atitinka tai, kas pasakojama apie undines. Žvejui sunku patikėti, nors visada persekioja klausimas: ar tuo sunku patikėti, nes tai neįtikėtina ar todėl, kad taip sunku patikėti, jog ir tave galėjo aplankyti laimė? Ar tai tik sutapimas, ar stebuklas? Ar viskam turi būt paaiškinimas, jog tuo patikėtume? Toliau skaityti Ondine (Rež. Neil Jordan) [2009] →

Vienu sakiniu: Trijų porų meilės jungčių paieškos istorija pripildyta tiek žmogiškos šilumos, jog po juostos meilėms, simpatijoms ir meilužėms ką nors parašyti ar pasakyti norisi labiau nei po butelio vyno.

Tarp daugybės malonių dalykų, „Happythankyoumoreplease” džiugina ir garso takeliu, kurio didžioji dalis priklauso atlikėjai vardu Jaymay. Ypač „Never Be Daunted”, kurios eilutės „what are you so afraid of? / why are you feeling scared? / what’s the worst that’s gonna happen?” persekioja viso filmo metu. Ne tik grožiu, bet ir turiniu. Pamenu panašų efektą turėjo Aimee Mann kūryba Paul Thomas Anderson juostoje „Magnolia”.

Josh Radnor surado puikų aktorių ansamblį savo istorijai atskleisti, o ir pačius herojus, kurie savo netobulumu taip arti kiekvieno iš mūsų, jog net jų nusišnekėjimai spaudžia šypseną, tarytum pats būtum kitame pokalbio gale, o tie žodžiai būtų skirti tau. Kartais pasijunti kaip juostos nevykėlis, kuris kiekvieną akimirką šaukiasi būti mylimas ir įvertintas, kartais kaip tik atvirkščiai – lyg gelbėtojas, galvojantis, jog yra žmogus, kurį tu norėtum/ galėtum išgelbėti, jeigu tik jis tau leistų. O dažnai juk ir neleidžia, kaip yra ir čia, bet ar tai reiškia, kad reikia užtrenkti buto duris ir vėl save graužti? Kartais gyventi yra smagu, nes esi kažkam reikalingas, bet ne ką mažesnis variklis yra ir jausmas, jog yra kažkas dėl ko norėtum kažką padaryti.

„Happythankyoumoreplease” tų paprastų, antros odos, šiltų filmų kontekste nusileidžia tokiems mažiems šedevriukams kaip „Garden State”, bet tiek pastarojo, tiek „Playing By Heart” gerbėjams nuoširdžiai rekomenduojamas.

httpvh://www.youtube.com/watch?v=sG3qBqtX50o