Gal kiek per tradicinis filmas, kaip iš Takashi Miike rankų, „13 Assassins” jau dabar atrodo, kaip šiuolaikinė filmų apie samurajus klasika. Istorinis filmas (šis, beje, atspindi tikrus įvykius Japonijos istorijoje) žiūrisi kaip pramoginis ne ta prasme, kad yra juokingas ar lengvai pateiktas, bet būtent atvirkščiai – filmo pradžioje rodomi vieno „neliečiamojo” žiaurumai sukelia autentiškų pasėkmių reakciją, kurią Takashi Miike perteikia aukštumoje – nuo puikaus aktorių ansamblio parinkimo iki kiekvienos scenos užfiksavimo vizualiu operatoriaus darbu. Kone ketvirtadalį juostos trunkanti lemiama kova tarp 13 samurajų ir blogiečių armijos, kaip, tiesą sakant, ir visas filmas, prašosi didžiojo ekrano, bet čia jau ne mūsų valioje…
httpvh://www.youtube.com/watch?v=NgPC74-Tde8
Įdomu, kad šį TV filmą, apie 38 berniukus ir jaunuolius nužudžiusį serijinį žudiką John Wayne Gacy, pažiūrėjau iš muzikinių paskatų. Vienas žymiausių šių laikų indie muzikos veikėjų, Sufjan Stevens, kadais įrašė už širdies griebiantį kūrinį 
“Vaizdų kultūros studija” gegužės 23d. 18.30val “Skalvijoje” pristatys pirmąją lietuvių autorių parengtą pasaulio kino istorijos leidinį, pavadinimu “Trumpa kino istorija. Nuo ištakų iki Antrojo pasaulinio karo”. Pristatyme dalyvaus knygos autorės ir bus rodomas vienas iš joje minimų, kino istorijai svarbių filmų.
„Golden camera” prizas režisieriui Cannes kino festivalyje, ir niekur nieko daugiau, kvepia sunkiai paprastam žiūrovui suprantamu žiuri snobizmu. Bus tokių ir po „Año bisiesto”, kurie nepamatys nieko kito, kaip tik tuščią meksikietišką pasidūlkinimą. Man gi tai ne šedevras, bet puikiai įsipaišo į būsenos perteikimo filmų sąrašą. Jie retai būna lengvi, ypač jeigu ta būsena nėra euforija. Pagrindinė filmo herojė Laura dirba kaip laisvai samdoma žurnalistė. Jeigu girdėtum tik tai, ką ji sako telefonu mamai arba gyvai savo broliui, atrodytų, jog viskas tvarkoje – daugybė draugų, užimti vakarai, patarimai kitiems santykių srityje. Tikroje gyvenimo pusėje gi vienišumas, prasmės nebuvimas, požiūri į vėlesnius santykius nulėmusi vaikystė ir braukymas kalendoriuje datos, kada ji susitiks su tuo, kurio dėka ji yra tokia, kokia yra. Paviršiuje plaukiantis kaip trumpalaikių santykių rutina, giliau „Año bisiesto” pasakoja apie daug rimtesnius dalykus, kur kas universalesnius kiekvieno žmogaus poreikius.
Dar vienas atvejis, kai TV eteriui kurtas filmas nenusileidžia kino teatriniam. S.J. Clarkson, kurio sąskaitoje ir pora „Lost” bei „M.D. House” serijų, ekranizuoja bestseleriu tapusią knygą apie virtuvės šefo Nigel Slater vaikystę šešiasdešimtųjų Anglijoje. Mums Nigel Slater vardas gal ir nėra labai žinomas, bet, kaip ten bebūtų, jo sąskaitoje dešimtys kulinarinių knygų, geriausio apie maistą rašančio žurnalisto apdovanojimas bei pora televizijos šou laidų. „Toast” nėra toks maistingas kaip 
Nusinešęs tris apdovanojimus Venecijos kino festivalyje, šis italų darbas, kaip joks kitas matytas paskutiniu metu, neprimena šalies iš kurios kilęs. Jeigu ne kalba, aklai statyčiau, jog tai rumunų darbas, prisimenantis paskutiniuosius jų kūrinius. Su Italija „La doppia ora” labiausiai sieja Paolo Sorrentino darbas „Le conseguenze dell’amore”. Nereikia ieškoti tiesioginių sąsajų, tačiau asmeninio gyvenimo trileris bei detektyvas nugyventas ne tik gatvėje, bet ir galvoje, po abiejų diktuoja mintis apie dvigubus gyvenimus, kurių dalis taip ir lieka minčių lygmenyje. Ant popieriaus Giuseppe Capotondi darbas gali atrodyti, kaip detektyvas, kuriame gražią meilės istoriją pakeičia baisus nusikaltimas, gi tarp eilučių, kaip ir kiekviename kiek geresniame filme, yra kur kas daugiau. Beje, kino kritikai „La doppia ora” dažnai lygina su