Nominuotas aštuoniolikai Italijos Oskarų David di Donatello vardu (laimėjęs tris), nenuostabu, kad vėliau šis filmas buvo oficialus Italijos pasirinkimas tikriesiems Oskarams geriausio užsienio filmo kategorijoje. Šeimyninė drama, kuri „neša” tiek į „The Best of Youth”, tiek į visai neseniai „Kino pavasaryje” matytą „Pirminių skaičių vienatvė” net nesistengia pabėgti nuo šeimyninės „gyvenime būna ir juoko, ir ašarų” tematikos. Laimėtas gražiausios mamos konkursas moteriai ir jos vaikams atveria naują, nebūtinai šviesų, gyvenimo puslapį, kuris užsivers tik po trisdešimties metų. Labiau masalas žiūrovams, nei kino kritikams, bet tikrai rasiantis savo žiūrovą.
httpvh://www.youtube.com/watch?v=PFJpbtWLHww
Filmai pastatyti remiantis tikrais faktais, kaip ir dokumentiniai, turi bent vieną privalumą – po jų sužinai kažką nauja. Blogai, kad kartais istorijos perdavimas būna daugiau schematiškas nei pramoginis, dėl ko nukenčia žiūrėjimo malonumas. Kai to pavyksta išvengti, net penkių valandų „
Norėjau nusistebėti, kad šis švedo Lukas Moodysson („Fucking Åmål”, „Lilya 4-Ever”) darbas nepateko į „Scanorama” programą, tačiau būčiau klydęs – „Scanorama” jį rodė dar 2009. Tik susikoncentravimu į pagrindinę programą („Mammoth” rodė rubrikoje „Kertant Europą”) galiu paaiškint „Fucking Åmål” režisieriaus naujausio filmo praslydimą pro akis. Bet gi čia tik emocijos ant popieriaus. Realiai gi „Mammoth” savyje talpina labai daug matytų elemtų – nuo „Lost In Translation” šaltumo, susvetimėjimo nuotaikos iki taip paskutiniu metu populiarių persipinančių siužetinių vingių arba atrodytų nesusijusių įvykių mozaikų, kurios galiausiai susidėlioja į vieną bendrą paveiksliuką. Visi juostos herojai, kad ir kuriame pasaulio kampe bebūtų, sprendžia tas pačias dilemas, maitinasi tomis pačiomis emocijomis: pinigai, meilė, vienišumas, artumas. Toks jausmas, kad visi esame tame pačiame kelyje, to paties tikslo link, tačiau laukiame to trigerio, kuris pagaliau privers atsitokėti, suvokti, kad einame neteisingu keliu, kad „ne tame laimė”. Vieniems tam suvokti užtenka smulkmenos, kitiems reikia kažko aštraus, tragiško, kiti, žiū, gal tik mirties patale susivoks. Be viso to, puikūs aktoriai: Michelle Williams („Wendy and Lucy”, „My Blue Valentine”), Gael García Bernal („Amores Perros”, „Y Tu Mamá También”).
„Ceremony” atrodo kaip bandymas perdaryti 
Filmas, kaip ir jo plakatas, stovintis už vieno žmogaus – Uxbal (akt. Javier Bardem) gyvenimo tragedijos. Džiugina, kad Alejandro González Iñárritu po „Babel”, „21 grams” ir „Amores Perros” sugeba išsukti iš jau nuglūdintų bėgių, tačiau nors ir sunku nuneigti stiprų, bet slogų kino emocinį krūvį, naujausiam meksikiečio darbui trūksta mėsos. Perdėm gero blogiečio moralinės ir vertybinės dramos, kai jis sužino, kad jo siela jau netrukus paliks kūną, virš dviejų valandų filme atrodo kiek per daug ištęstos. Taip, Javier Bardem tempia jas taip, kad stebina kol kas nedidelis apdovanojimų kiekis šiam puikiam aktoriui, kuris ištempė, atrodytų, kur kas žymesnį režisierių. Sunki, egzistencinė drama, kuri švino į sielą privarys kiekvienam, deja, ne ilgam.
Italija. Tai šalis garsėjanti ne vien spagečiais ar kapučino kava. Ir net ne tiramisu desertu. Na, bet tikriausiai dauguma, prisiminę Italiją ir jos apylinkes, visada pirmiausia pagalvoja apie maistą. Bet štai jums dar vienas puikus Italijos bruožas įsidėti atmintin – kinas. Nepasakosiu apie Monica Belluci ir net ne apie Silvio Berlusconi ( jis, nors ir nesusijęs su kinu, gyvena lyg kine). Taigi, pristatau jums porą itališkų filmų genijų – Federico Fellini ir Roberto Benigni.