Klarnetu grojantis, tuos pačius akinius amžinybę nešiojantis, įkvėptas literatūros, psichologijos ir Niujorko, geriausias komedijos meistras – kas? Taip, tas pats Bronkso vaikis Allen Konigsberg, kurį visas pasaulis geriau žino kaip Woody Allen. Pribloškia savo filmų gausa ir kokybe, o pačių kūrinių turinys gali varijuoti nuo rimtų problemų iki geros dozės nenuvalkioto humoro. Taigi kol visi stebisi Woody Allen darbais, pastarasis nenuilsdamas kuria toliau ir kol Lietuvą pasieks Kanų kino festivalį atidaręs „Vidurnaktis Paryžiuje“ galima pasimėgauti 2010 m. filmu “Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“. Šį kartą lengvai apie sudėtingus santykių lūžius, skyrybas ir naujas meiles.

„Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį“ skamba kaip pranašystė, linkėjimas ir prakeikimas. Filmo atveju tai labiau įžūloka realybė: herojai sutiks ir iki neįtikėtinumo kvailų blondinių, ir mielų gundančių kaimynių (kol jos yra kitoje sienos pusėje), tamsiaplaukių, senų ir jaunų. Ką čia stebėsime? Toliau skaityti Kino teatruose: Kai sutiksi aukštą tamsiaplaukį (Rež. Woody Allen) [2010]. →

Apie dievus ir žmones / Des hommes et des dieux [Rež. Xavier Beauvois]

Tikriausiai nebūsiu populiarus taip kalbėdamas apie didžiojo Kanų žiūri prizo nusipelniusią juostą, tačiau po peržiūros netapau dideliu filmo gerbėju. Xavier Beauvois laisvai remiasi istorija, kuri baigėsi islamiškame Alžyre įsikūrusių vienuolių pagrobimu. Ant popieriaus tai turėtų būti pasiaukojimo, religijos, politikos, didžiųjų pasirinkimų filmu, tačiau prieš mano akis ji praslydo pernelyg neemocionaliai, šaltai, paviršutiniškai. Supranti, kad „čia” norėta paspausti, „ten” sujaudinti, bet neveikia… Gal todėl, kad panašios religinės tematikos bei skauduliai net ir poroje šių metų „Kino pavasario” filmų atskleisti aštriau, plačiau? „Apie dievus ir žmones” tarytum nesugeba įlipti giliau į dūšią. Nei herojams, nei žiūrovams. Dažnas G. svečias Arūnas (kertukas) vis nurašinėja „Black Swan” už tai, kad Oskarą už herojės vidinio pasaulio dramos atskleidimą laimėjusi Natalie Portman per mažai šoko. Ši juosta man puikus įrodymas, kaip būna, kai šokama per daug. Tik šiuo atveju šokį keičiam puikiais gamtovaizdžiais, vidiniais ritulais ir faktinėmis diskusijomis. Tiesiog nematyt vidinės dramos vedančius į lemtingus pasirinkimus. Muzikinė filmo paskutinė vakarienė per porą minučių nupiešia tai, ką tuščiai mėginta daryti per iki tol buvusias pusantros valandos – emocijas nuo vidinio triumfo, užtikrinto pasitenkinimo iki ore tvyrančio tragiško likimo, paskutinių gyvenimo akimirkų. Dešimt balų už šį epizodą ir daug abejonių dėl kokybiškų, bet perdėm faktinių kitų. Juostos pradžioje lyg ir yra citata, kad niekada nepadaroma tiek blogio, kiek iš religinių paskatų ir šioje juostoje man tai turi tarytum dvi prasmes. Viena jų akivaizdi – tai yra tai, ką matome ekrane. Kita gi – interpretacinė. Ar pasirinkdamas mirtį tu esi išdidus ir padarai daugiau gero negu pasitraukdamas kitur, kur esi laukiamas ir gali padėti arba priimdamas pagalbą, kuri leistų padėti kitiems? Sunku juostoje matyti didvyriškumą, kuris kyla iš (religinio) egoizmo arba naivumo. Su tokiu požiūriu, žinoma, galima ir nesutikti. Toliau skaityti Kino pavasaris 2011: dienoraštis. →

Kovo 26 dieną, šeštadienį, sinefilų laukia išskirtinis kino nuotykis – Vilniaus Tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ menų fabrike LOFTAS rengia specialų vakarą, dedikuotą muzikai ir kinui. Čia vienintelį kartą viešai bus parodytas dokumentinis filmas „The Doors – When you’ re strange“, lydimas NO DJ’ s projekto „A Tribute to Jim Morrison (The Doors)“ gyvai.

Dokumentinė, pasaulinio ažiotažo dėl itin retų ir niekur nematytų kadrų susilaukusi juosta atskleidžia slapčiausias legendinės grupės „The Doors” narių viešo ir privataus gyvenimo detales, aistrą muzikai, stulbinančią sėkmę ir paklydimus.

Po šio filmo menų fabrike LOFTAS – specialus gyvas NO DJs pasirodymas kartu su vokalistu Marku Palubenka, dedikuotas pačiam Jim Morrison. „Tai bus kelionė nuo buvusios epinės muzikos eros iki šiuolaikiškos retrospektyvos“, – pasakoja NO DJs narys Viktoras Diavara, pats esantis itin didelis „ The Doors“ gerbėjas.

Apie šį unikalų filmą ir jo jungtį su gyva muzika kalbamės su „Kino pavasario” programos sudarytoju Edvinu Pukšta. Toliau skaityti Edvinas Pukšta: ar žinote, kodėl „The Doors” niekad neskambėjo automobilių reklamose? →

Pasibaigus Glazgo Filmų Festivaliui ir dar neprasidėjus Kino Pavasariui, pats laikas pažiūrėti į kelis filmus-sutapimus, kurie neseniai džiugino dūdmaišių žemę ir greitai burs festivalininkus į tamsias kino sales Lietuvos miestuose.

Maitvanagiai (Rež. Pablo Trapero)

Argentinoje kas antras vairuotojas per dieną bent kartą pravažiuoja raudoną šviesą, skaičiuojant ir viešąjį transportą, o eismo įvykiai yra dažniausia mirties priežastis tarp jaunesnių nei 35. Panašia statistika prasideda argentinietiškas trileris, po kurios jau nebestebina, kad pagrindinius veikėjus – naktinių pamainų nukankintą gydytoją (M. Gusman) ir maitvanagį (R. Darin) suveda avarija. Ji gelbėja gyvybes, jis apiplešinėja ir taip neturtingus, neva atstovaudamas jų interesus draudimo kompanijose. Stiprūs vaidmenys, realistiška istorija Toliau skaityti Kino Pavasario ir Glazgo Filmų Festivalio sutapimai [2011] →

Nei Krzysztof Kieslowski, nei Juliette Binoche tikrai nereikia išsamiai pristatinėti: užteks mestelti, kad šiuo filmu legendinis lenkų režisierius pradėjo filmų trilogiją (dar yra “Raudona” ir “Balta”), o anglo ligonio slaugytoja Juliette sukūrė dar vieną puikų vaidmenį, už kurį gavo “Cezarį”. “Trys spalvos. Mėlyna” – muzikinė drama apie siekį užmiršti, pabėgti ir pradėti gyvenimą iš naujo.

Subtilioji Juliette šiame filme įkūnija Julie – garsaus kompozitoriaus žmoną, kuri avarijos metu netenka šeimos – vyro ir dukters. Pirmas žingsnis – savižudybė – Julie nepavyksta: susimetusi į burną krūvą tablečių ji supranta nepajėgsianti to padaryti. Tuomet moteris nusprendžia visam laikui atsiriboti nuo tos aplinkos, kuri neišvengiamai primins tai, ko ji neteko: parduoda namą ir, pasikeitusi pavardę persikrausto į naują rajoną, kuriame gali toleruoti laisvo elgesio moteris, bet – jokių vaikų. Kiekviena pažįstama detalė užgriūna visu svoriu. Toliau skaityti [Šeršeliafam:]Trys spalvos. Mėlyna (Trois couleurs: Bleu) [Rež. Krzysztof Kieslowski]. →

Vienu sakiniu: Vieno svarbiausių šių dienų rašytojų intelektualinis iššūkis

Apie: Pulitzerio premijos laureato Cormac McCarthy („No Country For Old Men“, „All the Pretty Horses“, o Pulitzeriu apdovanotas „The Road“ jau buvo apžvelgtas) to paties pavadinimo pjesės pagrindu sukurtas filmas – 90 minučių trunkanti filosofinė, teologinė dvikova. Vienas kambarys, du vyrai. Ateistas profesorius ir katalikas, buvęs kalinys. Dievas prieš Velnią. Juoda prieš Balta. Gyvenimas prieš Mirtį. Angelas prieš Pasmerktąjį. Kunigas prieš Nusidėjėlį. Klaustrofobiškoje erdvėje įkalinti visiškai priešingų pažiūrų vyrai diskutuoja apie gyvenimą ir mirtį, o vien dialogų pagalba kuriama įtampa neleidžia atplėšti akių nuo ekrano nei sekundei. Toliau skaityti The Sunset Limited (Rež. Tommy Lee Jones) [2011] →