Ant Tony’io Gatlif’o, čigoniškų šaknų prancūzų režisieriaus, užsiroviau po „Djam” (2017), vieno geresnių šiemet matytų filmų, kuris per plauką nelaimėjo lietuviškojo „Scope 100” (vietoj jo į kino teatrus pakliuvo „Maroko istorijos”, bet jeigu kada pasitaikys proga pamatyti, „Djam”, tai nedvejokite – labai žiūroviškas ir šiltas filmas). Bet eikime prie 1997-ųjų „Gadjo dilo”, kuris pasaulyje buvo pristatomas „The Crazy Stranger” („Pamišęs svetimšalis”) pavadinimu.

Jaunas paryžietis Stepanas atvyksta Rumuniją. Jis ieško dainininkės, kurios įrašo kasetėje prieš mirtį nuolat klausėsi tėvas. Paieškų kelias suveda vaikiną su čigonu Izidoriumi, kuris gerokai įkaušęs prisiekia, kad pažįsta ieškomą dainininkę. Tad Stepanas lieka gyventi čigonų bendruomenėje mažame kaimelyje, kur vyrauja sava tvarka, tradicijos ir kultūra.

Nereikia pažiūrėti daug filmo, kad suprastum, jog visa esmė suksis ne apie Stepano ieškomą dainininkę, bet apie Stepaną ir Sabiną, iš Belgijos grįžusią, savo vyrą palikusią ir prancūziškai pramokusią valdingą rudaakę su metaliniu iltiniu dantimi burnoje. Nenuorama Sabina tiesmuka, kiek nusivylusi santykiais ir vyrais, bet dar nepraradusi gyvenimo džiaugsmo, noro šokti ir patirti aistrą.  Toliau skaityti GADJO DILO / THE CRAZY STRANGER (rež. Tony Gatlif, 1997) →

Kino kūrėjo Nabilo Ayoucho santykis su Maroku yra gana dviprasmiškas. Vienus jo filmus Marokas siūlo Oskarų apdovanojimams, o kitus net uždraudžia rodyti. Ta draudžiamoji Maroko valdininkų reakcija Nabilui, matyt, užgavo kažkurias kūrėjo stygas, nes naujausiuoju savo filmu „Maroko istorijos” (Razzia) jis vėl perkelia į ekraną ne pačias gražiausias marokietiškas istorijas.

Gimęs Prancūzijoje, bet ilgą laiką gyvenęs Maroke, Nabilas gerai pažįsta šios šalies skaudulius ir temas, kurios aktualios šiandienos marokiečiams. Tą fasadinį ir tikrąjį gyvenimą tikrai nesunku patirti gerą savaitę pakeliavus po šią nuostabią šalį – tai padaryti tikrai visiems rekomenduoju, nes tai nėra brangu, o kultūrinių skirtybių sukeltų įspūdžių tikrai netrūks ilgam. Maroke europinio vakarietiškumo siekiamybė jau giliai įleidusi šaknis vietinių galvose ir ten nieko nestebina nei narkomanija (asmeninė patirtis tokia, kad Marakeše kanapių nusipirkti lengviau, negu kojinių), nei alkoholio, kurio šiaip parduotuvėje nenusipirksi, vartojimas riaduose, nei moterų siekis ištrūkti iš musulmoniškų suvaržymų. Marokiečių elgesys jau seniai atitrūkęs nuo morališkai pasenusių religinių ir kultūrinių taisyklių – būtent tą Ayouchas rodo tiek savo filme apie Marakešo prostitutes „Much Loved” (2015), tiek „Maroko istorijose”. Toliau skaityti MAROKO ISTORIJOS / Razzia (2017, rež. Nabil Ayouch) →

KANDELARIJA / CANDELARIA (2017)

Filme vaizduojamas dviejų senukų gyvenimas, 1991-ųjų Havanos fone, kuomet po Šaltojo karo pabaigos ir Tarybų Sąjungos iširimo Kuboje įsigaliojo griežtas prekybos embargas.
Kandelarija dienomis dirba viešbučio kambarine, vakarais džiaugiasi savo keliais višteliais, auginamais kambaryje paslapčia nuo valdžios, o naktimis dainuoja restorane. Kandelarijos vyras, filme prisistatantis Viktoru Hugo, kasdien ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų, kad netektų eilinį vakarą  srėbti vien morkų sriubą.

Vieną dieną Kandelarija tarp skalbinių randa filmavimo kamerą ir tuomet jų gyvenimas pasikeičia. Porai nusprendus kameros nebegrąžinti, šie sumano išbandyti ją filmuojant savo kasdienio gyvenimo intymius fragmentus.
Nors tikrai yra ne vienas filmas apie pagyvenusių žmonių meilę ir santykius, tačiau šitas man išsiskyrė poros žaismingumu, aktorių vaidyba, filmo scenarijumi. Rodos, iš pirmo žvilgsnio labai paprastas filmas fiksuoja ne tik poros kasdienio gyvenimo detales, bet ir subtiliai perteikia šalies socialinę, politinę situaciją, embargo padarinius, Havanos miesto atmosferą, koloritą.

Filmas rekomenduojamas po žiemos išsiilgusiems šviesos, gražių, įkvepiančių poros santykių, gebėjimo džiaugtis gyvenimu, nepaisant to, kad ne visuomet turi ką padėti vakarienei ant stalo, nepaisant to, kad gyvenimas neskyrė laimės džiaugtis vaikais, anūkais, nepaisant to, kad tave ką tik atleido iš darbo ar užklupo neišgydoma liga., nepaisant visko – švęsti gyvenimą, nes užtenka turėti vienas kitą.

Beje, mano manymu, šitas filmas turėjot būti festivalio atidarymo filmas, jis kur kas labiau, nei „Sūnaus globa”, atitinka „įkvėpimams” kviečiantį festivalio moto.

Tekstas: J. Mandrijauskaitė Toliau skaityti KINO PAVASARIS 2018 →

Šiemet mano repertuare vyravo „sugrįžimų” filmai. Bent toks liko metus apibendrinantis įspūdis. Nes: tėvas grįžta pas dukrą, sūnus – pas komoje gulintį tėvą, žmonos išvarytas sūnus – pas tėvus, garsi aktorė sugrįžta į gimtinę, buvęs vyras bet kokia kaina nori sugrįžti pas žmoną, sesuo atvyksta į brolio laidotuves ir pan. Toks siužetinis motyvas vis sukeldavo deja vu jausmą ir eilinio „sugrįžimo” įspūdį kiek pamenkindavo, bet ne vienas toks filmas visgi pateko į šį sąrašą. Ir smagu būtų vėl prie šių filmų kada sugrįžti. Ypač prie pirmų dešimties.

VANDENIS / Aquarius (2016)
Taip, tai yra mano metų filmų filmas. Kodėl? Sudėtingas klausimas. Čia kaip dabar su atgimusia vinilo kultūra – galima muziką klausyti ir iš kompiuterio ar telefono, bet žmogui norisi kažko apčiuopiamo ir gražaus lentynoje. Juolab, jeigu ten esantis kiekvienas vinilas pasakoja tau savą istoriją. Tai ir vaikystės namai, kelionės, dovana, aplankyti koncertai, kitos progos ir pan. Tie daiktai tampa praeities ir atminties dalimi, kurios nesinori atsisakyti jokia kaina. Tokia sentimentali yra ir „Vandenio” herojė. Vieniša, nors ir lankoma vaikų, anūkų. Dėl užsispyrimo nesuprasta artimųjų, laikoma arogantiška. Dėl teisingumo ir figūros tiesumo gerbiama aplinkinių. Ji, kaip tas visų kitų paliktas daugiabutis,- lengvai nesugriaunama, nes pamatai dar tvirti. Tai toks išoriškai tylokas, tačiau rėkiantis vidumi filmas, kuris sulig titrais tavyje ilgai nesibaigia. Toliau skaityti G.eriausi 2017 metų filmai →