Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

ANTAKALNIO MUZIKOS TURGELIS, KURIAME PASISLINKO LAIKAS

Kultūra (kt.), Muzika

bagazineJeigu kas nors ant mano miesto numestų atominę bombą, geriausia būtų slėptis Antakalnio muzikos įrašų turgelyje. Ta vieta nepavaldi nei laikui, nei ekonomikai, nei apokalipsei. Tenykščiai Vyciokai ir Ženios nenužudomi nei bomba, nei kontrabandinėmis cigaretėmis, nei limonadu Darida, atskiestu pigiausiu brendžiu.

Nepamenu, kada tiksliai pirmą kartą atsidūriau Antakalnio turgelyje, kurį visi vadina baracholke arba barakais. Varysi į barakus sekmadienį? Jo varysiu. Tai susitiksim. Pavadinimas barakai, matyt, susijęs su tuo, kad iš turgelio teritorijos skaidrią dieną matyti Niujorko dangoraižiai aka Saulėtekio bendrabučiai. Baracholkėj pirmą kartą apsilankiau dar prieš Nepriklausomybę. Tai buvo metas, kai magnetines kasetes žmonės naudojo iš būtinybės, o ne iš poreikio išsiskirti iš kitų. Tai buvo metas, kai Vilniaus andergraundas grojo gitaromis, o ne ukulelėmis. Tada dar nebuvo kompaktinių diskų arba apie juos Vilniuje žinojo tik nedaugelis. O tie, kurie apie tai žinojo, vis tiek neturėjo jiems pinigų.

Toliau skaityti ANTAKALNIO MUZIKOS TURGELIS, KURIAME PASISLINKO LAIKAS →

ANTHONY DOERR „Neregimoji šviesa”

Literatūra

„Tikras deimantas visada turi inkliuzų. Tikras deimantas nebūna tobulas”.

Prieš pat vasarą knygynuose pasirodė Anthony Doerr romano „Neregimoji šviesa” lietuviškas leidimas, kuris gaiviai melsvu viršeliu, papuoštu skambiomis antraštėm apie 2015-aisiais gautą Pulitzerio premiją, taip ir prašosi iš lentynos į atostogų krepšį. Neatsilaikiau ir aš, nors knygos svoris 543 puslapių, o ir tematika nežadėjo lengvo nešulio į paplūdimį, bet ko nepadarysi vardan geriausio metų grožinės literatūros kūrinio, leidyklos marketingo specialistų pavadintu „vasaros perlu”.

Amerikiečių rašytojas Anthony Doerr lietuviams mažai pažįstamas, nors ne nuostabu – dešimt metų rašytas romanas „Neregimoji šviesa” (orig. „All the light we cannot see“) yra pirma jo knyga pelniusi tiek apdovanojimų, kritikų dėmesio, bei pirmoji išversta į lietuvių kalba. Tai knyga apie Antrąjį pasaulinį karą, apie žiaurumo apraiškas jame, apie deimantus ir jūros sraiges, apie radijo imtuvus, vienai dienai suvedusius du jaunus žmones liepsnojančios žemės ir padangių fone, o šviesa knygos pavadinime simbolizuoja herojų jausminę būseną, kuri ne visada regima pilka akimi. Toliau skaityti ANTHONY DOERR „Neregimoji šviesa” →

[flashback + foto:] Meno mugė ART VILNIUS’15 (1 dalis)

Kultūra (kt.), Menas

DSC04616

Art Vilnius’15 nupleveno su vasaros vėjais (tikėtina, kad vėtrungių-kojinaičių nurodyta kryptimi). Buvo išrinkti geriausi mugės menininkai, kas be ko, nutapyti, išgroti ar suvaidinti performansai. Buvo daug tapybos. Buvo kas sudomino labiau (pavyžiui tas vargšas, diskusijų nustekentas ant Neries krantinės kėpsantis vamzdis Gedimino pilies fone). Visko po truputį, o teksto pabaigoje laukia, tiesiogine to žodžio prasme, parodų salėje auganti K. Svirnelio sukurta beveik kvėpuojanti drabužių kaugė.

Pačioje pradžioje pasitiko „made in china” rankšluostėlių Sibiro miškas. Toliau skaityti [flashback + foto:] Meno mugė ART VILNIUS’15 (1 dalis) →

[muzikinis spektaklis:] DEVYNBĖDŽIAI (rež. Marius Meiliūnas)

Muzika, Teatras

AfisaKaip tas paukštis, lizdą krausim, kaip tas medis, augsim. Nebus plyno lauko, kai tavęs sulauksiu,- lauksiu.

Vasarai nespėjus įsibėgėti, sezonui nespėjus pasibaigti, atvažiavo Miltinio teatras į Vilnių ir atvežė naują, muzikinį spektaklį. Pagal Kazio Sajos pjesę „Klemensas” statyto spektaklio fabula nesudėtinga: į dainuojantį Devynbėdžių kaimą, kuriame išmintingojo Aleliumo buvo išaugintas pamestinukas Skalnas, atvyksta svetimšalis pirklys Rudabarzdis ir pardavęs veislinį jautį Klemensą, kurio dėka kaimas praturtėja, tačiau nebegali muzikuoti, paveikia Devynbėdžių gyvenimą, sujaukia jų vertybes. Taigi, koks jaunaisiais kūrėjais pristatomų jaunųjų aktorių „Devynbėdžių” pastatymas?

Toliau skaityti [muzikinis spektaklis:] DEVYNBĖDŽIAI (rež. Marius Meiliūnas) →

KAZUO ISHIGURO „Dienos likučiai”

Kultūra (kt.), Literatūra

UntitledPagaliau laikrodžio juk dabar atgal nebepasuksi. Negali žmogus be paliovos svarstyti, kaip kas būtų galėję būti. Privalai suprasti, kad teko tau dalia ne blogesnė nei daugeliui, o gal dar ir geresnė, ir jausti už tai dėkingumą.

1989-ųjų Booker’io laimėtojo, romano „Dienos likučiai” ėmiausi be jokių išankstinių lūkesčių, nors kažkur pasąmonėje kirbėjo noras gauti kažką panašaus į „Neleisk man išeiti” siužeto distopiškumą. Tiesą sakant, tas troškimas iš dalies išsipildė, nes japono Kazuo Ishiguro pateikiama žmonių santykių istorija atsiduoda keistu ateiviškumu, kitoniškumu, vertybėmis, kurių šiomis dienomis su žiburiu reikia ieškoti. Gali būti, jog tas neįprastumas randasi iš rašytojo japoniškų šaknų – vienok Tekančios saulės šalyje begalinis atsidavimas darbdaviui ir savo darbui nėra išimtinis atvejas.

„Dienos likučiai” pirmuoju asmeniu pasakoja apie liokajaus Stivenso kelionę savo naujojo darbdavio automobiliu po gražiausias Anglijos apylinkes. Tik tiek tų apylinkių knygos puslapiuose tebus, nes didžiąją teksto dalį sudaro Stivenso prisiminimai apie praėjusias dienas, kuriose, Toliau skaityti KAZUO ISHIGURO „Dienos likučiai” →

JOHN BURDETT „Bankoko šmėklos”

Literatūra

bankoko_smeklos_z1Kultūriniame konflikte būna aukų.

„Bankoko šmėklos” (Bangkok Haunts) – trečiasis Johno Burdetto kriminalinis romanas apie ypatingąjį Karališkosios Tailando policijos detektyvą Sončajų Džitpličipą. Ir šį kartą pusiau tajas, pusiau vakarietis budistas imasi tirti bylą, kuri glaudžiai susijusi su paties Sončajaus praeitimi.

Viskas prasideda, kai Sončajus gauna diską su filmu, kuriame užfiksuoti vaizdai kaip nužudoma prostitutė Damrong, kadaise dirbusi Sončajaus motinos viešnamyje ir buvusi Sončajaus mylimąja. Detektyvas seka Damrong praeities pėdsakais, kurie vingiuoja nuo Kambodžos iki Amerikos ir galop grįžta į Bankoką, kuriame sukasi tik aukštuomenei skirti sekso klubai su ypatingų poreikių klientais, porno filmų industrija, teisiniai ssandoriais, apie kokius Vakaruose girdėti neteko, ir šmėklos, kurios gyvena tarp tajų, su kuriomis kasdien gyvena tajai. Tokių, sunkiai atsikratomų, šmėklų turi ir Sončajus…

Toliau skaityti JOHN BURDETT „Bankoko šmėklos” →

ITALO CALVINO „Nematomi miestai”

Literatūra

Šiandien, kol gatvių alėjos, vedančios į gražiausias miesto vietas, užsnigtos kaštonų žiedais, degu noru pasidalint įspūdžiais apie nuostabią knygą, perskaitytą pastaruoju metu – Italo Calvino „Nematomi miestai”. Taip taip, žinau, kad ši knyga nėra jokia karšta naujiena, jos jau nebeaptiksi knygynų lentynose ir, nors ji išversta į lietuvių kalbą (gerbiamos vertėjos Violetos Tauragienės) ir išleista beveik prieš dešimtmetį, nutariau, jog niekada nėra per vėlu pasidalinti gerais dalykais. Juolab, kad knygos nesensta, sensta tik žmonės, nespėjantys arba nerandantys laiko jas skaityti.

I. Calvino „Nematomi miestai” – poetinė proza apie miestus, gimusius rašytojo vaizduotėje. Autorius prisipažino, kad šią knygą rašė daugelį metų savo užrašinėje rinkdamas po mažą trupinėlį. „Nematomų miestų” siužetas – filosofiniai pašnekesiai apie išgalvotus miestus egzotiškais pavadinimais, tarp totorių vado Kubla Chano ir jo pasiuntinio, keliautojo Marko Polo. Toliau skaityti ITALO CALVINO „Nematomi miestai” →

GEORGE R.R. MARTIN „Šokis su drakonais”. 1 dalis „Sapnai ir dulkės”

Kultūra (kt.), Literatūra

sapnaiMirti lengva, o pasiekti pergalę sunku.

Na ką, turime dar vieną tomelį iš neaišku kada užsibaigsiančios epopėjos. Tiksliau, to tomelio lietuviškai kol kas tėra tik pusė, nes leidykla nusprendė penktąją „Ledo ir ugnies giesmės” ciklo dalį „Šokis su drakonais” skelti per pusę ir pateikti skaitytojams pirmąją dalį, pavadintą „Sapnai ir dulkės”. Nieko čia baugaus ir erzinančio, nors, tikėtina, atsiras ne vienas, bandantis apšaukti leidėjus pasipinigautojais. Žinoma, bus ir nepatenkintųjų kalbose krislas teisybės, tačiau ne mes vieni pasirinkome tokį leidimo būdą, nes kūrinėlis su virš tūkstančiu puslapių taip lengvai nesilaiko rankoje ir nepasiduoda sparčiam vertimui. Aš šioje situacijoje įžvelgiu net gerąją pusę – bus galima burnoti, kad „Alma littera” leidžia per lėtai, o ne Martinas rašo per superduper vangiai.

Apie „Sapnų ir dulkių” turinį galima šį tą pasakyti, tačiau vis tiek tai bus tik pusė „Šokio su drakonais” vaizdo, nes net paskutiniai šios knygos puslapiai ypatingos naujos intrigos neįžiebė, tačiau mes jau žinome, jog GRRM tą intrigą skaldo kiekviename puslapyje, kad ir kaip kartais erzinančiai lėtai ir tuščiažodžiaudamas. Toliau skaityti GEORGE R.R. MARTIN „Šokis su drakonais”. 1 dalis „Sapnai ir dulkės” →