Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS” (Rež. Árpád Schilling)

Teatras

„Didis blogis“ – vengrų režisieriaus Árpádo Schillingo ir mūsų dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus bendras teatrinis darbas apie karo nuojautą, apie tai, ką kiekvienas jaučiame, bet nedrįstame sau pripažinti.

Kas yra Marius Ivaškevičius, manau, pristatinėti nereikia, pakanka priminti – geriausias, įdomiausias jaunosios kartos lietuvių dramaturgas. Su vengrų režisieriumi Árpádu Schillingu taip pat galima būti pažįstamu: festivaliuose „Naujosios dramos akcija“ ir „Sirenos“ rodyti spektakliai „Balas“, „Juodoji šalis“, „hamlet ws“, „Žuvėdra“, projekto „Krizės trilogija” dalys – filmas „JP.CO.DE“ ir spektaklis „Dvasininkė. Man įsimintiniausias šio vengro darbas – spektaklis „Žuvėdra”, kurį stebėjau prieš aštuonerius metus dar nebaigtoje įrengti Menų spaustuvėje. Tai buvo mažas stebuklas, Toliau skaityti Premjera: Mariaus Ivaškevičiaus spektaklis „DIDIS BLOGIS” (Rež. Árpád Schilling) →

ROMAIN GARY „Moters šviesa”

Kultūra (kt.), Literatūra

– Taigi tu čia, moters šviesa spindi. Kiti vyrai gal ir sugeba gyventi kitur, aš – ne.

Meilės ir aistros knyga. Skausmo ir liūdesio. Praradimų ir naujų galimybių, kurias patys laidojame vardan praeities bambagyslių.

Tokia plonytė knygutė, o talpinant tiek daug, kabinanti taip giliai, jog staigiai užklaustas net nežinočiau, ką čia greta jos paminėti. Mūsojo Kunčino „Tūlą”? Taip, taip, pasmerktųjų, be ateities santykių dvokas sklinda nuolat, bet tas akimirkos sielų artumo jausmas toks svaiginantis ir stiprus, jog, rodos, viską nugalės. Rodos…

Jei rodosi, galima ir žegnotis. Norėjau tai padaryti ne kartą būdamas moters šviesoje. Vardan tų nelaimingų lietuviškų būtybių, į kurių rankas netinkamu momentu pateks ši knyga. Norisi tikėti, jog perdedu, tačiau slogus emocinis užtaisas tikrai gali nestabilią psichinę būseną įsiūbuoti į savižudybės pusę. Juolab, kad tokių situacijų aplinkui netrūksta. Mirtinai ligota žmona, vyro Toliau skaityti ROMAIN GARY „Moters šviesa” →

BANANA YOSHIMOTO „Virtuvė”, „Ežeras”

Kultūra (kt.), Literatūra


„Būti laimingam – tai gyventi nepajuntant, kad iš tikrųjų esi vienas”.

[Banana Yoshimoto, „Virtuvė”]

Banana Yoshimoto – jaunos kartos japonų rašytoja, išleidusi 12 romanų ir 7 esė rinkinius. Bananos debiutinis romanas Virtuvė buvo itin sėkmingas, pagal romano siužetą sukurtos net 2 ekranizacijos. Rašytoja teigia, kad Stiveno Kingo romanai (ypač ne siaubo) buvo vieni pirmųjų kūrinių, padariusių jai didžiausią įtaką. Lietuviškai šiuo metu išleistos tik dvi Bananos knygos: „Virtuvė” ir „Ežeras”. Abi panašios apimties, žanro, nors jas skiria beveik septyniolika rašytojos kūrybos metų. Tai nepretenzingi, „lengvo svorio” ir nedidelės apimties romanai, skirti vienam vakarui ar kelių valandų kelioniniam skaitymui, šiek tiek primenantys japonų jaunimo pamėgtą komiksų stilių, šiek tiek – garsiojo japono animatoriaus Miyazaki Hayao kūrybą, turintys lengvo trilerio užuomazgų ir psichologinių poteksčių. Japoniškumas čia atsiskleidžia per poetiškus subtilius simbolius, būdingus šios šalies kultūrai, tradicijoms. Toliau skaityti BANANA YOSHIMOTO „Virtuvė”, „Ežeras” →

JACK HIGGINS „Erelis nusileido”

Kultūra (kt.), Literatūra

Iki pasaulinę šlovę pelniusio romano „Erelis nusileido” (The Eagle Has Landed) Jackas Higginsas, kurio tikrasis vardas yra Harry Pattersonas, per metus parašydavo dvi tris knygas. Skirtingais slapyvardžiais, nes jo agentas teigė, jog skaitytojai netoleruos ir tikrai palankiai nevertins tokio produktyvumo. Jackas rašė ir rašė – „Erelis nusileido” yra jo trisdešimt kažkelintasis romanas, po kurio pagaliau jo pavardę (netikrąją) ėmė linksniuoti greta Johno le Carré‘o ir Alastairo MacLeano.

Ir šiandien, po keturiasdešimt metų po pirmojo išspausdinimo, „Erelis nusileido” įtraukia į savo alternatyvios istorijos žaidimą ir nepaleidžia iki paskutiniojo puslapio.

Pirmasis knygos skyrius užkabino, tačiau ir kiek suerzino: skaitytojas susitinka su rašytoju Džeku Higinsu, kuris atokiame Anglijos kaimelyje ieško medžiagos apie seną jūrų kapitoną, tačiau netikėtai po vienu antkapiu aptinka paslėptą kitą, su užrašu, teigiančiu, jog čia Antrojo pasaulinio karo metais palaidoti keturiolika vokiečių karių, žuvusių mūšyje. Rašytojas  Toliau skaityti JACK HIGGINS „Erelis nusileido” →

RAY BRADBURY „451° Farenheito”

Literatūra

 

Geri rašytojai dažnai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.

Nors leidyklos užvertė naujomis knygomis, visgi šį kartą – apie amerikiečių prozininko Rayʼaus Bradburyʼio tekstą, išleistą gan seniai. „451° Farenheito“ (…temperatūra, kurioje užsiliepsnoja ir ima degti popierius) – antiutopinis romanas, palaikantis kompaniją Jevgenijaus Zamiatino „Mes“, Georgeʼo Orwello „1984-ieji“, Aldouso Huxleyʼio „Puikus naujas pasaulis“ romanams. „451° Farenheito“ nukelia į ateitį, kurioje daug reikalų už individą sprendžia valstybė. Tokios išsamios individo veiklos mechanizacijos, kaip, tarkime, Zamiatino romane, čia nebus. Bradburyʼiui įdomu fantazuoti, kodėl valstybė staiga uždraudžia pramanus – literatūrą. Pagrindinis knygos personažas Gajus Montegas – gaisrininkas, kurio darbas – ne gesinti gaisrus, o deginti knygas. Toliau skaityti RAY BRADBURY „451° Farenheito” →

VALDAS PAPIEVIS „Odilė, arba Oro uostų vienatvė”

Literatūra

„Didesni ar mažesni, prašmatnūs ar menkesni, visi jie vienodi, tie oro uostai, niekieno zonos.„

Knygynuose pasirodė ketvirtoji ir naujausioji Prancūzijoje gyvenančio ir rašančio Valdo Papievio knyga. Į šį rašytoją lietuviai labiau atkreipė dėmesį, kai prieš penkerius metus jo knyga „Eiti” Metų knygos rinkimuose pelnė kūrybiškiausios knygos titulą.

Naujausias Papievio romanas „Odilė, arba Oro uostų vienatvė” pirmiausiai patraukė pavadinimu, nors vėliau pasirodys, kad jis veik nieko neturi bendro su knygos turiniu (bent jau tiesiogiai), tik su Odile, vieniša, elegantiška devyniasdešimtmete paryžiete. Nepaisant neišsipildžiusių lūkesčių pavadinimo atžvilgiu, knyga nenuvylė, anaiptol – Valdas Papievis man tapo vienu didžiausių atradimų tarp kuriančiųjų lietuvių kalba, bet labai nelietuviškai. Toliau skaityti VALDAS PAPIEVIS „Odilė, arba Oro uostų vienatvė” →

JO NESBØ „Šikšnosparnis”

Kultūra (kt.), Literatūra

-O kiek laiko reikia, kad tikrai ką nors pažintum?

Į šį klausimą konkrečiai atsakymo “Šikšnosparnyje” neradau, tad negaliu tvirtai teigti, jog jau tikrai pažinau norvegus Jo Nesbo ir Harį Hūlę, apie kuriuos – vieną realųjį veikėją, antrą – pramanytąjį, gandai į ausis landžiojo jau senokai, bet strioko nebuvo. Kol “Baltos lankos” nepaleido į svietą pirmąją ciklo apie Hūlę knygą.

Taip, lietuviškieji leidėjai kažkodėl ėmėsi angliakalbių taktikos – supažindinti skaitytojus su Hūle nuo penktojo romano, mūsiškai užvadinto “Pentagrama” (orig. Marekors). Nieko tame ypatingai baisaus – mis Marpl ar komisaro Megre bylas retas kuris skaito pagal jų originalų išleidimo eiliškumą. Gi ne kartą mylimų herojų priešistorė sukurpiama jau tik pagavus komercinį pagreitį. Bet man kažkaip norėjosi Hūlės nuo pat pradžių – ir dėl pastaruoju metu pasipylusių skandinaviškų ir ne tik trilerių gausos, ir apskritai – dėl literatūrinės pasiūlos begalybės. Bet kad jau pasirodė “Šikšnosparnis”, tai nebuvo kur dingti. Ėmiausi ir per porą atostogų dienų įveikiau. Toliau skaityti JO NESBØ „Šikšnosparnis” →

[interviu:] Muzikantas Algirdas Fediajevas: „Pasaulyje daug problemų yra sugalvota“

Kultūra (kt.), Muzika

Algirdas Fediajevas – muzikantas, keliautojas, nemažai rašęs apie muziką, o dabar lendantis į filosofijos vandenis, pernai žiemą išleido solo albumą „Vieškeliu į Araratą“. Vos 200 egzempliorių tiražu išleista kompaktinė plokštelė, talpinanti aštuonias kompozicijas, įrašyta nedidelėje įrašų studijoje Bratislavoje, o albumo viršelis – spontaniškas latvių menininkės Renāte Miļūne darbas. Algio teiraujuosi apie kelionių adrenaliną, muzikos favoritus ir ateities planus.

Kaip pristatytum savo albumą?

„Vieškeliu į Araratą“ – pirmasis mano albumas, išleistas prieš pusmetį. Šis albumas man – šiek tiek metaforiškas: žodis „vieškeliu“ nukelia į kelionės vaizdinį, nurodo į gyvenimo kaip kelionės filosofiją. Araratas yra aukštumos, kažkas paslaptinga ir mistiška, o vieškeliu pereinama per daug įvairiausių dalykų – duobes, nesėkmes, purvą – mėgstamą mano kūrybos motyvą. Juk elementaru, jog gyvenimas nėra paprastas. Albume Toliau skaityti [interviu:] Muzikantas Algirdas Fediajevas: „Pasaulyje daug problemų yra sugalvota“ →