Šviežiai pasirodžiusi Haruki Murakami apsakymų rinktinė „Vyrai be moterų” pirmiausia patraukė dėmesį pavadinimu. Kas skaitė daugiau negu vieną šio rašytojo knygą, žino, kad Murakami knygose herojai vyrai dažniausiai būna vieniši, ir temoms apie vyrų santykius su moterimis skiria ne per daugiausiai dėmesio, bent jau mažiau, nei maistui ar muzikai (čia juokauju). Ir štai šįkart apsakymai – išskirtinai apie moterų paliktus vyrus.

Viename angliškame Murakami fanų puslapyje skaičiau, jog japoniškai šios rinktinės pavadinimo tikroji pažodinė prasmė yra „Vyrai, palikti moterų”, o lietuviškas ir angliškas vertimai kiek iškreipia tikrąją pavadinimo reikšmę, nors labai nesuklaidina.

Visi šeši „Vyrai be moterų” apsakymai buvo anksčiau publikuoti įvairiuose žurnaluose ar internete, o pats Murakami neslepia, kad šios rinktinės pavadinimą ir koncepciją inspiravo XX a. pradžioje išleista Ernesto Hemingvėjaus apsakymų rinktinė panašiu pavadinimu (angl. „Men Without Women”). Kaip ir visos Murakami knygos, apsakymai parašyti pirmuoju asmeniu, iš vyrų perspektyvos.

Gija siejanti visus apsakymus, yra ta, kad Murakami pagaliau padeda savo herojams ieškoti atsakymų į klausimus: kodėl moterys juos apgaudinėja su kitais vyrais? kodėl galų gale juos palieka? Knygoje apstu pačių vyrų samprotavimų apie tai, ką reiškia būti „vyrais be moters”, tokiu pavadinimu yra pavadintas ir paskutinis rinkinio apsakymas. Toliau skaityti HARUKI MURAKAMI „Vyrai be moterų” →

„Prarasti pasaulį dėl vieno žvilgsnio? Žinoma, kad taip. Tam ir yra pasaulis: kad tam tikru metu jo netektum”.

Didelis džiaugsmas vėl į rankas imti Julian’o Barnes’o knygą, nors pastaroji, „Gyvenimo lygmenys”, ir gimė ne iš džiugių akimirkų – šios knygos tekstas įkvėptas rašytojo žmonos, literatūros agentės Pat Kavanagh mirties. Barnes’o žmona ne itin mėgo dėmesį, tad prisiminimų ar memuarų knyga nebūtų buvęs tinkamiausias būdas sielvartui išreikšti. Kūrėjui prireikė ne vienerių metų, kad dienoraštyje sugulę keli šimtai tūkstančiai žodžių įgautų tinkamą formą.

„Gyvenimo lygmenys” susideda iš trijų dalių („Aukščio nuodėmė”, „Ant žemės”, „Gelmės netektis” ), kurių kiekviena prasideda panašiu sakiniu: „Sudėk į daiktą du dalykus (du žmones), kurie niekada anksčiau nebuvo drauge”. Pirmojoje dalyje pasakojama apie XIX amžiaus fotografą ir išradėją Gaspard-Félix Tournachon’ą, vėliau žinomą vardu Nadar, kuris sugalvojo apjungt fotografiją su oreivyste, taip padėdamas pagrindą kosminės fotografijos pradžiai.
Antrojoje vyksta įsivaizduojama meilės istorija tarp dviejų bohemiškų asmenybių – garsios aktorės Saros Bernar ir vienišiaus anglų pulkininko, keliautojo Fredo Barnabio.
Trečiąją galima vadinti sielvarto anatomija. Tai paties rašytojo skausmo ir nevilties kupina literatūrinė meditacija apie mylimos moters netektį. Sutuoktiniai kartu išgyveno trisdešimt metų, kuriuos užbaigė trisdešimt septynios dienos nuo diagnozės iki mirties, palikusios, vienam iš jų, begalinę tuštumą ir vienatvę. Toliau skaityti JULIAN BARNES „Gyvenimo lygmenys” →