Privalome kalbėti apie tai, ką jaučiame, o ne tai, ką turime pasakyti.

Šią knygą tu privalai perskaityti. Tada suprasi, koks tavo gyvenimas yra lengvas, laimingas ir patogus. Tada išsivalysi ašarų latakus, susiklijuosi plyšusią širdį ir atsimerksi nauju žvilgsniu. Tada užgims tavyje dar viena Tikra meilės istorija, kurią norėsi turėti savoje biografijoje. Dar viena gyvenimo istorija. Pasaulio dalelės, Kambodžos, istorija, kurią nešiosiesi ir nepavydėsi ją patyrusiems. Ir negebėsi apsispręsti, ar tikrai norėtum tikros meilės to meto Kambodžos žemėje.

Taip, kanadietė Kim Echlin pasakoja apie Kambodžą. Nuo 1975-ųjų iki 1993-ųjų. Tačiau pirma leidžia pasišildyti dviejų širdžių ir kūnų artumo skleidžiamoje šilumoje Monrealyje, kur vakarietė šešiolikmetė Ana sutinka Sirėjų iš Kambodžos ir dainuoja pagal Buddy Guy’jų I found a true love, indeed / Oh and it’s good to me. Jiems tikrai buvo gera. Jaučiau tai kiekvienoje eilutėje. Tik tai ilgai netruko. Netruko prasidėti tai, ką teksto pavadinimas taikliai vadina „Dingę” (orig. The disappeared). Toliau skaityti KIM ECHLIN „Dingę” →

„Gyvenimas yra makaronų ir kerų, fantazijos ir tikrovės mišinys. Filmai yra kerai, makaronai – tikrovė, o gal atvirkščiai?  Man visada buvo sunku skirti, kas yra tikra ir kas nerealu.“
( Federico Fellini)

Ši, knygoje naudojama, citata gan taikliai nusako jaunos dramaturgės, rašytojos Anetos Anros knygos „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ nuotaiką ir idėją. Antroji autorės knyga pirmą kartą viešai bus pristatyta 2016-ųjų Vilniaus knygų mugėje leidyklos „Kitos knygos” stende. Aneta Anra iki šiol buvo labiau žinoma teatro mėgėjams – pagal pirmąją jos knygą „Katinas Temzėje” Menų spaustuvėje buvo pastatytas spektaklis, kurį režisavo pačios rašytojos vyras Gintaras Makarevčius, o Valstybiniame jaunimo teatre pagal Anetos pjesę „Bestija žydrom akim“ rodomas to paties pavadinimo monospektaklis. Toliau skaityti ANETA ANRA „Paleistuvės, arba Meilė pagal Niurnbergo mergelę“ →

„Geriausias Amerikos romanas apie kurį nesate girdėję”

Ši, ant „Stounerio” lietuviško leidimo nugarėlės išspausdinta Tim’o Kreider’io iš The New Yorker, citata skamba ne tik intriguojančiai, bet ir gan pretenzingai. Pirmą kartą 1965-aisiais išleistas romanas liko beveik nepastebėtas, ir tik 2003-iaisiais, kai pasirodė „New York Books Review Classics” serijoje, galima sakyti, buvo prikeltas antram gyvenimui. Nuo tada John’ą Williams’ą subruzdo skaityti ir aptarinėti visas literatūros pasaulis, rašytojas imtas lyginti su JAV klasikais, William’u Faulkner’iu, Raymond’u Carver’iu, nors paradoksas visgi lieka – JAV „Stouneris” iki šiol skaitomas daug mažiau negu Europoje. Spėjama, kad tai vyksta dėl optimizmo stokos, kurį taip dievina amerikiečiai, ir kurio taip stokoja šis romanas.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai labai paprastai parašyta knyga – be netikėtų siužeto vingių, be stilistinių įmantrybių (nors knygos stilius tikrai labai meniškas!), bet gal tai ir yra talentingų rašytojų savybė – gebėti savus literatūrinius užmojus perteikti paprastai, bet įtaigiai, taip, kad skaitytojas ne tik įveiktų knygą vienu įkvėpimu, bet ir ši paliktų viduje emociją kur kas ilgiau, nei užvertus paskutinįjį knygos puslapį.
„Stouneris” tą, skaitytojo viduje rezonuojantį, jaudulį turi. Tai, be abejonės, ir vertėjos Violetos Tauragienės nuopelnas. Ji pasistengė, kad knygos ritmas, suteikiantis tekstui gyvumą ir pulsą, nepasimestų vertime. Toliau skaityti JOHN WILLIAMS „Stouneris” →