Temos Archyvai: Kultūra (kt.)

[flashback:] Naujasis Baltijos šokis 2016

Kultūra (kt.), Teatras

Kaip ir kasmet, vienas iš dviejų laukiamiausių šokio renginių Lietuvoje. Susidaryti bendrą nuomonę apie festivalį, kai priebėgom pamatyta tik nedidelė dalis, būtų nelabai objektyvu. Todėl apie kelis, didesnį (vienokį ar kitokį) įspūdį palikusius pasirodymus atskirai.

ZebraLine (Kipras) 

within and between 

Iš žiūrovų salės išnirę ir skirtinguose salės kampuose prie sienos, visai šalia žiūrovų pradėję judėti šokėjai sudomino. Kita vertus, bendrą vaizdą geriau matė sėdėjusieji amfiteatre. Tie, kas sėdėjo parteryje, gręžiojantis tai į dešinę, tai į kairę idant pamatytų šokį, galėjo išmatuoti savo kantrybę. Štai man vis sukosi galvoje klausimas, kokia muzika groja ir kur aš ją girdėjau. Atminty vis tik liko muzika, o ne šokis. Toliau skaityti [flashback:] Naujasis Baltijos šokis 2016 →

TERRY PRATCHETT, NEIL GAIMAN „Gera lemiantys ženklai”

Kultūra (kt.), Literatūra

Blogis niekada nemiega, o gėris visą laiką budi.

Smagu, kad lietuviškai turime vis daugiau Neil’o, juo labiau – Terry’io. O šįkart dvigubai smagiau, nes jie abu baugina ir tyčiojasi vienoje knygoje. Žinoma, ten, kur Pratchetttas, išgąsties procesas komplikuojasi – visi siaubai „Ženkluose” virsta skaniu juodosios vyšnios tabako dūmu, kurį įkvepi ir be baimės išprunkšti kaip Žemaitijos pievose besiganantis bėris.

Tikiuosi, mane dauguma supranta. Bent tie, kurie žino, su kuo Pratchettas valgomas. Nežinantiems sufleruoju – su kuo tik nori, svarbu tik, jog nebūtum alergiškas humorui ir fantasy.

Kaip minėjau, „Gera lemiantys ženklai” dvigubai ypatingi dėl rašytojų tandemo. Tokio kalibro veikėjus sutikti vienoje vietoje pavyksta retai, o ir judviejų susitikinėjimas nebuvo lengvas: Skype ir elektroninių paštų tarnybų dar nebuvo, bet veikė laidinis telefonas ir tinkamai dirbo kurjeris, gabenantis flopikus (pamenate tokius kvadratinius daikčiukus, kišamus į kompiuterio dėžes). Taip ir gimė „Gera lemiantys ženklai”. Gera, kad gimė. Bet nesileiskime į knygos sukūrimo peripetijas (apie tai galite pasiskaityti wikipedijoje), verčiau imame skaityti ženklus ir dalintis įspūdžiais. Toliau skaityti TERRY PRATCHETT, NEIL GAIMAN „Gera lemiantys ženklai” →

TIMO K. MUKKA „Balandis ir aguona”

Literatūra

„Gal tai nebuvo meilė. Tai galėjo būti kas nors kita.”

Suomių rašytojas Timo K. Mukka per šešerius metus sukūrė visą savo literatūrinį palikimą – 9 knygas, ir išėjo būdamas tokio amžiaus, kai dažnas tik imasi plunksnos. Savo kūriniuose jis vaizdavo Suomijos šiaurę ir jos gyventojus, vedančius savitą, uždarą, neatskiriamą nuo gamtos būtį, kupiną stiprių aistrų ir juslumo.
Mukka kūryba sulaukė labai prieštaringų vertinimų, kritikai jam lipdė „arkties isteriko”, „seksualinio mistiko”, „jusliojo romantiko” ir panašias etiketes.

„Balandis ir aguona” – paskutinis rašytojo kūrinys, turintis nemažai paralelių su paties autoriaus tuometiniais išgyvenimais. Mukka kaip ir jo herojus Pietis dėl tam tikrų nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, su skolų našta buvo priverstas grįžti į gimtąjį kaimą, kur išgyvena gilią depresiją, keliauja pėsčiomis po šiaurės Laplandiją, kur ir gimsta kūrinys „Balandis ir aguona”, į kurį sudėta, rodos, visi per kūrybos metus rašytojo išgyventi jausmai ir suvokimai: uždrausta meilė, kuriai nelemta išsipildyti, nepakeliama būtis, egzistencinis nuovargis, susvetimėjimas, neišgydomas žmonijos piktumas ir kvailybė. Toliau skaityti TIMO K. MUKKA „Balandis ir aguona” →

JUSSI ADLER-OLSEN „Atpirkimas” / „Kaltė”

Kultūra (kt.), Literatūra


Kiek prisiminė, senasis jo tėvas ligos užkluptas visada griebdavosi šio būdo.
– Atsigulk į lovą su dviem stulpais,- sakydavo jis.- Ant vieno stulpo užmauk skrybėlę ir pasiimk butelį svaigalų, jis visada turėtų stovėti ant stalelio prie lovos. Gerk tol, kol pradėsi matyti po skrybėlę ant abiejų stulpų. Prisiekiu, kitą dieną būsi sveikas kaip ridikas. O jeigu ir ne, tau nerūpės.

Dar dvi dalys iš daniškojo „Q” skyriaus serijos lietuviškai. Apie pirmąsias dvi buvo čia.

„Skandinaviško detektyvo elitas” vėl verstas iš anglų kalbos, vėl vertė dvi naujos vertėjos, vėl išleistos su daug korektūros klaidų. Ant trečiosios serijos knygos nugarėlės likęs iš kažkurios ankstesnės knygos pasiūlymas tęsinį skaityti „Fazanų žudikuose” (antroje serijos knygoje). Nebestebina tokie dalykėliai iš Obuolio leidyklos, kuri jau savo antikokybe ima lenkti kitą komersantą, kurio neminėsiu. Tikėtina, jog vieną dieną Obuoliui tai atsirūgs – bent aš šios leidyklos knygų nebeperku. Nors, kaip supratote, vis dar skaitau ir paskutinės perskaitytos buvo šios – Jussi Adler-Olsen „Atpirkimas” ir „Kaltė”.

Adler-Olsen’as šiose knygose vėl savo lengvai komišku stiliumi narplioja naujas ne pirmuosius metus skaičiuojančias bylas. Toliau skaityti JUSSI ADLER-OLSEN „Atpirkimas” / „Kaltė” →

Pojūčių teatro spektaklis „VANDUO AKMUO GELUONIS” (rež. Karolina Žernytė”)

Teatras

Keistas sutapimas, jog paskutiniai trys mane nustebinę (gerąja prasme) spektakliai yra iš Klaipėdos. Pirmasis – „Smėlio žmogus” (rež. Gintarė Radvilavičiūtė), kitas – vasarį „Apeirono” teatro gastrolių metu  Vilniuje pristatyti spektakliai OKT repeticijų salėje, ir paskutinis – praėjusią savaitę Klaipėdos jaunimo teatro (bendras darbas su rež. Karolina Žernyte ir dramaturgijos konsultantu Kristupu Saboliumi), rodytas pojūčių teatro spektaklis „AKMUO VANDUO GELUONIS”.

Atrodo, uostamiesčio atmosfera sudaro tinkamą terpę gimti unikaliems, nišiniams teatro projektams, kurie geba stebinti net viskuo persisotinusius, reiklius sostinės žiūrovus.

Taigi – apie pojūčių teatrą. Toliau skaityti Pojūčių teatro spektaklis „VANDUO AKMUO GELUONIS” (rež. Karolina Žernytė”) →

Spektaklis „HAMLETAS” (rež. Vidas Bareikis) @ NKDT

Kultūra (kt.), Teatras

 

Nacionaliniame Kauno dramos teatre šią žiemą V. Bareikis pristatė Šekspyro „Hamletą”. Dauguma, norom ar nenorom šį šviežią pastatymą lygina su ankstesniaisiais, lietuviškosios publikos atmintin įsirėžusiais E. Nekrošiaus ir O. Koršunovo Hamletais. Taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš pastarųjų nesu mačiusi, todėl V. Bareikio „Hamletas” nugulė mano sąmonėje visai ant balto, kiekvieno žmogaus sąmonėje Hamletui skirto lapo. Spektaklis tiesiog negalėjo sukelti jokių asociacijų su kitų režisierių darbais, dėl to su jais ir nebus lyginamas.

Nedaug yra spektaklių, kuriuos noris žiūrėti antrą, trečią kartus. Man šį pastatymą – norisi. Kertiniai aspektai, dėl kurių spektaklis lieka atminty (o ne nuplaukia kaip dūmas pavėjui beišsisklaidąs), be abejo yra įdomi scenografija, palengva išvystomas Hamleto pamišėliškumas bei asmeninė drama ir žinoma, kaip be jo, – lietus scenoje.

Toliau skaityti Spektaklis „HAMLETAS” (rež. Vidas Bareikis) @ NKDT →

Literatūriniai pasivaikščiojimai po Vilnių arba knygų apie Vilnių tryliktukas

Literatūra

Pastaruoju metu gausiai užderėjo knygų apie Vilnių – dingusį/atrastą/prarastą/svetimą/savą ir visokį kitokį. Atrodo, jog autoriai vieningai nusprendė parodyti, kad neužtenka vilniečiui ar miesto svečiui tik žinoti kur yra Gedimino pilis ir Valdovų rūmai, kad reikėtų į Lietuvos sostinę pažvelgti skvarbesniu žvilgsniu, kitoje šviesoje, iš kitos perspektyvos.

Sako, kad miesto aurą kuria ne vietos, o žmonės – gyvenantys ar įsimylintys čia, kuriantys, statantys šį miestą, rašantys apie jį.
Ir iš tiesų – ką tiek daug galima prirašyti apie vieną ir tą patį miestą? Kokiais skirtingais rakursai galima po jį klaidžioti, pažindintis, tyrinėti, atradinėti?

Iš pradžių į mano akiratį papuolė kelios dažniausiai šmėžuojančios knygos apie Vilnių, bet kuo gilyn į miestą, tuo daugiau iškilo pamirštų ar mažiau girdėtų pavardžių, prisidėjusių prie literatūrinio Vilniaus paveikslo.  Beveik visi šiame tekste minimi autoriai prisipažįsta, rašę iš meilės Vilniui, iš noro, svajonės, o kartais net ir iš įniršio jį atgaivinti. Toliau skaityti Literatūriniai pasivaikščiojimai po Vilnių arba knygų apie Vilnių tryliktukas →