Visada tikėjau, jog į užmarštį grimztančios leidyklos „Eridanas” vietą netruks perimti kita leidykla, tačiau ilgą laiką ta vieta buvo tuščia ir net po kelių metų situacija pakito nežymiai. Įvairios leidyklos nedrąsiai, tačiau imasi fantastikos suaugusiems. Kas Pratchetą, kas Martiną, kas Rothfussą. Smagu, jog šio žanro neaplenkia ir leidykla „Kitos knygos”, greta jau seniau „Eridano” išleistų knygų pakartojimo, inicijuodama ir naujų, dar neregėtų lietuviškai, kūrinių leidimą. Vienas tokių (sąlyginai neregėtų, nes jau buvo 1967-aisiais išleistas „Drąsiųjų kelių” serijoje, P. Želviui darant vertimą iš labiau cenzūruoto teksto) yra Arkadijaus ir Boriso Strugackių romanas „Sunku būti dievu” (orig. Трудно быть богом), kurio aktualumas po jau amžinatilsio Aleksejaus Germano 2013-ųjų ekranizacijos vėl iškilo į paviršių.

Iš pradžių broliai turėjo sumanymą parašyti smagią, pilną nuotykių, pramoginę istoriją apie feodalizmo laikus išgyvenančią planetą, kurioje netikėtai atsiduria pora žmonių, jau įvaldžiusių kosminių kelionių paslaptis; turėjo būti tokia Stevensono, Dumas, Verne‘o stiliumi, kur netrūktų širdžių damų, špagų, piratų, būtų karalius, kardinolas ir inkvizicijos. Tačiau tuo metu, maždaug apie 1962-uosius, Tarybų Sąjungoje politinė situacija buvo tokia, jog cenzoriai įgavo antrą kvėpavimą ir be skrupulų ėmėsi visą kultūrą kreipti „vardan komunizmo”. Toliau skaityti ARKADIJ STRUGACKIJ. BORIS STRUGACKIJ „Sunku būti dievu” →

Visos nelaimės šiame pasaulyje kyla dėl grožio.
R, Zelazny „Mirusiųjų sala”

Du amerikiečio Rogerio Zelazny romanai, tarpusavyje susiję tuo pačiu veikėju – Frensiu Sendou.

„Mirusiųjų sala” (orig. Isle of the Dead), nominuotas Nebula premijai nukelia toli į ateitį, kurioje žmonija ir kitos rasės išsibarsčiusios po Visatą, žmogaus sąmonę įmanoma perkelti į kitą kūną, o neįtikėčiausia – kai kurie gyvi sutvėrimai geba kurti ištisus pasaulius. Tokį pasaulį, visą planetą, turi sukūręs ir vienas turtingiausių Visatos žmonių, Frensis Sendou, skaičiuojantis jau antrąjį savo gyvenimo tūkstantmetį. Sukūrė ir pamiršo, bet apie jame esančią Mirusiųjų salą ima priminti gaunamos kadaise mirusių jo pažįstamų fotografijos ir kvietimas atvykti į minėtą salą. Netekęs kantrybės ir vedamas smalsumo Sendou išvyksta…

Šiaip tai vidutiniškas mokslinės fantastikos kūrinėlis, pirmoji pusė dar žavi stilingumu ir kosminės operos atmosfera, bet į pabaigą sci-fi ėmė virsti fantasy su dievais veikėjų galvoje, kas man visai nepatiko ir nesiderino su daug žadančia romano pradžia. Toliau skaityti ROGER ZELAZNY „Mirusiųjų sala” / „Numirti Italbare” →

Ar esama ko nors labiau neįtikėtina nei jūsų pačių gimdytojų meilės istorija?

Moters gyvenimas baigiasi, kai miršta jos vyras.

Uf, sunki knyga. Kilojau ją apie metus laiko ir net perskaitęs paskutinį puslapį negaliu pasakyti, jog buvo verta. Juolab man sunkoka sutikti su sakančiais, jog „Midlseksą” reikia įtraukti į būtinų perskaityti knygų sąrašą.

Matyt, kitaip atrodytų, jeigu būčiau amerikietis, turintis sentimentų Graikijai, industrinei Amerikos pusei, amerikietiškai svajonei ar kankinčiausi dėl lyties identiteto. Kadangi šitų ypatybių stokoju, tai man žiauriai sunku liaupsinti šį Jeffrey Eugenides šedevrą. Taip, net aklas ir kurčias suvoks, kad „Midlseksas” yra šedevras, bet gi ne kiekvienas šedevras kiekvienam privalo patikti. Man štai nelabai patiko. Tik negaliu užtikrintai teigti, jog tuos penkis šimtus puslapių įveikiau tik dėl kvailo mane kankinančio (o kartais nušviečiančio) charakterio bruožo – pabaigti pradėtas knygas. Matyt, dar prisidėjo ir šioks toks knygos įdomumas. Bet čia vėl paniurzgėsiu, jog nemėgstų aš tų kelių kartų̃ vienos šeimos istorijų. Atsikandau jų Toliau skaityti JEFFREY EUGENIDES „Midlseksas” →